Iš viso suplanuota beveik 30 filmo peržiūrų tiek nuteistiesiems, tiek su jais dirbantiems specialistams. Projektas įgyvendinamas Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje ir Marijampolėje. Po peržiūros Vilniaus pataisos namuose gyvenantys asmenys sutiko pasidalyti savo įspūdžiais apie filmą.
Filmas patiko, bet pagrindinis herojus pasirodė silpnas
„Nuteistųjų reakcijos be išimčių – teigiamos. Nors daugelis filmą žiūrėjo po ilgos darbo dienos (Vilniaus pataisos namuose veikiančių pusiaukelės namų gyventojai dirba įvairiose Vilniaus miesto darbovietėse), ne vienas sakė, kad filmas įtraukė, buvo įdomus ir jį žiūrėjo su malonumu.
Filmo trukmė – beveik dvi valandos, tačiau salėje buvo jaučiamas susikaupimas. Nors vėliau diskusijos metu pusiaukelės gyventojai neatviravo apie galimus panašumus su jų pačių patirtimis, galima nujausti, kad scenos galėjo atspindėti labai tikrus jų pačių išgyvenimus“, – pasakoja diskusiją po filmo vedusi Vilniaus pataisos namų socialinė darbuotoja Monika Milda Burneikaitė.
Nors filmas nuteistiesiems patiko, bet niekas nesusitapatino su pagrindiniu herojumi Olegu – diskutavę apie filmą teigė, kad veikėjas jiems pasirodė silpnas ir stokojantis ryžto.
33 metų Mariui (vardas pakeistas) pasirodė, kad filme „Olegas“ vaizduojami ne dabartiniai, o senesni laikai: „Nežinau, iš kokios glūdumos turėtų būti pagrindinis herojus, kad atrodo su visiškai niekuo nesusidūręs. Filme yra vietų, kur jis elgiasi apgalvotai, protingai, bet kitur jam trūksta ryžto. Galėjo kreiptis pagalbos į kolegas, tai juk didelis miestas, pagalbos galėjo būti apsčiai. Tuo labiau, kad moka anglų kalbą. Šiai dienai ta nelaiminga Olego kelionė atrodo tolokai nuo realybės. Technologijos ir amžius nestovi vietoje. Net ir Olego telefonas... tokių jau niekas neturi.“
Primenant filmo siužetą galima paminėti, kad Olegas yra jaunas latvis, pirmą kartą išvykęs uždarbiauti į užsienį, į Belgiją. Įsidarbinęs mėsos fabrike, greit iš ten dėl bendradarbio melo yra atleidžiamas. Tada susigundo iš pažiūros draugiško lenko pasiūlymu. Andžejus žada jam naują pasą, darbą, apgyvendina pas save. Olegas sąžiningai dirba, bet atlygio nesulaukia. Andžejus tik dalina pažadus, bet pinigų vis nėra. Olegas sumano pabėgti, nuvažiuoja į Briuselį, bet vėl grįžta, tuomet jau yra priverstas nusikalsti ir gyventi pagal Andžejaus taisykles, kuris ima jam grasinti, atima pasą, planuoja bendrą nusikaltimą.
Diskusijos moderatorei paklausus, ar Olegas galėjo pasielgti kitaip – dauguma sakė, kad jam kur kas anksčiau reikėjo nusipirkti bilietą ir grįžti į Rygą, galėjo kreiptis į konsulatą ar kitą instituciją.
„Pagal tokią jo elgseną net sunku patikėt, kad jis iš Rygos, aš sakyčiau, kad iš kažkokio kaimelio. Suvokimo nėra. Įgūdžių nėra, kita vertus, iš Gento nuvažiuot iki Briuselio – tai yra reikalų. Jis galima sakyti, mokslininkas, jei tai pavyko. Toks neatitikimas šiek tiek keistai pasirodė“, – su humoru pastebėjo vienas iš diskusijos dalyvių.
„Galima tik spėlioti, kodėl nuteistiesiems buvo sunku įsijausti į pagrindinio herojaus patirtis. Turint omenyje, kad didžioji dalis pusiaukeliečių yra vyrai, galima daryti prielaidą, kad herojus, kuriam nesiseka, nepavyksta apsiginti, kontroliuoti situacijos, pasipriešinti, sunkiai gali būti prilyginamas jų turimam tikro vyro stereotipui.
Pripažinti, kad Olego personaže mato save, tolygu pripažinti, kad nesugebi apsiginti, esi auka. Toks mąstymas pataisos įstaigose gali sukelti kitų nuteistųjų nepagarbą, gali greitai tapti atstumtuoju, silpnumo parodymas gali būti net pavojingas. Turint omenyje, kad nuteistieji pataisos įstaigoje praleidžia ilgus metus, nenuostabu, kad pristatyti save kaip stiprų, nepalaužiamą, tampa adaptacijos forma, žmogaus tapatybės dalimi“, – teigia diskusiją moderavusi specialistė.
Nuteistieji atkreipė dėmesį į metaforas ir humorą
Nuteistieji stebėjosi veikėjo Olego pasirinkimais ir baime priešintis Andžejui, bet kai kurie iš jų puikiai „perskaitė“ filmo metaforas. 48 metų Arvydas (vardas pakeistas) pastebėjo: „Akivaizdu, kad šitas žmogus gyveno tik su močiute, neturėjo normalių ryšių su tėvais, buvo pridaryta krūva klaidų dar Rygoje, iš kur teko bėgti, iš kur jį persekiojo skolos. Kadangi jis neturėjo normalaus auklėjimo vaikystėje, tai ir patenka į tokias situacijas. Galima sakyti, kad tai socialiai pažeidžiamas asmuo. Tai gyvenimo nepatirtis, įprastai žmogus nepapultų į tokią istoriją.
Sunki kelionė jam buvo. Nuo pradžių iki galo. Kai parodė tą avinėlį, tai juk ir Olego gyvenimas panašus – visad kančioje. Veikėjo gyvenime prastai susidėliojo visos aplinkybės. Kaip toj eketėj – kurią rodo – įkritai ir tave nunešė po ledu. Sunku išsigelbėt. Natūralu, stengiesi dirbti, būt sąžiningas, bet koją pakiša aplinkiniai.“
Nuteistieji teigė, kad filme nemažai humoro. Daugumai įstrigo scena, kai Olegas įsilieja į teatralų iš Latvijos vakarėlį ir viena iš organizatorių palaiko jį aktoriumi. Moteris flirtuoja su Olegu, jie kartu eina į naktinį klubą, vėliau grįžta į moters namus, praleidžia naktį, o ryte Olegui prisipažinus, kad jis yra mėsininkas, o ne aktorius, šioji išmeta jį iš savo buto.
„Štai kokie moterų vertinimo kriterijai. Kai aktorius – tai įdomus, o kai paaiškėja, kad paprastas darbininkas – jau nerūpi“, – juokdamiesi pastebėjo nuteistieji.
Nori naują gyvenimą pradėti užsienio šalyse
Kalėjimų departamento patarėja Raimonda Čižauskaitė, irgi dalyvavusi peržiūroje, teigė: „Olegas“ suteikia progą pasvarstyti ir pasimokyti, kaip galima išvengti situacijų, į kurias pakliuvo pagrindinis filmo herojus. Juk tai jaunas, paprastas ir nuoširdus žmogus, kuris tiesiog ieškojo geresnio gyvenimo.
Aš pati, daug metų tiesiogiai dirbdama su nuteistaisiais ir klausydama jų, girdėjau įvairių į Olego istoriją panašių pasakojimų. Nemenka dalis pataisos įstaigose sutiktų žmonių man sakydavo, kad savoje šalyje jaučiasi svetimi, tad po bausmės atlikimo nori gyvenimus pradėti naujai, išvažiavę į užsienį.
Nors dažnai nemoka nei kalbos, nežino, kur tiksliai važiuos, kas ten juos sutiks ir lauks, visgi naiviai rizikuoja ir viliasi, kad svetimoje šalyje lengviau spręsis jų problemos, kad ten svetingiau bus priimti, lengviau gyvens, uždirbs didesnius pinigus. Neabejoju, kad ne vienas filmą žiūrėjęs nuteistasis atpažino savo paties išgyventas situacijas arba turėjo galimybę pamatyti, kuo rizikuotų vedini naivumo ar rožinių svajonių išsipildymo važiuodami į nežinią. Neretai neturėdami reikalingų įgūdžių atpažinti rizikingas situacijas, o vėliau jau neturėdami kitos išeities, jie vėl įsisuka į nusikalstamų veikų ratą.“
Dviem Sidabrinės gervės statulėlėmis ir dviem Nacionalinių Lietuvos kino apdovanojimų prizais apdovanoto filmo „Olegų“ rodymų ciklą nuteistiesiems ir jais dirbantiems asmenims organizuoja „Olego“ prodiuserinė kompanija „Inscript“ ir Kalėjimų departamentas. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba bei Lietuvos kino centras.
