Tarptautinis Venecijos kino festivalis, vykęs Lido saloje sudėtingomis epidemiologinėmis sąlygomis, susijusiomis su pandemija, kaip niekada negausus, netekęs pusės žiūrovų ir daugybės svečių, baigėsi rugsėjo 12-ąją. Bet svarbiausia, kad jo direkcija buvo narsi ir kino festivalį surengė gyvai.
Konkurso žiuri, vadovaujama australų ir amerikiečių aktorės Cate Blanchett (51 m.), Auksinį liūtą skyrė paskutinę dieną parodytam Chloe Zhao filmui „Klajoklių žemė“.
Pagrindinį vaidmenį šioje juostoje atliko išties puiki amerikiečių aktorė, dviejų „Oskarų“ laureatė Frances McDormand (63 m., „Fargo“, „Mėnesienos karalystė“ (“Moonrise Kingdom“), „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ („Three Billboards Outside Ebbing, Missouri“).
Tiesą sakant, Frances ir sugalvojo šį filmą: pati surado dokumentinę medžiagą, tapusią scenarijaus pagrindu, pati pasirinko režisierę. Filme taip pat vaidino Davidas Strathairnas (71 m., „Garsiau už bombas“ („Louder Than Bombs“), „Labos nakties ir sėkmės“ („Good Night, and Good Luck“), „Interviu su Dievu“ („An Interview with God“).
Filmo „Klajoklių žemė“ herojė 60-metė Fern lieka našlė, per 2008-ųjų ekonominę krizę praranda visas santaupas ir nameliu ant ratų patraukia per Ameriką, kur akys veda. Pakeliui ji sutinka tokių pat klajoklių – žmonių, likusių be namų ir nuolatinio darbo. Kiekvienas papasakoja jai savo istoriją. Tai – kelio filmas, bylojantis apie šiuolaikinę depresyvią Ameriką.
Juostos scenarijus paremtas žurnalistės Jessicos Bruder knyga „Klajoklių žemė: išgyventi XXI amžiaus Amerikoje“ („Nomadland: Surviving America in the Twenty-First Century“), išleista 2017 metais.
J.Bruder kelerius metus keliavo ir gyveno namelyje ant ratų. Visą tą laiką ji bendravo su amerikiečiais, kurių dauguma neteko darbo, būsto, ir užrašinėjo jų istorijas.Režisierei Ch.Zhao klajoklio portretas leido patyrinėti Laukinių Vakarų platybes ir jų begalinį liūdesį.
Nors dėl pandemijos Venecija neteko daugelio potencialių dalyvių amerikiečių, paskutinis pretendentas į Auksinį liūtą atvyko iš JAV. Ir ne tik priminė, kad JAV turi vieną stipriausių pasaulyje kinematografų, bet ir suteikė optimizmo bei vilties apokaliptinei festivalio nuotaikai, kai teko privalomai dėvėti kaukes ir reguliariai atlikti koronaviruso testus.
Ne veltui „Klajoklių žemė“ tapo konsoliduojančiu filmu, kurį vienu metu parodė trys festivaliai: Venecijos, Toronto ir Teljuraido.
Būdama maskulistinio kelio filmo žanro (paprastai tokiose juostose į kelionę leidžiasi vyras, o moteris jo laukia namuose), „Klajoklių žemė“ griauna stereotipus: šį filmą paleido į pasaulį trys talentingos moterys.
Režisierę Chloe Zhao kritikai pagrįstai laiko viena įžvalgiausių ir sumaniausių amerikietiškos dvasios tyrinėtojų kine – tai liudija jos ankstesnių filmų „Dainos, kurių mane išmokė broliai“ („Songs My Brothers Taught Me“) apie indėnų rezervato gyventojus ir „Raitelis“ („The Rider“) apie traumą patyrusį kaubojų sėkmė.
Chloe Zhao suformavo savą, mažai į ką panašų stilių. Ji įsimylėjusi Ameriką, bet geba iš šalies pastebėti jos mitus ir masinėje sąmonėje įsitvirtinusius įvaizdžius, juos analizuoti ir kartais demaskuoti.
Juostos „Klajoklių žemė“ centre – įtaigiausias iš tų mitų, susijęs su Amerikos kelių magija. Jų romantika siekia Laukinių Vakarų užkariavimą ir įgauna naują kvėpavimą šeštajame-septintajame dešimtmečiuose, bitnikų ir hipių epochoje.
Bet Chloe Zhao filmo herojai – ne klajokliai intelektualai, ne poetai ir ne kaubojai. Jie, iš esmės priversti klajoti, suranda čia egzistavimo prasmę ir susikuria visą filosofiją.
Iš klajojančių amerikiečių likimo eskizų ir susideda šis filmas. Poetiškų, nors visiškai kasdienių ir nesentimentalių, epizodų vėrinį ant vieno siūlo suveria pagrindinė herojė.
Aktorė F.McDormand – ne tiktai „Klajoklių žemės“ veidas ir vitrina, bet ir jos siela bei esmė. Ji, nuostabi asmenybė, išties tapo širdžių artiste, nuosekliai vengdama darbo populiariajame, meinstriminiame kine.
Brolių Coenų ilgametė mūza, vyresniojo Joelio žmona (ji vaidino šešiuose jų filmuose) F.McDormand pelnė publikos meilę ir industrijos pagarbą taip pat ir vaidmenimis filmuose „Olivija Kiteridž“ („Olive Kitteridge“), „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“. Jos sąskaitoje – du „Oskarai“, du „Emmy“ ir „Tony“ už darbą teatre.
Nepaisant to, „Klajoklių žemėje“ pamatysite F.McDormand tokią, kokios anksčiau niekada nematėte. Vaidmuo pagrįstas pustoniais, santūrumu, tylėjimu, vos pastebimais šypsniais arba veido išraiškos kaita.
Lygiai taip pat atribotas nuo atviro dramatizmo ir herojės Fern likimas. Jos vyras paliko šį pasaulį, o miestas, iškalbingu pavadinimu Empairas, faktiškai išnyko iš žemėlapio, kai buvo uždaryta didelė įmonė.
Susikrovusi visą turtą į furgoną, ji patraukė į kelią – kažkur, nežinia kur.
Paprasčiausia būtų buvę griebtis išbandytų receptų ir filmo kulminacijoje vietos nerandančiai herojei surasti pastogę. Nors įprastas vidurkinio žiūrovo „eidžizmas“ (diskriminacija dėl amžiaus) ir prieštarauja būtinybei jaudintis dėl 60-metės moters likimo, laikai keičiasi ir publikai patiktų, kad scenaristai surastų Fern tinkamą partnerį ir jaukius namus.
Bet Chloe Zhao puikiai žino, kad tikroji Amerika kitokia: leidęsis į kelią ir už savęs sudeginęs tiltus vargu ar galėsi grįžti prie to, ko atsisakei.
Ir tai nebūtinai blogai. Šiuolaikinio klajoklių judėjimo lyderis ir ideologas Bobas Velsas, spalvingas žilabarzdis, panašus į Kalėdų Senelį, aiškina Fern: kelio galo nėra, bet ir atsisveikinti nėra prasmės – anksčiau ar vėliau pasimatysime kelyje.
Beveik visi „Klajoklių žemės“ herojai – žmonės, pasakojantys savo istorijas. Susiraukšlėję muzikantai su senomis skrybėlėmis, grojantys bliuzą išsiderinusiu fortepijonu. Sezoninė darbininkė Linda Mei – žvali senutė, pasirengusi dirbti ir valytoja, ir „Amazon“ pakuotoja. Maištininkė Svonki, prisiklijavusi prie furgono lipduką „Linksmasis Rodžeris“ ir visą gyvenimą renkanti akmenis.
Pati F.McDormand per filmavimą išties trumpai dirbo konvejerio darbininke „Amazon“, nacionalinio parko prižiūrėtoja ir kasininke greitojo maisto kavinėje, kad būtų lygi su kitais filmo dalyviais.
Iš šios virtinės išsiskiria nebent žilabarzdis gražuolis Deivas (akt. D.Strathairnas), su kuriuo gyvenimas kelis kartus suveda Fern. Bet ir tai padaryta specialiai, kad būtų pailiustruotas vektorius, sąmoningai pasirinktas herojės ir visiškai nesutampantis su jaukiu Holivudo šablonu.
Deivo sūnų suvaidino D.Strathairno sūnus. Juk filmo herojai – būtent tokie, kokie ir atrodo.
„Klajoklių žemė“, atrodytų, mažo biudžeto ir kukli juosta, tačiau kamerine jos nepavadinsi: joje sutilpo visa Amerika. Už nepretenzingų ir naivių siužetų iš mažųjų žmonių gyvenimo atsiveria saulėlydį išgyvenančios didžiulės civilizacijos panorama. Ir kokie gražūs saulėlydžiai (beje, ir saulėtekiai), nufilmuoti Joshua Jameso Richardso, nuolatinio Chloe Zhao operatoriaus.
Drauge jie sukūrė filmą apie pažangos pabaigą ir imperijos žlugimą, apie industrinės utopijos galą ir apie susiskaldymą visuomenės, kurioje žmogus lieka bejėgis ir vienišas. Tačiau kartu ir laisvas – ačiū keliams. O solidarumas su kitais klajokliais išgelbės pačius pasimetusiuosius.
Svaiginama karjera
- Režisierė, scenaristė ir prodiuserė Chloe Zhao gimė Pekine, išsilavinimą gavo Niujorke, gyvena ir dirba JAV.
- Jos debiutinis filmas „Dainos, kurių mane išmokė broliai“ apie indėnų rezervato gyventojus sukurtas 2015 metais.
Juosta buvo parodyta Sandanso nepriklausomo kino festivalyje, nominuota Kanų kino festivalio Auksinės kameros premijai, skiriamai pradedančiajam režisieriui už geriausią pirmąjį ilgametražį filmą.
- 2017 m. pasirodė filmas „Raitelis“, kuriame pasakojama jauno kaubojaus, bandančio pradėti naują gyvenimą po traumos, istorija.
JAV nacionalinė kino kritikų draugija juostą pripažino geriausiu 2018 metų filmu.
- Chloe Zhao sparčiai kyla Holivude tiek nepriklausomo, tiek komercinio kino karjeros laiptais – ji režisavo „Marvel“ komiksų filmą apie superherojus „Amžinieji“ („The Eternals“).
Parengė Milda Augulytė
