Nijolė Oželytė: „Ką veikiu? Aš – ne arklys, kad ką nors daryčiau, tiesiog gyvenu“

Kasdien ji sėda ant dviračio ir apsuka keturiasdešimties kilometrų ratą. „Tai vienintelis sportas, kuris man nuoširdžiai patinka“, – sakė signatarė, visuomenininkė, aktorė Nijolė Oželytė. Anot jos, dviratis teikia trigubą naudą, kai sulauki 67-erių.

 N.Oželytė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 N.Oželytė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 N.Oželytė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 N.Oželytė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 N.Oželytė su V.Kernagiu.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 N.Oželytė su V.Kernagiu.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Laisvė Radzevičienė

2021-08-10 17:05, atnaujinta 2021-08-10 21:47

Pirma, tai – galimybė iš arčiau susipažinti su savo mintimis ir kūnu. Antra, važiuojant dviračiu lengva susitaikyti su mintimi, kad viskas praeina, prabėga, pravažiuoja pro šalį. Trečia, tai – puiki mankšta kojoms ir kaitri kalorijų degykla.

„Negaliu pakęsti, kai manęs klausia, ką veikiu per dienas, – prisipažino vasarą savo dviratį prie jūros išsivežusi N. Oželytė. – Ką veikiu? Ką veikiu? Aš – ne arklys, kad ką nors daryčiau, tiesiog gyvenu ir tiek. Turiu įsipareigojimų savo kūnui, kuris vis dar turi man tarnauti, todėl privalau juo pasirūpinti. Kūnas sensta, taigi turiu judėti. Dviratis tam – gera priemonė.“

Kasdien Nijolė dviračiu nuvažiuoja apie keturiasdešimt kilometrų. Grįžusi sėda redaguoti knygos. „Kol kas negaliu daug apie ją pasakoti, tai – irgi mano įsipareigojimas, kurį turiu įvykdyti. Knyga – ne grožinė, nelengva. Ji radosi iš draugystės su vienu žmogumi, noriu ją suredaguoti ir išspausdinti.“

Dvejus metus šiaip ne taip ištvėrusi be savo pamėgtų kelionių, Nijolė sakė šiais metais kaip niekada pajutusi, kaip greitai bėga laikas. „Apsidairai, dienos nebėra, o tu nespėjai nė grindų išsišluoti. Guodžiuosi tik mokslininkų pastebėjimu, kad netvarkingi žmonės yra kūrybingi“, – juokėsi signatarė.

Rugpjūčio mėnesį jos tvarkaraštyje įrašytas susitikimas su gerbėjais kultūros festivalyje „Purpurinis vakaras“. Tai bus pirmasis festivalis, kuriame po daugybės metų Nijolė dalyvaus.

„Jokių balių, festivalių, esu vienišė, atsidūrusi tarp žmonių, visada jaučiuosi tarsi per egzaminą“, – prisipažino moteris. Tačiau atsisakyti viešai pasikalbėti su kultūrininku Ryčiu Zemkausku ji negalėjusi.

„Mažiau kalbų, daugiau darbų? Nė nepajusi, kad tu jau arklys. Be ryšio su savimi ir su kitu. Be supratimo, kam išvis ari...“ – padeklamavo savo ketureilį, atspindintį jų susitikimo motyvaciją.

Nijolė neslėpė abejojanti, ar tikrai jos pasakojimai kam nors bus įdomūs, juk nuo vaikystės tebesinešioja jausmą, kad yra niekas, tuščia vieta. Tuo sunku patikėti, – juk, atrodo, ji gali papasakoti galybę istorijų, temų, kurios domina ne tik aktorės bendraamžius, bet ir jaunuosius klausytojus.

„Susitikimuose kalbamės apie gyvenimą ir mirtį, apie būtį ir nebūtį, apie istoriją ir Lietuvos laisvę. Iš manęs sunku išpešti siaurą požiūrį, aš gyvenu kosmose – tikrai ne konkrečiu metu ir ne konkrečiame laike“, – sakė moteris.

Ji prisiminė pašėlusios jaunystės laikus, kai laisvė kalbėti, ką nori, buvo suvaržyta, kai gatvėje priėjęs milicininkas galėjo čia pat vietoje žirklėmis nurėžti ilgus plaukus ar sukarpyti jam pasirodžiusį per trumpą sijonėlį, kai nebuvo jokių pasirinkimų, o prie vienintelio Albert’o Camus knygos „Maras“ egzemplioriaus bibliotekoje rikiuodavosi eilės.

Tai buvo laikai, kai su ilgaplaukiais sovietmečio Vilniaus hipiais N.Oželytė autostopu važiuodavo į muzikos „seišenus“ Taline, kur galėjo įkvėpti bet šiek tiek laisvės dvasios.

„Tie seišenai būdavo tarsi mažyčiai muzikos festivaliai, į kuriuos susirinkdavo muzikos mėgėjai iš Rusijos, Latvijos, Lietuvos. Važiuodavome į juos sunkvežimiais, grupelėmis, po tris ar keturis, nakvodavome šieno kupetose ir varžydavomės, po kiek kartų pakliūdavome į rankas milicininkams. O, varge, tada juk ir žinoti negalėjome, kad kiekvienas toks vizitas į miliciją mums užkirs kelius į universitetus“, – pasakojo N.Oželytė.

Tiesa išaiškėjo per stojamuosius į tuometę Vilniaus konservatoriją, kai profesorė Irena Vaišytė pasikvietė būsimąją aktorę ir paklausė, ką tokio ji yra pridariusi, kad ja domisi KGB. Profesorė atvirai pasakė gavusi iš saugumiečių rekomendacinį laišką nepriimti Nijolės Oželytės į konservatoriją.

„Bet profesorei aš pasirodžiau įdomi, o ji galėjo sau leisti dėmesio nekreipti į saugumiečių reikalavimus“, – dalijosi prisiminimais Nijolė, apgailestaudama, kad jos draugams, kurie taip ir nepateko į universitetus, tokių laiškų greičiausiai niekas neparodė.

Talinas jaunuolius iš Lietuvos viliojo ne tik gera muzika ir užsienietiškomis plokštelėmis bei šiek tiek laisvesne miesto dvasia. „Nuo krantinės, jei geras oras, matėsi Suomija. Mes sustodavome, žiūrėdavome į tolį ir svaigdavome. Kam ji mums, toji Suomija?.. Bet stovėti ir žiūrėti į laisvę buvo labai saldu“, – prisiminė aktorė.

Nuo anų laikų muzika Nijolės gyvenime užėmė labai svarbią vietą, nors ji ir nebuvo vienos kurios nors muzikos krypties gerbėja. Taip liko iki šiol. Nijolė neabejoja, kad kiekvienas, kuris klauso muzikos, į ją įrašo savo vidaus turinį.

Vaikščiodama savo kasdienius kilometrus ji vieną dieną gali klausytis Brahmso, kitą kartą – musulmonų giesmių, kurias atlieka šventikai mulos, o trečią – uždegančių Izraelio ritmų. „Turinio, tekstų nesuprantu, tačiau gera muzika mane tonizuoja, ji man yra ir maistas, ir seksas, o štai prastos klausyti negaliu nė menkiausio garso.“

Paklausta, ar kada pati mėgino dainuoti, Nijolė atvirai prisipažino: „Esu iš tų, kurie klausos neturi, bet dainuoti labai nori.“ Dar mokykloje su savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laima Abraityte pradėjusi važinėti po senovinius kaimus ir rinkti senąsias liaudies dainas, Nijolė mėgo susitikimuose jas dainuoti. Tačiau kartą dukra ją perspėjo: „Mamyte, gal tu geriau nedainuok. Pro šoną varai...“

Nuo tada dainavimą metė. Vienintelis jos balso įrodymas liko LRT mediatekoje, kur galima pamatyti televizijos filmą apie Raganiukę. Pagrindinę heroję šiame muzikiniame filme suvaidinusi Nijolė Raganiukei leido dainuoti savo balsu.

Susitikimas su Nepriklausomybės Akto signatare, aktore Nijole OŽELYTE Anykščių kultūros centro didžiojoje salėje įvyks rugpjūčio 21 dieną, 14 valandą. Renginio moderatorius – žurnalistas Rytis Zemkauskas. Visą kultūros festivalio „Purpurinis vakaras“ programą galima rasti čia: www.purpurinisvakaras.lt

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.