Garsaus skulptoriaus muziejus pakibo ant plauko, net legendinė „Laisvė“ nebedaro įspūdžio

„Šiemet sukanka 140 metų, kai gimė Lietuvai ypač nusipelniusi asmenybė – vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių, profesorius Juozas Zikaras, todėl Kultūros tarybos akibrokštas mums buvo tikrai netikėtas“, – sakė Kauno M.K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė.

 Kauno M.K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė buvo šokiruota, kai sužinojo kodėl atmestas žymaus skulptoriaus muziejaus ekspozicijos projektas.<br> M.Patašiaus nuotr.
 Kauno M.K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė buvo šokiruota, kai sužinojo kodėl atmestas žymaus skulptoriaus muziejaus ekspozicijos projektas.<br> M.Patašiaus nuotr.
Juozo Zikaro memorialinis muziejaus pastatas prieš ir po remonto.<br> M.K.Čiurlionio muziejaus nuotr.
Juozo Zikaro memorialinis muziejaus pastatas prieš ir po remonto.<br> M.K.Čiurlionio muziejaus nuotr.
Juozo Zikaro namo krosnių grožis atsiskleidė po po remonto.<br> M.K.Čiurlionio muziejaus nuotr.
Juozo Zikaro namo krosnių grožis atsiskleidė po po remonto.<br> M.K.Čiurlionio muziejaus nuotr.
Kauno M.K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė nusprendė įžiebti diskusiją socialiniame tinkle.<br> M.Patašiaus nuotr.
Kauno M.K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė nusprendė įžiebti diskusiją socialiniame tinkle.<br> M.Patašiaus nuotr.
1989.02.16. Kaunas. Daugiatūkstantinė žmonių minia patraukė link Karo muziejaus sodelio, kuriame buvo atidengta atstatyta Juozo Zikaro „Laisvės“ statula. Ją atidengė Lietuvos laisvės kovų dalyvis architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, o pašventino kardinolas V. Sladkevičius. Nuotraukoje pirmam plane iš kairės: Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Romualdas Ozolas, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir jo sūnus Vytautas Landsbergis.<br> P.Lileikio nuotr.
1989.02.16. Kaunas. Daugiatūkstantinė žmonių minia patraukė link Karo muziejaus sodelio, kuriame buvo atidengta atstatyta Juozo Zikaro „Laisvės“ statula. Ją atidengė Lietuvos laisvės kovų dalyvis architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, o pašventino kardinolas V. Sladkevičius. Nuotraukoje pirmam plane iš kairės: Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Romualdas Ozolas, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir jo sūnus Vytautas Landsbergis.<br> P.Lileikio nuotr.
Garsioji Juozo Zikaro „Laisvė“ Vienybės aikštėje Kaune.<br> M.Patašiaus nuotr.
Garsioji Juozo Zikaro „Laisvė“ Vienybės aikštėje Kaune.<br> M.Patašiaus nuotr.
 Skulptorius Juozas Zikaras.<br> M.K.Čiurlionio muziejaus nuotr.
 Skulptorius Juozas Zikaras.<br> M.K.Čiurlionio muziejaus nuotr.
Lito devyniasdešimtmečio proga „Monetų namai“ išleido skulptoriaus Juozo Zikaro dar 1925 metais sukurtos auksinės 50 litų monetos repliką.<br>„Monetų namų“ nuotr.
Lito devyniasdešimtmečio proga „Monetų namai“ išleido skulptoriaus Juozo Zikaro dar 1925 metais sukurtos auksinės 50 litų monetos repliką.<br>„Monetų namų“ nuotr.
Juozo Zikaro skulptūra „Knygnešys“ Kaune, Karo muziejaus sodelyje.<br>A.Barzdžiaus nuotr.
Juozo Zikaro skulptūra „Knygnešys“ Kaune, Karo muziejaus sodelyje.<br>A.Barzdžiaus nuotr.
 Skulptoriaus Juozo Zikaro memorialinis muziejus prieš remontą<br>A.Barzdžiaus nuotr.
 Skulptoriaus Juozo Zikaro memorialinis muziejus prieš remontą<br>A.Barzdžiaus nuotr.
 Skulptoriaus Juozo Zikaro memorialinis muziejus prieš remontą<br>A.Barzdžiaus nuotr.
 Skulptoriaus Juozo Zikaro memorialinis muziejus prieš remontą<br>A.Barzdžiaus nuotr.
 Skulptoriaus Juozo Zikaro memorialinis muziejus prieš remontą<br>A.Barzdžiaus nuotr.
 Skulptoriaus Juozo Zikaro memorialinis muziejus prieš remontą<br>A.Barzdžiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (12)

Lrytas.lt

Apr 1, 2021, 7:34 PM, atnaujinta Apr 2, 2021, 8:56 AM

Istorija puikiai tiktų Balandžio 1-ąjai, nes iš tiesų primena Melagių dienos pokštą. Deja, visa tai – tik nemaloni neapgalvotos šalies kultūros politikos grimasa.

Kauno muziejininkai, šį pavasarį negavę paramos Lietuvos kultūros tarybai pateiktam J. Zikaro memorialinio muziejaus, kuris yra M.K.Čiurlionio dailės muziejaus filialas, ekspozicijos įrengimo projektui, paprašė paaiškinti, kuo ekspertams neįtiko šis sumanymas. O gavusi oficialų paaiškinimą D. Kamarauskienė neištvėrė ir savo nuostaba pasidalino „Facebook“ paskyroje.

„Situacija: per pirmąjį karantiną versdamiesi per galvas, griūdami, nemiegodami atrestauruojame Juozo Zikaro, žymaus Lietuvos skulptoriaus, kai kuriems žinomo kaip „Laisvės“ paminklo kūrėjo, namus. 2021 metai paskelbiami J. Zikaro metais. Gal dėl to, kad turi jis kažkokią tai vertę? Mes logiškai ruošiamės naujai įrengti ekspoziciją. Šiuolaikiškai.

Iš Lietuvos kultūros tarybos gauname atsakymą: „Projektas nefinansuojamas. Bandykite dar kartą“ (kaip tikroje loterijoje). Darosi įdomu kodėl? Natūraliai įdomu.

Gauname atsakymą: balų nesurenkame pakankamai nes: 1. Nėra čia šiuolaikinio meno, sukurto po 1990 m. (Na ir kodėl tas Zikaras numirė 1944?). 2. Nėra čia atvežto iš užsienio meno. (Tikrai nieko neatvežėme ir Memorialinio muziejaus erdvėse neeksponavome). Na, o tokios smulkmenos kaip projekto tikslingumas, inovatyvumas, projekto vadyba, patrauklumas lankytojams įvertinta aukščiausiais balais. Tad stovi Zikaras taip nieko ir nesupratęs. Kas čia dedasi toje Lietuvoje dėl kurios jis tiek padarė“.

Įrašas sukėlė pasipiktinusių žmonių komentarų griūtį. Sureagavo ir Lietuvos kultūros ministerijos valdininkai. Teko dar kartą pateikti projektą, tik jau ne Kultūros tarybai, o Kultūros ministerijos Istorinės atminties išsaugojimo iniciatyvas įgyvendinančių dalinio finansavimo projektų programai.

Norėtųsi tikėtis, kad šį kartą bus deramai įvertintas siekis restauruotame garsaus skulptoriaus name įrengti atnaujintą muziejų. Projektas bus svarstomas po Šv.Velykų. Kauno muziejininkai tikisi, kad darbai nesustos, bet kol kas dėti tašką šitoje istorijoje dar ankstoka.

– Kaip kilo sumanymas pasidalinti šia istorija socialiniame tinkle? Juk kažin ar tikėjotės, kad įrašą pastebės ne tik bičiuliai, bet ir valdžios atstovai? – paklausiau D.Kamarauskienės.

– Nesitikėjau. Ir parašiau apie tai FB paskyroje ne todėl, kad mūsų projektas negavo finansavimo. Labiausiai norėjosi atkreipti dėmesį į tokią ydingą praktiką, kai pinigai skirstomi, remiantis netinkamais kriterijais. Kai paaiškėjo, kodėl negavome, pasidarė aišku, kad turbūt nemažai gerų projektų atmetama automatiškai – vien dėl tų formalių kriterijų.

Apie tai ir norėjosi padiskutuoti. Diskusija užvirė greitai. Ir ministerija ne tik išgirdo, bet lyg ir ruošiasi pratęsti tą diskusiją, kažką keisti. Būtų laikas apie tai visiems pamąstyti.

– Jei būtumėte nepasidomėję, tai turbūt niekaip nebūtumėte atspėję dėl kokių priežasčių neskirta lėšų žinomo skulptoriaus muziejaus ekspozicijai?

– Taip, galima būtų graužtis, kad nemokame rašyti projektų. O kai pamatėm, kaip ekspertai tai įvertino, už ką surinkome balus, tai ir išaiškėjo tokie įdomūs dalykai. Beje, ekspertai šioje situacijoje – niekuo dėti. Parengta tokia sistema, jie aritmetiškai suskaičiuoja ir tiek. Kita vertus, būdama ekspertu, taip pat kelčiau klausimus dėl kriterijų. Juk kvailai jautiesi taip vertindama.

– Rašydami projektą turbūt matėte, kad yra ir tokie kriterijai. Gal tiesiog nemanėte, kad jie ypač svarbūs?

– Taip. Po to paaiškėjo, kad kiti gudrauja ir tiesiog formaliai į projektus įtraukia šiuolaikinio ar užsienio meno kūrinius, kad tik atitiktų kriterijų. Bet tai – visiškas absurdas. Negi dabar turime grįžti į sovietmetį, kai apgaudinėjimas buvo norma? Situacija paradoksali ir kažką reikia keisti. Gyvename laisvoje valstybėje, kurioje viską galima racionaliai sutvarkyti.

Juokaujame, kad dabar liepsiu projekto rašytojui kur nors įdėti tą šiuolaikinį meną, nors jis niekur netinka. Bet jei sumanyčiau rengti XIX a. dailės parodą, ji ko gero niekaip negautų paramos.

Anksčiau buvo visai neblogai – išvardinti kriterijai, jų svarba nurodyta procentais, ir galėjai pats pasirinkti, kokį kriterijų projektas atitiks. O dabar – tokia sistema, kuri tiesiog automatiškai numuša balus. Patogi priemonė atsikratyti dalies projektų, nes visų finansuoti neįmanoma.

– Vis tiek neaišku, kaip galima automatiškai nurašyti vieną žymiausių XX a. pradžios Lietuvos skulptorių? Juk dažniausiai peržvelgiami galutiniai sprendimai. Ypač kai atmetami solidžių kultūros institucijų projektai.

– Todėl ir parašiau. Juk negavome finansavimo ne tik šitam projektui. Tačiau šio atmetimas – tikras akibrokštas. Šį projektą perskaitęs net jokio kultūrinio išsilavinimo neturintis žmogus gali suprasti, kad reikia atidaryti ką tik restauruotą namą. Akivaizdu, kad jo ekspozicijos įrengimui reikia pinigų, jei valstybė jau skyrė lėšų paties pastato sutvarkymui. Juo labiau, kad šiemet Seimas paskelbė J. Zikaro metus. Kas čia galėtų kelti abejonių?

Įdomu, kad kilus diskusijai „Facebook“ paskyroje Kultūros tarybos kuratoriai paskambinę priekaištavo, kad naujos ekspozicijos projekte nepateikėme konkrečių komercinių pasiūlymų, todėl jiems sąmata pasirodė įtartina. Tačiau mes net negalime jų pateikti, nes pažeistume viešųjų pirkimų įstatymą.

– O ką suplanavote parodyti žmonėms, kurie sumanys jubiliejiniais metais aplankyti J. Zikaro namą Kaune?

– Čia rastume net ne vieną jubiliejų. Juk menininko namukas stovi šalia Kauno meno mokyklos, kuri kitais metais švęs savo šimtmetį. O J. Zikaras buvo vienas pirmųjų šioje mokykloje dėsčiusių profesionalių skulptorių. Jis buvo ir pirmųjų lietuviškų pinigų – litų – kūrėjas, ir garsiosios skulptūros „Laisvė“, kuri stovi Vienybės aikštėje, autorius.

J. Zikaras – viena tų iškilių asmenybių, kūrusių nepriklausomos Lietuvos Respublikos pamatus. Jo namas buvo pastatytas pagal medinio lietuviško dvarelio pavyzdį. Kolegos bandė jį paprotinti: „Ką tu čia kaip koks kaimietis medinį namą statai? Ir dar tokioje modernioje sostinėje – Kaune?“.

O jis atsakydavo, kad lietuvis turi gyventi mediniame name. Įsikūrė už Kauno meno mokyklos tvoros. Čia pat ir dėstė, ir studentai pas jį sėdėdavo. Taigi, tas namas kupinas senojo Kauno dvasios. Ir jau ne vienas filmas apie tarpukarį jame filmuotas.

– Tačiau tas muziejus jau buvo smarkiai nugyventas, jei prireikė restauracijos? Teko girdėti ir apie jame išlikusią išskirtinę tarpukario skalbyklą. Kuo ji tokia ypatinga?

– Taip, jau daugelį metų ieškojome galimybių jį restauruoti. Per pirmąjį karantiną pagaliau gavome iš valstybės lėšų ir pagal jau senokai paruoštus projektus gana greitai ir sėkmingai tą išskirtinį Kauno medinuką sutvarkėme. Išryškėjo visos jo detalės, ir dabar turime kuklų, bet labai gražų tarpukario statinį.

Unikalus dalykas – dviejuose kambariuose išlikęs originalus belgiškas Art deco stiliaus marmoleumas. (Marmoleumas – garsios kompanijos „Forbo“ grindų danga, gaminama iš natūralių komponentų. – Red.)

Iš tiesų, labai įdomi ir unikali yra Zikarienės skalbykla, kurios ji ypač pageidavo 1932 m., nors jau buvo patvirtintas namo projektas. Taip virš skalbyklos atsirado neplanuota terasa, nuo kurios atsiveria fantastiškas Kauno vaizdas. Skalbyklos centre – milžiniškas katilas skalbiniams virinti. Ten atradome ir kitų įdomių detalių – trafaretinių sienų dekoravimo pavyzdžių. Matyt čia J. Zikaras išbandė kelis variantus. Tai – puikus mini katalogas.

Ir pats namas įdomus: apačioje skulptoriaus dirbtuvė, o viršuje gyveno šeima. Ir visi kartu, ir dailininkas – atskirai. Jis buvo tarsi specialiai suprojektuotas vaikams: patalpos sujungtos ratu, tad J. Zikaro atžaloms tai buvo tikra gaudynių arena. Visą grožį pamatėme tik po remonto – kai viskas buvo išvalyta, atidengtos puikios krosnys – neglazūruotų koklių, su liaudiško stiliaus ornamentais.

– Esate užsiminusi, kad iš pradžių lankytojams norėtumėte pristatyti J. Zikaro namo architektūrą. Kada bus galima ten užsukti?

– Atradę daug gražių interjero detalių sumanėme iš pradžių leisti žmonėms pasivaikščioti po tuščią pastatą. Norisi parodyti tą namą tokį, koks jis buvo tuo metu, kai J. Zikaras su šeima pirmą kartą į jį įžengė – švarios erdvės, jokių baldų, jokių daiktų.

Kol kas dar darbininkai baigia darbus. Bet kai tik labiau atšils ir sutvarkysime gėlynus, tai ir atversime duris lankytojams – balandžio pabaigoje ar gegužės mėnesį, o nuolatinę ekspoziciją planuojame įrengti birželį.

Tuomet čia sugrįš visi memorialiniai daiktai, kurie ir padeda nukeliauti į praeitį. Su jais susijęs memorialinio namo žavesys, įvairios istorijos.

O tų istorijų yra tikrai daug ir įdomių – ir apie J. Zikaro kūrybą, ir apie jo pedagoginę veiklą, ir apie žmoną Anelę Tūbelytę-Zikarienę, kuri buvo tikrai neeilinė asmenybė, ir apie šeimos gyvenimą. Ir baigiant ta liūdna istorija apie jo išėjimą, kai žengė lemiamą žingsnį, bijodamas, kad dėl jo visa šeima gali būti išvežta į Sibirą.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.