Pastarąsias keliolika dienų Nacionalinės kultūros ir premijos laureatas Faustas su niekuo nebendravo. Neatsiliepinėjo nei į skambučius, nei į žinutes, nors tai jam nebuvo būdinga.
Net ir būdamas tolimose šalyse, jis rasdavo laiko parašyti bent kelis žodžius, jei į jį kas nors kreipdavosi su reikalu ar tiesiog šiaip sau norėdavo apie ką nors pasikalbėti.
Iš Maskvos su R. Tuminu, kuris Rusijos sostinėje vadovauja Eugenijaus Vachtangovo teatrui, o Faustas jo spektakliams kūrė muziką ir dalyvaudavo beveik visuose pastatymuose, automobiliu sugrįžo maždaug prieš dešimt dienų.
Paklaustas, ar galėjo draugą pakirsti Lietuvoje siaučiantis koronavirusas, R. Tuminas mąsliai nutęsė: „Jis nuolat juokėsi iš šitos pandemijos, isterijos dėl izolaicijos, baimės užsikrėsti... Bet, matyt, sustojo jo širdelė. Matyt, pavargo“.
Daugeliui kyla klausimas – galbūt F.Latėnas dėl ko nors išgyveno. Galbūt režisierius su kompozitoriumi, grįždami iš Maskvos, turėjo laiko išsikalbėti, išlieti nerimą ir susikaupusį skausmą.
„Kalbėjomės, nors jis niekada nebuvo kalbus. Mes abu iš tylėjimo suprasdavome vienas kitą, suprasdavome apie ką tylime. Grįžę į Vilnių, buvome susitarę susiskambint, susitikti. Galvojau, susitiksiu Faustą, pakalbėsim. Bet jis pasirinko tylėjimą. Neatsiliepė. Karantinavosi. Visiškai užsidarė. Supratau, kad atėjo laikas jam pabūti pačiam su savimi taip, kaip norisi“, – atviravo R. Tuminas.
Su Faustu dirbti kartu jis pradėjo dar apie 1990 metais, kai kūrė savo Vilniaus Mažąjį teatrą, o susipažino, kai būsimasis kompozitorius mokėsi tuometinėje Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (dabartinė Lietuvos teatro ir muzikos akademija):
„Jis norėjo tapti režisieriumi. Vis klausinėdavo manęs, ar nerinksiu režisierių kurso, nes norėjęs mokytis tik pas mane. O aš buvau ką tik sugrįžęs po režisūros studijų Maskvoje, todėl dar ir pačiam, dirbant teatre, reikėjo daug ko išmokti, bet ne imtis dėstytojavimo.
Nuo pat pirmų bendro darbo dienų teatre pastebėjau, kad Faustas, kurdamas savo muziką, mąsto natomis, scenomis, vaizdais. Vėliau, kai kuriant spektaklius susidurdavome su kokiais nors sunkumais, kai kas nors nesisekdavo, jis, kaip kantrus daktarėlis, staiga nutraukęs savo mąslų tylėjimą, pasiūlydavo išeitį, sprendimą. Ir dažniausiai padėdavo išeiti iš krizės“.
Daugiau pasakoti ir atvirauti apie ištikimą bendražygį ir draugą R. Tuminas tiesiog neturėjo jėgų, žodžius laužė netekties skausmas.
Atsisveikindamas tik pridūrė: „Matyt, baigiasi mano kartos laikas. Matyt, jau reikia ruoštis atsisveikinimui, nors Faustas juk – jaunesnis už mane. Gražu žiūrėti, kaip tvirtai laikosi mūsų Prezidentas Valdas Adamkus, antradienį sulaukęs savo garbaus 94-ojo gimtadienio. Nieko nepadarysi, gyvenimas Amerikoje – visai kitoks. O mes juk – chuliganai, sovietmečio vaikai. Netausodavome nei savęs, nei kitų“.
