Iš didžiųjų Europos kino festivalių trejetuko Venecijos, seniausias pagal amžių, vienintelis koronaviruso epochoje išlaikė kalendorinį darbo ritmą. Jo pagrindinis konkurentas Kanų festivalis 2020-aisiais neįvyko, Berlyno 2021-aisiais vyko nuotoliniu būdu.
O juk būtent Italijos šiaurė labiausiai nukentėjo nuo pirmosios pandemijos bangos. Nepaisydama to, Venecija sugebėjo idealiai surengti pernykštį festivalį, priimti užsienio svečius ir sukurti saugių peržiūrų sistemą.
<strong>Pavyko išvengti ligos spąstų </strong>
Festivalio dalyviai ir svečiai turėjo atlikti koronaviruso testą tiesiai oro uoste, po to – dar kartą po penkių viešnagės Venecijoje dienų. Visa tai buvo daroma festivalio sąskaita ir jam griežtai kontroliuojant.
Bilietus į kiekvieną peržiūrą reikėjo užsisakyti internetu, vietos buvo griežtai fiksuotos: rengėjai norėjo tiksliai žinoti, kas kur sėdi, kad atsektų potencialius užsikrėtusiuosius.
Galiausiai viskas baigėsi be incidentų. Tai pavyko dar ir todėl, kad ne per didžiausio ploto festivalio zoną Lido saloje supo sanitariniai postai. Nors anksčiau festivalio svečiai skeptiškai atsiliepdavo apie jo organizavimą, be kita ko, ir apie antiteroristines saugos tarnybas, pernykštė Venecijos patirtis sulaukė visiško pritarimo ir pagarbos.
Šiais metais patirties sukaupta jau daugiau, be to, atsirado skiepai ir žaliasis pasas. Tiems, kurie jo neturi, vėl teks darytis testus – ir jau ne kas penkias, o kas dvi dienas. Užtat užsisakyti bilietus dabar bus galima ne prieš 48, o prieš 74 valandas iki seanso pradžios: festivalis stengiasi palengvinti gyvenimą savo dalyviams.
<strong>Toną duoda ispanų režisierius</strong>
Praėjusį festivalį pradėjo P.Almodóvaro trumpametražis filmas „Žmogaus balsas“ („The Human Voice“). Jo gyvenimo džiaugsmo kupinas dizainas ir humanistinis tonas buvo kaip atsvara karantino depresijai.
Ir štai praėjo vos vieni metai, o 71 metų ispanų režisierius, pats persirgęs COVID-19, vėl taps Venecijos festivalio atidarymo herojumi: po ceremonijos bus parodytas jo naujas ilgametražis darbas „Paralelinės motinos“.
Dar iki premjeros filmas tapo legendinis ir apaugo gandais, o plakatas, kuriame pavaizduotas moters krūties spenelis, iš kurio sunkiasi pienas, sukėlė skandalą ir netgi buvo uždraustas „Instagram“ tinkle. Visa tai, žinoma, dar labiau didina susidomėjimą filmu.
<strong>Kinas įveikė pandemijos iššūkius</strong>
Ne tik P.Almodóvaras pademonstravo įspūdingą energiją ir kūrybiškumą sudėtingu pandemijos laikotarpiu. Venecijoje įvyks tokių nekantriai laukiamų filmų premjeros: Denis Villeneuve‘o „Kopos“ („Dune“), Paulo Schraderio „Card Counter“, Jane Campion „Šuns valdžios“ („The Power Of The Dog“), Paolo Sorentino „Dievo rankos“ („The Hand Of God“), Michelio Franco „Saulėlydžio“ („Sundown“).
Visi jie – kultiniai režisieriai, be to, jų filmuose vaidina populiariausi aktoriai – Timothée Chalamet, Benedictas Cumberbatchas, Kirsten Dunst, Toni Servillo, Timas Rothas, Charlotte Gainsbourg.
Laukiama ir naujo Pablo Larraíno filmo „Spencer“, kuriame Kristen Stewart vaidina princesę Dianą. O lenkų režisieriaus Jano P.Matuszynskio gerbėjai jau pranašauja jo filmui „Nepalikite pėdsakų“ („Leave No Traces“) pergalę pagrindiniame konkurse.
Net prabėgomis užmetus akį į Venecijos kino festivalio programą, galima daryti išvadą: kinas, nepaisydamas aplinkybių, išgyveno, festivalis – taip pat, ir dabar belieka tikėtis, kad visa jėga ims dirbti ir trečioji kino pramonės grandis – filmų rodymas kino teatruose.
<strong>Programoje – ir lietuviški vardai</strong>
Tarptautinio Venecijos kino festivalio programoje yra net du lietuviški kino darbai. Naujausias Lauryno Bareišos ilgametražis vaidybinis filmas „Piligrimai“ atrinktas į Venecijos festivalio paralelinę programą „Orizzonti“ (liet. „Horizontai“).
Filme pasakojama istorija apie į Karmėlavą atvykstančius Paulių ir Indrę. Prieš ketverius metus ten buvo nužudytas Pauliaus brolis, Indrės vaikinas Matas. Paulius mėgina išsiaiškinti įvykio aplinkybes, Indrė bando jį sulaikyti nuo neapgalvotų veiksmų, tačiau pati pradeda abejoti šios kelionės prasme. Galiausiai juodu patys sau turės atsakyti, kam reikėjo čia važiuoti ir ką ši kelionė pakeitė.
Antrasis lietuviškas kino darbas festivalio programoje – Sauliaus Baradinsko trumpametražis vaidybinis filmas „Techno, mama“. Jis atrinktas į Venecijos kino festivalio programą, skirta trumpametražių filmų konkursui „Orizzonti Short Films Competition“. Istorija pasakoja apie smurtą artimoje aplinkoje ir paauglį, kuris nori išvykti į Berlyną, tačiau motina jo neišleidžia.
Dėmesio centre turėtų atsidurti ir ukrainiečių kinas. Pirmą kartą per daugiau trisdešimt metų jam konkurse atstovauja Valentino Vasianovičiaus juosta „Atspindys“ („Reflection“).
Programoje „Orizzonti“ dalyvauja Olego Sencovo „Raganosis“ („Rhino“) – pirmasis šio režisieriaus darbas po to, kai jis buvo išlaisvintas iš Rusijos kalėjimo.