Anthony Hopkinsas – apie vaidmenį, pelniusį jam BAFTA apdovanojimą

„Skamba taip banaliai, tačiau dabar puikiai suvokiau, koks brangus gyvenimas ir kad kiekvienas mūsų turi kokią nors paslaptį“, – kalbėjo aktorius Anthony Hopkinsas (83 m.) apie savo vaidmenį filme „Tėvas“ („The Father“), pelniusį jam BAFTA prizą už geriausią pagrindinį vyrišką vaidmenį.

Aktoriai O.Colman ir A.Hopkinsas filme „Tėvas“.
Aktoriai O.Colman ir A.Hopkinsas filme „Tėvas“.
Kadras iš filmo „Tėvas“. Entonis – akt. A.Hopkinsas.
Kadras iš filmo „Tėvas“. Entonis – akt. A.Hopkinsas.
Kadras iš filmo „Tėvas“. Entonis – akt. A.Hopkinsas.
Kadras iš filmo „Tėvas“. Entonis – akt. A.Hopkinsas.
Kadras iš filmo „Tėvas“. Entonis – akt. A.Hopkinsas.
Kadras iš filmo „Tėvas“. Entonis – akt. A.Hopkinsas.
A.Hopkinsas į savo penktąją BAFTA premiją reagavo su jam būdinga mizantropija.<br>„Scanpix“ nuotr.
A.Hopkinsas į savo penktąją BAFTA premiją reagavo su jam būdinga mizantropija.<br>„Scanpix“ nuotr.
A.Hopkinsas į savo penktąją BAFTA premiją reagavo su jam būdinga mizantropija.<br>„Scanpix“ nuotr.
A.Hopkinsas į savo penktąją BAFTA premiją reagavo su jam būdinga mizantropija.<br>„Scanpix“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Apr 19, 2021, 3:20 PM

Britų kino ir televizijos meno akademija (BAFTA) balandžio 11-ąją įteikė premijas už 2020 metų kūrybinius laimėjimus.

Kaip ir dauguma šio sezono apdovanojimo ceremonijų, ši vyko hibridiniu būdu. Vedėjai kilo į sceną tuščioje Karališkojoje Alberto salėje, o juokas ir plojimai skambėjo iš įrašo, tad transliacija kiek priminė situacijų komediją su užkadriniu juoku.

Nominantai ir laureatai palaikė ryšį internetu per „Zoom“. Tai jau tapo įprasta, nors per ceremonijas vis dar pokštaujama šia tema. Pavyzdžiui, Hugh Grantas, skelbęs garbės apdovanojimą režisieriui Angui Lee, pakomentavo salės tuštumą, o britų komikas Azimas Chaudhry ceremoniją pavadino „dietine BAFTA“.

Ceremonijoje triumfavo kinų kilmės amerikiečių režisierės Chloe Zhao filmas „Klajoklių žemė“ („Nomadland“), laimėjęs keturiose kategorijose, tarp jų – geriausio filmo, geriausio režisieriaus, geriausio operatoriaus ir geriausios pagrindinio moteriško vaidmens atlikėjos, kuria tapo Frances McDormand.

Šis filmas dar nuo Venecijos kino festivalio šluoja įvairiausius apdovanojimus, tad ir BAFTA prizas per daug nenustebino. Bet didžiausia ceremonijos staigmena tapo apdovanojimas už geriausią pagrindinį vyrišką vaidmenį.

Britų akademikai vieninteliai šioje kategorijoje išrinko ne velionį juodaodį Chadwicką Bosemaną („Ma Rainey „Black Bottom“ grupė“ („Ma Rainey’s Black Bottom“), o savo tautietį A.Hopkinsą, prancūzų režisieriaus Floriano Zellerio filme „Tėvas“ suvaidinusį demencijos kamuojamą senolį.

Nusipelnęs artistas į savo penktąją BAFTA premiją reagavo su jam būdinga mizantropija – eteryje nepasirodė, apie savo pergalę sužinojo iš artimųjų šūksnių gretimame kambaryje. Padėkos kalbą už jį pasakė F.Zelleris, apdovanotas už geriausią adaptuotą scenarijų, kurį pagal savo pjesę parašė su bendraautoriu Christopheriu Hamptonu.

A.Hopkinsas visada vaidino talentingai, bet šiame filme prasiveržė jo asmeniniai išgyvenimai bei prisiminimai apie jo paties tėvą, ir tai jo herojaus paveikslui suteikė išskirtinio dramatizmo.

Pagal siužetą A.Hopkinso personažas Entonis paskutiniais gyvenimo metais kovoja su demencija. Viename interviu aktorius kalbėjo, kad nors nė vienas jo tėvų nekentėjo nuo senatvinės silpnaprotystės, vaidindamas Entonį jis prisiminė savo tėvą Richardą Arthurą Hopkinsą.

„Nustebau, kad manyje tarsi slypėjo mano tėvas, – prisipažino jis, turėdamas galvoje scenas, kuriose herojus ginčijasi su savo dukterimi En (akt. Olivia Colman). – Aš visąlaik prie jos kabinėjausi, ieškojau kliaučių.

Mano tėvas prieš mirtį elgėsi taip pat, nes buvo įsibauginęs. Jis buvo įsibauginęs. Ne tiesiog ūmus, o įsibauginęs.“

Aktorius pridūrė, kad tai suvokti buvo skausminga, ir prisipažino, kad nesugebėjo išvengti minčių apie „beviltiškumą, tuštumą ir liūdesį“.

„Niekas iš mūsų neišsikapstys gyvas“, – apibendrino artistas.

Pagrindinis dramos „Tėvas“ herojus – 80-metį peržengęs Entonis – gyvena vienas erdviame Londono bute ir atsisako slaugytojų, kurias samdo jo duktė En, paslaugų.

Bet pagalba būtina. Entonis klaidžioja po savo paties butą, o svarbiausia – pradeda prarasti ryšį su tikrove: pamiršta vardus ir svarbius įvykius, nesupranta, ar gyvena vienas, ar su dukterimi, ir kaskart stebisi naujais žmonėmis savo namuose.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad „Tėvas“ – klasikinis „Oskaro“ jaukas, į apdovanojimus nusitaikiusi drama svarbia tema. Demencija ir Alzheimerio liga Holivudo bosų rankose jau seniai yra tapusios nepralaiminčia medžiaga: reikia pasistengti, kad nesukeltum užuojautos kovoje su liga pralaimintiems herojams, ypač jei juos vaidina pirmo ryškumo žvaigždės.

Julianne Moore kaip tik laimėjo pirmąjį „Oskarą“ už vaidmenį filme „Vis dar Elis“ („Still Alice“) – saugioje ir gerai pasvertoje dramoje, kurios autoriai puikiai žinojo, kada paleisti liūdną muziką, o kada pademonstruoti herojės bejėgiškumą, kad žiūrovai susijaudintų iki ašarų.

Atrodytų, kad „Tėvas“ papildys tą pačią kategoriją, tačiau ne – F.Zelleris sukūrė vieną labiausiai įtraukiančių, gąsdinančių, sąžiningų ir kūrybingų filmų apie demenciją.

Dauguma šios temos juostų paremtos skausmingai lėto vytimo proceso dokumentavimu: žiūrovai stebi dramą žmogaus, kuris nustoja būti savimi ir artimųjų akyse tampa ankstesnės savo versijos išorine forma. Ligonis gali pasiklysti arba apsišlapinti, jis nebevaldo paprasčiausių daiktų ir tampa našta šeimai.

Be abejo, žiūrėti į tai sunku, tačiau kinematografininkų aistringas suinteresuotumas fiziškai bejėgiais herojais atrodo manipuliatyvus ir tiesmukas.

Šia prasme „Tėvas“ – unikalus filmas, gebantis pažvelgti į įprastą siužetą kitu kampu: žiūrovas neverčiamas tapatintis su rūpesčių nuvargintais artimaisiais ar įsijausti į sąmonės temimą; užuot tai darę, kūrėjai bando perteikti demencija sergančio žmogaus, nuoširdžiai nesuprantančio, kas jam darosi, sutrikimą, pyktį ir baimę.

„Tėvas“ – to paties pavadinimo prancūzų dramaturgo F.Zellerio pjesės ekranizacija. Jis pats perkėlė ją į ekraną. Dažnai teatro vaidinimų adaptacijos būna nekinematografiškos, joms trūksta laisvės jausmo kadre, tačiau „Tėve“ kameriškumas, atvirkščiai, padeda perteikti klaustrofobiją, tarsi žiūrovai ir A.Hopkinso herojus būtų uždaryti įprastame, bet nuolat kintančiame bute.

F.Zelleris pasitelkia gana įprastus būdus Entonio sutrikimui ir dezorientacijai perteikti: užuot griebęsis kinematografinį audinį plėšančių chuliganiškų triukų, jis atiduoda pirmenybę paprastiems ir prieinamiems manevrams: nepatikimo pasakojimo atgarsiams, kitiems aktoriams, atliekantiems tą patį vaidmenį, prasmę prarandantiems dialogams ar kintančiam aplinkos interjerui.

Subjektyviam Entonio žvilgsniui visa, kas dedasi aplink jį, vienodai tikra. Ir tai paverčia jo gyvenimą buitiniu trileriu, kafkiška siaubo istorija apie žmogų, negalintį suprasti, kas išprotėjo: jis ar aplinkinis pasaulis.

Štai duktė pasakoja, kad rengiasi išvykti į Paryžių pas naują mylimąjį, Entonis juokauja – kuriam galui, juk jie net nekalba angliškai, bet jau po kelių minučių svetainėje jis susiduria su kažkokiu žmogumi (akt. Markas Gatissas), kuris tvirtina, kad yra En vyras ir apie jokį Paryžių net negalvoja.

Nesimpatiškas vyras išgaruoja, bet jau kitą dieną toje pačioje svetainėje sėdi kitas „vyras“ (akt. Rufusas Sewellas), truputį simpatiškesnis ir su naujomis žiniomis.

Štai pasirodo nauja slaugytoja, kuri vakar buvo užsukusi susipažinti, tiktai vakarykštės (akt. Imogen Poots) buvo visai kitas veidas.

Štai ir pati En, grįžusi su pirkiniais iš parduotuvės, krūpteli, nes tėvas jos neatpažįsta, – bet čia išties kita moteris (šiuo atveju, kaip teigia kino kritikai, ar dėl aktorių atrankos klaidos, ar dėl sąmoningo pasirinkimo sprendimas nevykęs: En „antrininkę“ vaidina Olivia Williams ir pagal tipažą ji turi tiek daug bendra su O.Colman, kad blausioje kambario šviesoje supainioti jas galima ir be demencijos).

Viskas baigiasi senelių namų kambaryje, kuriame tariama En ir tariamas vyras pasirodo esą medicinos personalas, visiškai profesionaliai prižiūrintis į vaikystę grįžusį senolį.

Visus minėtuosius vaizdavimo būdus ir idėjas vargu ar būtų pavykę taip sėkmingai įgyvendinti, jei ne A.Hopkinsas. Žinoma, jis net „Transformeriuose“ ir „Tore“ vaidino taip, tarsi tai būtų ne Holivudo komercinė produkcija, o svarbiausi Londono teatro spektakliai, tačiau filme „Tėvas“ aktorius net pagal savuosius aukščiausio lygio standartus sukūrė vieną pagrindinių ir sudėtingiausių vaidmenų per savo ilgą karjerą.

Tai ne senatviškas bejėgiškumas, o troškimas įrodyti, kad jis dar šio to vertas; tai įniršis, nuoskauda ir baugiai tikroviška baimė akyse.

A.Hopkinsas, šio filmo centras bei garvežys, entuziastingai tempia F.Zellerio traukinį, aiškiai susižavėjęs tema. Jis netgi davė herojui savo vardą – originalioje pjesėje senolis vadinamas Andrė.

O kai mandagiai abejinga medikė (akt. Ayesha Dharker) paklaus senolio gimimo datos, A.Hopkinsas išdidžiai (girdi, nėra ko manęs laikyti nusenusiu idiotu) išpyškins savo: 1937 metų gruodžio 31-oji.

Tokių dovanų ekrano žvaigždės šiaip sau nedovanoja.

Parengė Milda Augulytė

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.