Komisija išrinko šešių premijų laureatus iš 12 pretendentų sąrašo. Ją sudaro: pirmininkas kino režisierius Audrius Stonys, architektas Audrius Ambrasas, aktorius Vladas Bagdonas, filosofas Jonas Dagys, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, muzikologė Jūratė Katinaitė, rašytoja Danutė Kalinauskaitė, vizualaus meno kūrėjas Artūras Raila, teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė, literatūrologė Jūratė Sprindytė ir menotyrininkė Jūratė Tutlytė.
12 pretendentų sąraše buvo (pavardės pateikiamos abėcėlės tvarka): choreografė Birutė Letukaitė (Birūta Komskienė), tarpdisciplininio meno kūrėjas Dainius Liškevičius, dailininkė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, choro dirigentas, kompozitorius Vytautas Miškinis, menotyrininkė Agnė Narušytė, aktorius Vidas Petkevičius, rašytojas Kazys Saja, aktorius Arūnas Sakalauskas, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, rašytojas Alvydas Šlepikas, fotomenininkas Remigijus Treigys, etnomuzikologė Daiva Vyčinienė.
Nuopelnai, už kuriuos skirta premija
Vidas Petkevičius – už įtaigius vaidmenis teatre ir kine
Agnė Narušytė – už vertybišką šiuolaikinės kultūros refleksiją
Vytautas Miškinis – už chorinės kultūros turtinimą ir sklaidą
Remigijus Treigys – už laiko ženklų poetiką fotografijoje
Dainius Liškevičius – už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis
Daiva Vyčinienė – už folkloristikos aktualizavimą
Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą. Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Vienos premijos piniginė išraiška – 32 tūkst. eurų. Apdovanojimai bus įteikti kitų metų Vasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, proga.
Apskundė teismui
„Ar jums svarbi tėvynės meilė?” – kartą paklausė Dainiaus Liškevičiaus vienas jo kūrinio „Muziejus” lankytojas. „Patriotizmas” – viena iš daugelio šio darbo temų”, – atsargiai atsakė D. Liškevičius, pripažįstantis, jog politikos ir meno mišinys net ir šiandien – pavojingas dalykas.
Menininko žodžius patvirtina ir tas faktas, kad plačioji Lietuvos visuomenė laureato kūrybą daugiausia sužinojo šiemet, kai prokuratūrai buvo apskųstas vienas jo „Muziejaus“ eksponatas. Per šių metų birželį vykusį „Didįjį šeimos gynimo maršą“ Vingio parke buvo parodytos prieš 21 metus sukurto videoperformanso „Kliaksas/Restartas“ ištraukos, kuriose menininkas nusišluosto šokoladuotą veidą Lietuvos vėliava.
Maršo organizatoriai surinko parašus ir padavė pareiškimą į prokuratūrą. Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl valstybės simbolių išniekinimo, kuris buvo nutrauktas suėjus senaties terminui. Bet menininkas niekaip negalėjo sulaukti policijos patvirtinimo, kad jo darbas buvo tiesiog pavogtas, nes tik tuomet galima pateikti ieškinį dėl autorinių teisių pažeidimo.
Skulptorius, performansų kūrėjas ir videomenininkas D. Liškevičius – vienas aktyviausių „lūžio kartos“ menininkų. Jau pačioje kūrybos pradžioje D. Liškevičius stengėsi provokuoti publiką, pasirinkdamas aktualias temas, nevengdamas visuomenės ir socialinės realybės kritikos.
Kai kurias instaliacijas publika traktuodavo kaip pokštus, pavyzdžiui kūrinį „In/Out“, kai žiūrovui priėjus prie automatinių stiklinių durų, jos ne atsidarydavo, bet užsidarydavo. Tačiau dauguma jo kūrinių verčia rimčiau susimąstyti.
2015 metais D.Liškevičius atstovavo Lietuvai 56-oje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, kurioje pristatė projektą „Muziejus“. Tai buvo tarsi sovietmečio „atminties kapsulė“, kurioje surinkti daiktai (susiję su paties menininko biografija) nukeldavo žiūrovą į okupuotą Lietuvą. Tačiau šio muziejaus eksponatas buvo ne tik pats menininkas, bet ir trys išskirtinės, kontraversiškai vertinamos asmenybės.
Tai paskutinysis Lietuvos partizanas, gerą dešimtmetį okupacinės sovietų valdžios nesugautas Antanas Kraujelis-Siaubūnas, devyniolikmetis Romas Kalanta, kuris protestuodamas prieš sovietinę valdžią susidegino Kauno miesto sode, ir Bronius Maigys, vadintinas meno destruktoriumi, nes 45-ųjų sovietų kariuomenės įžengimo į Lietuvą proga Ermitažo muziejuje Sankt Peterburge supjaustė peiliu ir apipylė sieros rūgštimi brangiausią kolekcijos paveikslą – Rembrandto „Danają“.
D.Liškevičius gimė 1970 m. Kaune. Baigė skulptūros studijas ir meno aspirantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Jis apdovanotas Antano Mončio premija (2003), II laipsnio diplomu už kūrybinius darbus, „Cite Internationale des Arts“ rezidencijoje Paryžiuje (1995 ) ir Įdomiausio jaunojo menininko prizu parodoje „Duona ir druska“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (1994). Jo kūrinių yra Lietuvos muziejuose, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Daigina dainos sėklą
Choro dirigentą, pedagogą, kompozitorių 67-erių Vytautą Miškinį žino turbūt kiekvienas lietuvis. Ir ne vien dėl jo šmėsčiojimo televizijos projektuose. Be V.Miškinio neapsieina nė viena šalies dainų šventė – maestro nuolatinis jų dirigentas ir vienas vadovų, tūkstantiniai chorai jau kelis dešimtmečius šventėse atlieka ir jo kūrinius.
V.Miškiniui net neprireikė vadybininkų pagalbos susikurti sėkmingą kompozitoriaus karjerą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Jo kūrinius leidžia užsienio leidyklos, jie įvertinti įvairiais apdovanojimais, įtraukti į privalomą repertuarą tarptautiniuose choro dirigentų konkursuose, jau dukart pelnė kūrėjui dažniausiai svetur atliekamo lietuvių autoriaus titulą.
„Mane tapatina su Lietuva – dėl to džiaugiuosi. Esu lyg misionierius. Bet, antra vertus, tai ir pavojinga. Jei parašai pavykusį kūrinį, jis tampa plačiai dainuojamas, visi laukia kito hito, o nuvilti atlikėjus – labai skausminga“, – neseniai prisipažino menininkas vienoje televizijos laidoje.
Visgi daugiau laiko nei bet kur kitur V.Miškinis savo gyvenime praleido legendiniame „Ąžuoliuko“ chore, kuriam vadovauja jau daugiau kaip 40 metų, o pateko į jį būdamas 7-erių.
Maža pasakyti, kad šis kolektyvas stipriai prisidėjo prie lietuvių chorinės muzikos populiarinimo Lietuvoje ir svetur ar išsiveržė dar sovietmečiu iš saviveiklinio muzikavimo rėmų, tapo nepakeičiamu sudėtingų oratorijų, kantatų, mišių interpretuotoju.
Be „Ąžuoliuko“ šiandien gal neturėtume daugelio čia užaugintų žinomų vokalistų, kompozitorių, chorvedžių ir muzikantų, vadinančių šį chorą ne tik dainavimo, bet ir gyvenimo mokykla. Daugybė dalykų pirmą kartą gyvenime jiems nutikdavo būtent čia. Joks choras Lietuvoje tiek daug nekeliavo ir nestovyklavo kaip šis.
Pasak choro senbuvių, „Ąžuoliuko“ mafija susaisto tvirčiau negu bet kokios kitos mokyklinės draugystės, o stovyklos suklijuoja stovyklautojus kaip epoksidas. Daug kas nustebtų, pamatę žinomas pavardes „Ąžuoliuko“ nuobaudų knygoje, marginamoje dešimtmečius, ar sužinoję, kad buvę choro blogiukai tapo pirmaisiais savanoriais, gynusiais parlamentą.
Deja, pandemija apvertė choristų kasdienybę aukštyn kojomis ir sužlugdė planuotą „Ąžuoliuko“ 60-mečio renginių savaitę. Tačiau V.Miškinis ir į gyvenimo negandas, ir į sėkmes žvelgia filosofiškai, kaip mokė „Ąžuoliuko“ įkūrėjas ir jo mokytojas Hermanas Perelšteinas: nesidžiauk, jei apima euforija – tai praeis, ir neimk per daug į širdį, jeigu atėjo liūdesys – tai irgi praeis.
Reaguoja į aktualijas
51 metų Agnė Narušytė – žinoma menotyrininkė ir kuratorė, ne tik tyrinėjanti Lietuvos fotografijos palikimą, bet ir nuolat analizuojanti šalies kultūrinio gyvenimo viršūnes, nuopuolius ir problemas. Ji neužsidaro fotomeno pasaulyje, bet nuolat reaguoja į aktualijas – ar tai būtų „MeToo“ judėjimas, ar sovietmečio paveldo naikinimas, ar kūrybos laisvės ribojimai bei cenzūra.
Baigusi menotyros studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune, ji Centriniame Europos universitete Prahoje studijavo dailės ir architektūros istoriją bei filosofiją. Vėliau – kino teoriją Anglijoje, Niukastlo universitete (Newcastle upon Tyne).
Nors nuo 1997 dėsto Vilniaus dailės akademijoje, dirbo savaitraštyje „7 meno dienos“, o 2000–2001 metais buvo Lietuvos televizijojos laidų „Kultūros spąstai“ ir „Kūrybos metas“ menotyrininkė išgarsėjo pasirodžius jos knygai „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“ (2008). Tai buvo viena pirmųjų profesionalių ir išsamių sovietmečio pabaigos lietuvių fotografijos studijų. Jos sukurtas „nuobodulio estetikos“ terminas iki šiol naudojamas visuose to meto fotomeno tyrimuose.
„Baltų lankų“ leidykla serijoje „20 nepriklausomybės metų“ išleido menotyrininkės apžvalgą „Lietuvos fotografija: 1990–2010“.
2019 metais A.Narušytei įteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Prieš žiūrovą – nuogas
Tyli Lietuvos teatro elito žvaigždė – taip aktorių Vidą Petkevičių (72 m.) pristato teatro kritikai. Santūrus, asketiškas, tokio neįprasto aktoriui būdo. „Artistas visą kompaniją iš karto pakelia, o aš visada sėdžiu kamputyje, visus stebiu. Aš kaip ta kempinė – renku po truputį sau, nes žinau, kad man prisireiks“, – viename interviu sakė V.Petkevičius.
Uždaras būdas nesutrukdė pasiekti karjeros aukštumų. V.Petkevičius yra garsiojo režisierės Dalios Tamulevičiūtės aktorių dešimtuko auklėtinis, jau daugiau kaip keturis dešimtmečius vaidinantis Jaunimo teatre, taip pat‚,Meno forte“, Oskaro Koršunovo , „Domino“ teatruose.
Daugelis dar prisimena jo žavingą Raganą iš D.Tamulevičiūtės režisuoto „Bebenčiuko“, tylųjį Sargą iš Eimunto Nekrošiaus „Pirosmani, Pirosmani...“, Tansikbajevą iš „Ilga kaip šimtmečiai diena“, Voinickį iš „Dėdės Vanios“ ir kitus vaidmenis, dažniausiai kurtus E.Nekrošiaus spektakliuose. Dauguma vaidmenų kartu su spektakliais jau įėjo į Lietuvos teatro istoriją.
Jaunimo teatro dešimtukas garsėjo ne tik jaunatviška energija, sceninės improvizacijos meistryste, bet ir išskirtiniu muzikalumu. Ne veltui V.Petkevičius roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“ (rež. E.Nekrošius) turėjo net du vaidmenis – Tebaldo ir Lorenco.
Ryškūs V.Petkevičiaus personažai ir Algimanto Puipos filmuose „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Amžinoji šviesa“, „Vilko dantų karoliai“, „Ir ten krantai smėlėti“, Erkiulis Puaro Balio Bratkausko režisuotame TV filme „Endhauzo paslaptis“, Gruinius Donato Ulvydo nuotykių filme „Tadas Blinda. Pradžia“, Vytautas Daubaras Igno Miškinio „Karalių pamainoje“.
Apie save V.Petkevičius taip kalba: „Režisierius Jonas Vaitkus yra pasakęs, kad esu asketas. Tai tiesa. Noriu mažiausiomis priemonėmis pasiekti didžiausią rezultatą. Nesislėpsiu už „fiti miti“ triukų, esu prieš žiūrovą visiškai nuogas ir bandau sukurti vaidmenį, kuris jaudintų ir man pačiam būtų įdomus, atitiktų režisieriaus sumanymą.“
Fotografinė tapyba
Fotomeninko R.Treigio darbai dažnai pavadinami fotografine tapyba. Dėl įvairiausių dėmelių ir įbrėžimų sovietmečio spaustuvėse jo fotografijos net buvo retušuojamos – pašalinami autoriui tokie svarbūs „netobulumai“.
„Jį domina tik tie statiniai ir daiktai, su kuriais susilietė kelių kartų gyvenimas, kurie keitė savo pavidalus ir apgriuvo, įtrūko, suskilo“, – įsitikinusi menotyrininkė Raminta Jurėnaitė.
„Man įdomi nežinia iš kur sklindanti, fotografuojamo objekto paviršiumi slenkanti šviesa, kartais naikinanti net pačią formą. Įbrėžimai, taškai, brūkšniai, tonavimas – tarsi fotografijos įgarsinimas. Tada ji atgyja traškėdama kaip seno gramofono sukama antikvarinė vinilo plokštelė. Vaizdai įgauna papildomos informacijos. Fotografijose niekada neįvardiju konkrečių vietų ir laiko“, – apie savo darbus sakė pats autorius.
Menininkas gimė 1961 metų birželio 26 dieną Kaune. 1987 baige Lietuvos dailės instituto (dabar Vilniaus dailė akademija) Klaipedos vizualinio dizaino katedrą. Nuo 1988 metų – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.
Buvo Klaipėdos menininkų grupės „DOOOOORIS“ narys. Dalyvavo ir grupės „TTL“ (Trimakas, Treigys, Lukys) veikloje.
Dirbo kūrybinėse studijose – „Proartibus“ Suomijoje, Roberto Boscho kultūros fondo studijoje Berlyne. Yra pelnęs „Arts Link“ stipendiją Niujorke.
2006 metais R.Treigys apdovanotas Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija.
Prie sutartinių versmės
Tradicinės muzikos propaguotojos, atlikėjos ir skleidėjos 59 metų D.Vyčinienės kūrybos scena – erdvi. Ji apima ir Lietuvos kaimus bei miestelius, ir Europos folkloro bei alternatyviosios muzikos festivalius, ir kamerinius pasirodymus subtiliai Japonijos publikai, prestižines Europos bei JAV sales.
Į etnomuzikologiją pasukusi atsitiktinai, moteris „pagavo kablį“ ir visam gyvenimui pamėgo folklorą. „Mes, folkloristai, stengiamės branginti tai, kas tvaru, kas nugludinta laiko, kas dar išlikę natūralaus“, – teigė laureatė.
Pasak D.Vyčinienės, etnomuzikologijoje yra labai daug veiklos sričių, o jos pačios veikla yra suaugusi su sutartinėmis. Jas Daiva iš pradžių dainavo gana mėgėjiškai, o vėliau su sutartinių giedotojų grupe „Trys keturiose“ ėmė keliauti po svečių kultūrų kraštus, bendrauti su džiazo, alternatyviosios ir elektroninės muzikos kūrėjais.
D.Vyčinienės dėka folkloro mėgėjai sulaukė net kelių sutartinių pradžiamokslių su kompaktinėmis plokštelėmis, „Erasmus“ mainų programos studentai – sutartinių kurso anglų kalba.
Paklausta, kokių savybių reikia etnomuzikologui, Daiva įvardijo žingeidumą ir užsispyrimą. „Etnomuzikologas neturi užsidaryti siauruose savo specialybės rėmuose. Norint suvokti savo šalies folkloro savybes, reikia žinoti pasaulinį kontekstą, svarbu derinti teoriją ir praktiką“, – aiškino menininkė.
Ji pati, nors vadovauja Etnomuzikologijos katedrai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, mėgsta ir džiazą, klausosi elektroninės muzikos, seka jauniausios kartos kompozitorių kūrybą. O kartais net sėda prie fortepijono ir skambina savo mėgstamo Johanno Sebastiano Bacho kūrinius.
Parengė LR korespondentai Asta Andrikonytė, Milda Augulytė, Ramūnas Gerbutavičius, Rūta Mikšionienė
