B.Aleknavičius gimė 1930 m. rugpjūčio 21 d. Šakių apskrities apskrities Lekėčių kaime. 1949-1951 m. mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje. Baigęs pedagogikos mokslus mokytojavo Kačerginės vidurinėje mokykloje, kurioje paragintas garsaus archeologo ir istoriko Petro Tarasenkos įkūrė kraštotyros muziejų.
Nuo 1960 metų B.Aleknavičius savo gyvenimą susiejo su žurnalistika. Trejus metus dirbęs Kauno rajono laikraštyje greitai buvo pastebėtas sostinėje, persikėlė į pajūrį, kur buvo telegramų agentūros ELTA ir TASS fotokorespondentas Klaipėdoje ir Vakarų Lietuvoje. Čia dirbdamas jis prisidėjo prie savaitraščio „Lietuvos žvejys“, Žemaitijos žurnalistų fotomėgėjų klubų kūrimo.
B.Aleknavičius buvo Lietuvos fotomenininkų draugijos (dabar Lietuvos fotomenininkų sąjunga) steigimo organizacinio komiteto narys. Surengė penkiolika fotografijos parodų, kurios buvo eksponuotos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyje. Atgimimo metais jis buvo vienas Lietuvos TSR žurnalistų sąjungos atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos struktūros ir savarankiškos organizacijos įkūrimo iniciatorius.
Dar sovietmečiu dirbdamas tiesioginį darbą B.Aleknavičius Žemaitijoje pradėjo fotografuoti medines bažnyčias, kryžius, pakelės koplytėles, koplytstulpius, kitą nykstantį unikalų tautodailės paveldą. Susidomėjęs Mažosios Lietuvos kultūros ir istorijos pavedu, užfiksavo daugybę jau neišlikusių statinių, paminklų. Bendraudamas su vietiniais gyventojais, mažlietuviais ir kuršiais, fotografijose perteikė jų buitį, organizavo ekskursijas į Tolminkiemį ir kitas su lietuvių istorija ir kultūra susijusias buvusių Rytprūsių vietoves.
Kristijono Donelaičio 275-ojo jubiliejaus išvakarėse poeto gimtinėje, Gumbinės apskrities Lazdinėlių kaime (dabar Kaliningrado sritis, Gusevas) B.Aleknavičiaus iniciatyva buvo pasodinta ąžuoliukų giraitė. Gūdžiu sovietmečiu jis sumanė ir įgyvendino unikalią pilietinę akciją „Naują metą pradėkime su K.Donelaičiu“ - sausio 1-ąją, minint lietuvių grožinės literatūros pradininko gimtadienį, susipratę klaipėdiečiai, niekieno nekviečiami ir neraginam, kasmet tradiciškai renkasi nusilenkti tautos dainiui jo vardu pavadintoje aikštėje.
Sovietmečiu B.Aleknavičius kartu su Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešąja biblioteka organizavo Mažvydo, K.Donelaičio, Jurgio Zauerveino-Girėno, Martyno Jankaus, Vydūno, Ievos Simonaitytės, Adomo Brako, kitų iškilių, bet pamirštų Mažosios Lietuvos asmenybių pagerbimo vakarus, skaitė pranešimus respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose, leido jiems skirtus fotoalbumus, knygas.
B.Aleknavičius buvo ilgametis Klaipėdos savivaldybės Gatvėvardžių, įžymių žmonių ir istorinių datų įamžinimo komisijos narys, Martynui Mažvydui, J.Zauerveinui, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos skirtų paminklų statybos organizacinių komitetų narys, bendrijos „Mažoji Lietuva“, Vydūno draugijos Klaipėdoje sumanytojas ir kūrėjas.
Už publikacijas apie Mažąją Lietuvą B.Aleknavičius įrašytas į žurnalo „Aušra“ (Lenkija) garbės knygą. Sąjūdžio metais išleidę fotoalbumą su gausia dokumentine ir bibliografine medžiaga „Donelaitis ir mes“ (1989) tapo pirmuoju prestižinės Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Vinco Kudirkos premijos laureatu.
Nenuilstantis mažlietuvių praeities tyrinėtojas išleido solidų fotoalbumą ir apie Vydūną, artimai bendravęs su I.Simonaityte už prisiminimus ir kitas knygas Mažosios Lietuvos tematika apdovanotas šios rašytojos vardo literatūrine premija. Už nuopelnus uostamiesčio kultūrai ir menui B.Aleknavičiui suteiktas Klaipėdos garbės piliečio vardas.
Pastaraisiais metais B.Aleknavičius gręžėsi savo gimtinės Zanavykijos link - išleido seriją šio krašto istoriją, iškiliausius žmonės primenančių knygų („Novužės krašto vaikai“). Jis buvo žurnalo „Suvalkija“ redaktorių kolegijos narys ir įgaliotasis atstovas Vakarų Lietuvoje. Prieš dešimtmetį Šakių laikraščio „Valsčius“ išrinktas Metų žmogumi klaipėdietis tapo Šakių rajono garbės piliečiu.
Savo turtingą knygų, fotografijų, negatyvų, dokumentų rinkinį, kuriame užfiksuoti reikšmingiausi penkiasdešimties metų įvykiai ne tik Vakarų Lietuvoje, iškilūs kultūros ir visuomenės veikėjai, kaimo žmonės, žvejai, ekspedicijų medžiaga ir vaizdai, B.Aleknavičius padovanojo Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešąjai bibliotekai, kur praleido daug laiko ir vadino ją savo antraisiais namais.
B.Aleknavičius buvo Lietuvos fotomenininkų ir Tautodailininkų sąjungų, Vydūno, Tėviškės pažinimo draugijų garbės narys, jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Jo darbų bibliografiją sudaro 1034 publikacijos ir 111 kitų autorių rašinių apie šio kūrėjo asmenybę bei veiklą.
Dar rugpjūtį B.Aleknavičių uostamiestyje sveikino gausus būrys jo draugų ir artimųjų - per iškilmes apskrities bibliotekoje jam buvo suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas. Magistrams dovanojami aukso žiedai su briliantais, bet 90-metį šventęs B.Aleknavičius atsisakė regalijų - joms skiriamas lėšas siūlė panaudoti kitaip - skatinti jaunuosius menininkus, lietuviškųjų Rytprūsių tyrinėtojus.
Net sirgdamas kūrėjas nepaleido iš rankos plunksnos – tobulino savo nebaigtus darbus. Ligoninėje B.Aleknavičių pasivijo dar vienas LŽS Klaipėdos skyriaus šiemet įsteigtas apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus – nacionalinės spaudos pradininko, Mažosios Lietuvos laikraštininko Johano Ferdinando Kelkio vardo medalis. Koronaviruso pandemija sutrukdė šią regaliją įteikti Mažosios Lietuvos ir Zanavykijos metraštininkui.
B.Aleknavičius parašė apie 30 knygų ir fotoalbumų, tarp jų iškiliausios: “Tėviškė“ (1966), “Klaipėdos diena“ (1969), “Klaipėda“ (1982), “Donelaitis ir mes“ (1989), “Vakarė žvaigždė“ (1998), „Novužės krašto vaikai“ - (6 tomai, 1999-2010), “Vydūnas“ (1999), „Kai laisvas rytas aušo“ (2002), „Lekėčių sakmės“ (2006), „Adomas Brakas – Vydūno dvasios pakylėtas“ (2007), „Žemaičių žemės rūpintojėliai“ (2008), „Mažosios Lietuvos poringės“ (2008), „Kelionė. Einu per Lietuvą“ (2009) „Kristijono Donelaičio portretas“ (2010), „Žvejų kaimelio kronika“ (2010), „Kelionė. Juos sutikau gyvenime" (2011), „Nebeužtvenksi upės bėgimo. Vakarų Lietuvos tautinio prisikėlimo fotometraštis“ (2015).
