„Baisiau, – kitam gale išgirdau atodūsį. – Tas tavo Aurelijus Veryga Abd al-Majidas al-Tikriti mane marina badu.“ „Kaip tai? – nusistebėjau. – Juk bet kada gali nulėkt į „Ikiuką“ ir nusipirkt kad ir spragintų kukurūzų su porteriu.“ „Būtent, – atšovė meno mėgėjas. – Todėl man ir rūpi, kad teismas išaiškintų, kodėl per karantiną aš galiu bet kada nulėkt į prekybos centrą, bet nebegaliu užsukt į galeriją, kurios buvo uždarytos tarsi didžiausios užkrėtyklos. Pats žinai, kad dvasiai menas – lyg skrandžiui spragėsiai su porteriu.“
„Panašu, kad teisme būsi ne vienas, – pabandžiau guosti bičiulį. – Girdėjau, kad ir kai kurių galerijų savininkai ruošia ieškinį. Mat įžvelgė nelygybę. Galerijos, kaip ir parduotuvės, taip pat prekiauja, tik ne šprotais, o peizažais. Tad kodėl prekiauti kūno maistu šioje šalyje leidžiama, o dvasios maistu – jau nebe? Juolab kad lankytojų srauto atžvilgiu net Nacionalinė dailės galerija niekada neprilygs „Akropoliui“.“
„Panašu, kad Aurelijus Veryga Abd al-Majidas al-Tikriti niekada nebuvęs Nacionalinėje galerijoje, ką jau kalbėti apie kokią „Arką“ ar „Vartus“, – spėjau, kad numojo ranka bičiulis. – Jam gal atrodo, kad prie kalpokų, katinų ir vienožinskių būriuojasi minios užkrato nešiotojų, kaip prie „Džokondos“, kurią jis gal ir matė kokiame televizijos reportaže.
O aš juk vaikštau po sostinės galerijas. Dažniausiai jose būnu vienintelis lankytojas, žinoma, jei nepataikau į kokį atidarymą su vyneliu iš tetrapakų. Nesuprantu, kur čia logika? Nejau užsikrėsiu nuo portreto?“
„Na, jei labai realistiškai nutapytas... – nutęsiau. – Juolab kad dailininkas, kaip sakoma, į paveikslą sudeda visą save, o jei jis netyčia sirgo tuberkulioze ar kovidu? Pavojinga. Juk girdėjai pagrindinę profesoriaus Juliaus Kalibato taisyklę, kad į kiekvieną sutiktą žmogų reikia žiūrėti kaip į potencialų infekcijos šaltinį, kuris gali tave užkrėsti.“
„Bet ar ne nuo tokių nekaltų priešų ieškojimo taisyklių prasidėjo kad ir Antrasis pasaulinis karas? – retoriškai paklausė bičiulis. – Atsimeni, dar visai neseniai juokėmės iš azijiečių, reikia nereikia nešiojančių kaukes. Dabar ir mes visi su kaukėmis. Ne taip seniai piktinomės talibais, naikinančiais kultūros paminklus. Dabar mūsų pačių valdžia neįleidžia į tuščius muziejus ir galerijas.“
„Baik tu su tom galerijom, – pyktelėjau. – Knygą atsiversk. Nuo personažo sunkiau užsikrėsti nei nuo portreto, nes rašytojai, skirtingai nei dailininkai, į vieną personažą viso savęs nesudeda, dažniausiai jį išgalvoja ar sulipdo iš kelių realių žmonių. O tokiu atveju net jei kuris prototipas ir sirgo kovidu, tai viruso kiekis, patekęs į personažą, turėtų būti labai mažas. Blogiausiu atveju persirgsi lengva besimptome forma.“
„Atsiverčiu. Ir vis dažniau. Pastebėjau, kad skaitau daugiau, bet perskaitau mažiau. Gal ne tas knygas skaitau?“
„Tiesiog per karantiną turi daugiau laisvo laiko, – pradėjau paskaitą. – Todėl prigimtis tave nori sugrąžinti prie lėtojo skaitymo, nuo kurio jau spėjo atprasti amžinai skubėjusi, nuo vieno reikalo prie kito nuolatos šokinėjusi sąmonė. Prigimtis nori grąžinti, o sąmonė nenori grįžti. Todėl jei anksčiau skaitydavai mažiau, bet perskaitydavai daugiau, dabar yra atvirkščiai. Atpratimas ir pripratimas – tos pačios prigimties, tik skirtingų krypčių reikalas. O kokias knygas skaitai?“
„Pastebėjau, kad rankos tiesiasi prie romanų, susijusių su atskirtimi, vienatve. Tokių kaip Gabrielio Garcios Marquezo „Meilė choleros metu“ ar „Šimtas metų vienatvės“. O ar lietuviai yra parašę ką nors panašia atskirties tema?“
„Taigi taigi kaipgis. Žemaitės „Marti“, kurios Vingių Jonas – bene pirmasis ryškus lietuvių personažas, pakirstas sunkios depresijos formos. Dar Antano Škėmos „Balta drobulė“, kurioje Antanas Garšva jaučiasi atskirtas, atstumtas ir vienišas ne tik lifte, bet ir Amerikoje, net pasaulyje“, – būčiau dar tęsęs, bet tada telefonas išsikrovęs išsijungė.
