Tris dešimtmečius išgyvenęs Lietuvos kultūros kongresas ne kartą padėjo susivokti, apibendrinti kasdienybės vyksmą ir suformuluoti ateities veiklos gaires. Graži Kultūros kongreso vizija – sutelkti šviesuomenę, kurios mintys ir idėjos taptų pagrindu formuojant valstybės kultūros politiką.
Vienas ryškiausių bendrystės epizodų yra 2011–2012 metais drauge kurtas Kultūros įstatymo projektas. Tai buvo tarsi galinga banga, suvienijusi skirtingiausius mūsų išminčius ir padėjusi sudėlioti įstabią jų Lietuvos kultūros ateities viziją.
Su vienais iki išnaktų braižydavome įstatymo reglamentuojamų sričių schemas stengdamiesi nieko nepamiršti, nepalikti užribyje.
Kiti savo pastabas siųsdavo virtualiai, kartais nė nepasirašydami, bet ir jas galėjome įtraukti į kuriamą įstatymą. Sutelktos intelektualų teisėkūros kūrinys anuomet konkuravo su Kultūros ministerijos rengiamu Kultūros tarybos įstatymo projektu.
Tąsyk pralaimėjome. Vieno balso persvara. Paskutiniame svarstymų etape.
Tačiau liko viltis – vienas iš mūsų ne tik kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimą, bet ir į jį pateko. Vadinasi, tegul ir pakitęs, gal profesionalų teisininkų sutvarkytas, Kultūros pagrindų įstatymas bus priimtas!
Deja. Nei mūsų, nei kokio kito įstatymo, reglamentuojančio kultūros procesų valdymą, ligi šiol nėra.
Tiesa, mūsiškį projektą jau yra su kuo palyginti – ant stalo guli naujas Kultūros ministerijos tarnybų parengtas sausas, biurokratinis Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektas, kuriame net meno kūrėjų asociacijos paliktos už borto.
Nereikalingos... Joms palikta vienintelė funkcija – meno kūrėjo statuso suteikimas.
Pagrindinis 2011–2012 metais mūsų rengto įstatymo projekto pranašumas – jame numatytos įvairių lygių tarybos (nuo regioninių iki valstybinių) kaip patariamieji biudžetinių (biurokratinių) įstaigų organai ir siekis išlaikyti visų sričių atstovavimą tose tarybose.
Lietuvos kultūros ir meno taryboje, sudarytoje pagal visų sričių atstovavimo principą, būtų buvę viso labo 25 nariai. Beje, šiandieninėje Lietuvos kultūros ir meno taryboje nėra nė vieno meno kūrėjams atstovaujančio nario.
Taigi anuomet buvo siekta išlaikyti pusiausvyrą: savivaldybių žinioje esančių ir valstybinių įstaigų veiklą reglamentuoja steigėjai, o aktyviausi meno kūrėjai buriasi į asociacijas, kurios vykdo kultūros procesų stebėseną, jungia įvairių kartų bendruomenės narius kūrybinėms veikloms ir bendrystei.
Šiandien vėl su viltimi dairomės – rinkimai, partijos pristato savo programas. O jose – ir kultūros dalis, dažniausiai kukliai išdėstyta paskutiniuose programos puslapiuose.
Bet vis dėlto – rinkimų programose kultūros politika yra.
Politikai vienas per kitą gražiau burkuoja, viliodami mus pažadais.
Kol ateina į Seimą.
O patekę į Seimą viską, ką žadėję, pamiršta ir tuomet jau rūpinasi tik savo interesais ir juos įgyvendinti padedančiu įvaizdžiu: televizija, socialiniai tinklai, aplankyti renginiai ir pozavimas prie fotosienelių, galintys ir padainuoti nevengia, darnias šeimas viešina... Emocionalių, dažniausiai nieko konkretaus nesakančių frazių rinkinys tampa pagrindiniu dažno politiko užsiėmimu.
Svarbu intonacija – kartais meili, užliūliuojanti žodžių saldumu, o kartais rūsti, rodanti susirūpinimą valstybės gerove...
Ir tuomet jau pamirštama žadėtoji kultūros politika – prasideda politika per kultūrą.
Bet ar tas, kurio mąstyme nėra ateities vizijos, apskritai gali vadintis politiku?
Kodėl toleruojame tuos, kurie pasiekę geidžiamą postą stengiasi tiesiog išgyventi savo valdžios valandas ir pasirūpinti, kad jos kuo ilgiau truktų?
Politikos kultūra: ar ji turi pasižymėti elegancija, mandagumu, vengti juodųjų technologijų, būti krikščioniškai atlaidi net savo politiniam oponentui, ar murkdyti kitaip mąstantį ir džiaugtis jo suklydimais, nes tai kelias į valdžią. Ne partijos ideologija svarbi, o viešųjų ryšių agentūrų siūlomos technologijos – svarbu gerai atrodyti ir laimėti postą čia ir dabar.
Prabuvėliai – labiausiai tinkamas apibūdinimas bijantiems kurti ateitį. Ypač jei nemato ten savęs.
Prabuvėliai bijo dirbti trumpą laiką, nepasirenka jokių tikslų, kurių rezultatai bus už jų kadencijos ribų. Kai rezultatai bus ne jo. Nes tais rezultatais arba kiti pasinaudos, arba patiems nepadės judėti į priekį.
Išgyventi šiandien, bet neturėti ateities...
Kultūros ministerija yra jau visai nebesvarbi Vyriausybės institucija, kuriai vadovauti gali būti skiriamas bet koks asmuo, kad ir beveik neturintis kultūros ar kultūros vadybos patirties. Valstybės politika per kultūrą nevyksta.
Tad ar mes jaučiamės esantys savo krašto kultūros procesų šeimininkai, ar tik prabuvėliai?
Nepriklausomų kūrėjų egzistavimas kuria didžiulę naudą. Ir grėsmę. Nepriklausomas žmogus lengvai atpažįsta politines technologijas, manijas, įvairius sindromus ir nebijo rėžti tiesos: „Karalius nuogas!“ O politikai... Politikai linkę nepastebėti kitos nuomonės, kuri netelpa į jų mąstymo kategorijas.
Tiesa, visuomenininkai niekada nebuvo vertinami, nors bent jau nebūdavo taip įžūliai nušalinami nuo vykstančių procesų. Žinios, išmanymas, patirtys šiandien niekam nebereikalingi.
Rezultatus jau matome: niekam nesvarbu, kad būtų atstovaujamos visos kūrybos sritys, visi regionai... Įvairios tarybos ir komisijos, darbo grupės sudaromos kviečiant valdžiai lojalius tiesiogiai ministerijoms pavaldžių įstaigų vadovus. Seniai jau niekam nerūpi, „kiek“ nuveikiama už „kiek“. Sureikšminus kiekybinius rodiklius, pamirštama kokybė. Vyrauja smulkmeniškumas, siauras požiūris į reiškinius, orientacija ne į procesą, o į projektus, dažnai vienadienius, kuriuos lengviau kontroliuoti, nes jų finansinės schemos nesudėtingos.
Viena iš visiems nerimą keliančių problemų – spartus mūsų visuomenės senėjimas. Jau šiandien turime mąstyti apie netolimą ateitį – dirbančiųjų bus mažiau nei išlaikytinių.
Lietuvos muzikų sąjungos pagrindinis tikslas – sutelkti muzikų bendruomenę įvairių formų kūrybinei bei edukacinei-meninei veiklai. Svarbiausias veiklos principas – kartų sugyvenimas, t. y. siekis užtikrinti jauniesiems muzikams žinomumą, kvalifikacijos kėlimą ir profesinės veiklos galimybę po studijų, o senjorams – orų gyvenimą neatitrūkstant nuo profesinės veiklos.
Būtent jaunimas ir senjorai – pažeidžiamiausia kūrybinės bendruomenės dalis, tad ją privalu pastebėti, sudaryti sąlygas aktyviai veiklai ir ją viešinti. Vidurinė, aktyvioji karta užtikrina asociacijos veiklų nenutrūkstamumą, patirties perimamumą, žinomumą bei asociacijos reputaciją.
Dar 2015 metais sukūrėme aktyvaus, oraus senėjimo modelį – „Kartų sugyvenimo namai“. Kultūros ministerijai buvo įteiktas projektas (su architektūriniu priešprojektiniu siūlymu ir sąmata), kuriame išdėstyta idėja skirtingas muzikų profesines veiklas sieti su regionine kultūros politika. Kaip siūlomų veiklų strategijos bandymas kiekvienais metais organizuojama 10 dienų Birštono vasaros menų akademija. Taigi, kuriame ne vienadienį įvykį-festivalį, bet nuoseklią veiklų sistemą – mums svarbu užtikrinti nenutrūkstamą ilgalaikį meninį, kūrybinį ir edukacinį procesą.
Tačiau nuo 2015 metų šiuo projektu nepavyko sudominti nė vieno politiko, net ir mūsų asociacijai priklausančio Seimo nario, ne kartą buvusio Birštone mūsų forumo dienomis – net iš mandagumo jis nepasklaidė turiningo „Kartų sugyvenimo namų“ aprašo.
Šiandien politikų programose šmėstelintys senjorų užimtumo planai, skatinsiantys išmokti austi, megzti, šokti ar dainuoti, tik šypseną kelia. Bent jau Lietuvos muzikų sąjungos nariams kur kas labiau rūpi profesinė veikla ir galimybė pasidalinti patirtimi ir pasiekimais su jaunaisiais.
Ir savąjį „Kartų sugyvenimo namų“ projektą kūrėme, stebėdami globos namuose veiklą tęsiančius asociacijos narius – penkias knygas parašiusį, ne tik po visą Lietuvą pakeliavusį, bet ir Kinijon nukakusį šviesaus atminimo Rimtautą Kašponį, į Lietuvą sugrįžusį ir kolegų bei jaunuomenės lankomą Vaclovą Daunorą ar po ligų atsigavusį ir eiles kuriantį vyriausią LMS narį Petrą Juodelę.
„Kartų sugyvenimo namų“ modelis tiktų bet kuriai profesinei bendruomenei – ir gydytojams, ir teisininkams, ir kitų sričių menininkams... Nes ar matėte kada biudžetinę įstaigą, kuri rūpintųsi savo buvusiais darbuotojais? O ir jaunųjų išsilavinimas, patirtys ir brendimas vargu bau ar kuriam valdininkui kada rūpėjo.
Negalima kurti ateities, nesuvokus praeities vertybių.
Richardo Wagnerio viešnagė Klaipėdoje, Stanislavas Moniuška ir jo Vilniuje sukurta pirmoji lenkų nacionalinė opera „Halka“, Vilniuje gimęs politikas ir melomanas kunigaikštis Antanas Radvila (1775–1833) ir jo opera „Faustas“, kuriai vienintelei libretą parašė pats Johannas Wolfgangas Goethe, 2000-aisiais dienos šviesą išvydusi lietuviška opera – Broniaus Kutavičiaus „Lokys“ pagal prancūzo Prospero Mérimée apysaką Lietuvos temomis...
Puoselėjant kultūros politiką šie ir dar daugiau reiškinių gali / galėjo / galėtų tapti politikų ruporu skleidžiant žinią apie Lietuvą pasauliui. Tačiau netapo... Kaip netapo ir „ištiestos rankos“ principu (suprask, nepatiriant įtakų) veikiančios Kultūros tarybos ekspertų finansuoti vertais projektais nei Moniuškai skirta UNESCO globota tarptautinė konferencija 2019 m., nei istoriniu ir edukaciniu aspektu vertinga medijų opera – Radvilos ir Goetheʹs „Faustas“ (paraiška teikta ketverius metus).
2015 m. Birštono vasaros menų akademijos dienomis gimė inovatyvus medijų operos žanras: buvo pastatyta Lietuvos operos 100-mečiui skirta Giuseppe Verdi „Traviata“– modernus paminklas praeities vertybėms (panaudoti 1931–2003 metų įrašai). Ši „Traviata“ ir šiandien įdomi tiek jauniems naujųjų technologijų gerbėjams, tiek vyresniesiems, dar menantiems kelias legendinės „Traviatos“ atlikėjų kartas. Tai – kūrybos principas, atveriantis naujas galimybes sieti moderniausias išraiškos priemones su praeities vertybėmis.
Taigi, vykdant politiką per kultūrą, pamirštama kultūros politika.
Pamirštama tai, kas turi turėti tvirtai suręstą sistemą ir vykti diena iš dienos. Daugelį metų. Remtis į praeitį ir siekti toli į ateitį.
Šiandieninė Lietuvos kultūros politika labiau primena vienadienių performansų ir fejerverkų seriją nei sistemingą darbą, gerai suvokiant į rytdienos sėkmę atvesiančius prioritetus.
Ir tą sėkmę gali lemti net ne pinigų kiekis, o mąstymas.
Galbūt atsakomybė už rytdieną.
O kas ir kokią atsakomybę jaučia dėl ilgalaikių programų finansavimo susmulkinimo iki kasmetinių dalybų – laiku nežinant, ar apskritai bus skirta lėšų, sutrinka veiklos sistema. Ir kas atsakingas už tai, kad visą lėšų skirstymą ketinama patikėti vienai Kultūros tarybai (laimė, kol kas dar išliko Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas – atsilaikė...) ir jos sudarytoms ekspertų komisijoms, keistai nusprendžiančioms, kad, tarkim, profesorių, habilituotų daktarų ir Nacionalinės premijos laureatų kvalifikacija verta vos 6 balų iš dešimties?.. O kaip savo kvalifikaciją galėtų kilstelti profesorius ar Nacionalinės premijos laureatas – nežinia...
Laikinumas tampa dažniausia kultūros politikos būsena. Ypač šiandien, į gyvenimo dramaturgiją įsiterpus koronavirusui.
Akivaizdu, kad laimi tie, kurie jau turėjo aiškias ateities vizijas. Puikiai atsiskleidė Lietuvos nacionalinės filharmonijos Skaitmeninės salės vertė: aišku, kad kultūrinė atskirtis, provincija – nykstančios sąvokos.
Lygiai kaip kinta ir milžiniško kultūros fabriko – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro – suvokimas: tiesioginis santykis su žiūrovu, asmeninis kontaktas atskleidžia mažos auditorijos pranašumą.
Meno kūrėjų asociacijos ketverius metus vykdytas projektas AKIM (aukštosios kultūros impulsai mokykloms) tapo pagrindu puikiai Kultūros paso idėjai. Beprasmė būtų mūsų veikla, jei nematytume ateinančių – jaunosios kartos.
Šių metų išgyvenimai pagreitino naujųjų technologijų įsisavinimą ne tik švietime, bet ir kultūroje.
Nesinori kalbos užbaigti liūdna gaida – viltis visuomet lieka. Ji susijusi ir su Kultūros kongreso ateitimi. Šiandien daug minčių buvo išsakyta, gal kai kurios per aštrios ar ne visai išbaigtos. Bet tikėtina, kad kongreso suburti kultūros lyderiai pajėgs jas visas išnagrinėti, ištaisyti pastarųjų metų klaidas, galbūt iš naujo suformuluoti atsakomybę.
Ne tik už kultūrą per politiką, bet ir už kultūros politiką.
