Šventiškai pasipuošusi Udinė, miestas, kurio teko paieškoti žemėlapyje, tačiau muziejaus ieškoti ir klausti kelio praeivių nereikia – spalvingos nuorodos į parodą ant istorinio senamiesčio grindinio kreipia link kultūrai reikšmingo renginio vietos.
Sekmadienio pavakarę muziejus pilnas žmonių, daugiausia girdisi italų kalba.
Pasak parodos organizatorių, šiame mieste tokia paroda surengta pirmą kartą. Ji yra europinės reikšmės meno įvykis, prilyginęs Udinę garsiems meno centrams, tokiems kaip Paryžius, Roma, Viena ir kiti.
Yra piligrimų, kurie keliauja į šventas vietas pamatyti šventųjų relikvijų, bet yra ir kitokių piligrimų – meno gerbėjų ir žinovų, kurie nukeliautų į bet kurį pasaulio kraštą, kad galėtų iš arti pamatyti mėgstamą meno kūrinį. Tačiau nereikia būti nei dideliu meno žinovu, nei dailėtyrininku, kad vien tik išgirdęs parodoje eksponuojamų kūrinių autorių vardus suprastum, jog tai renginys, dėl kurio verta paieškoti lėktuvo skrydžio į Trevizą ar Bergamą.
Nukeliauti iš Lietuvos tikrai paprasta – poros valandų skrydis ir valandos-dviejų kelias nuomotu automobiliu arba traukiniu.
Tarp meno korifėjų
Į Udinę mus pirmiausia atvedė noras pamatyti, kaip atrodo M.K. Čiurlionio paveikslai garsių visame pasaulyje pripažintų jo amžininkų kūrinių kontekste, kaip jis jaučiasi, po gero šimtmečio patekęs į kompaniją, kuri kalbasi ta pačia meno kalba, kurios jis yra vertas?
Penkiasdešimt garsiausių pastarųjų dviejų šimtmečių dailininkų – Claude’o Monet, Paulo Gauguino, Paulo Cézanne’o, Alfredo Sisley, Henri Matisse’o, Dante’s Gabrielio Rossetti, Michailo Nesterovo, Františeko Kupka, Vasilijaus Kandinskio, Aristarcho Lentulovo, Natalijos Gončarovos, Odilono Redono, Maurice’o Deniso, Jaceko Malczewskio, Mikalojaus Čiurlionio, Nikolajaus Roericho, Medardo Rosso, Umberto Boccionio, Pablo Picasso, Emilio Vedova, Ernsto Fuchso, Hanso Hartungo ir kitų menininkų paveikslus į vieną visumą – „Begalybės formą“ apjungė parodos kuratorius, Udinės kunigas Don Alessio Gerettis.
Pasak jo, begalybė yra viena iš pagrindinių intencijų nuo XIX a. pabaigos visą XX amžių žadinusi daugybės menininkų vaizduotę: kaip parodyti matomą begalybę, kuri dingsta, vos tik žvilgsnis užkliūva už pirmo pasitaikiusio materialaus daikto.
Tai nėra paroda skirta meno tyrinėtojams ar tam tikro laikotarpio meno apžvalga, kviečianti mases į madingą meno renginį – tai meditacija.
Parodos idėja – atskleisti, kodėl Vakarų ir Rytų Europos tapyba ėmė keistis, menininkai, palikę ramybėje impresionizmą ir ekspresionizmą, sakytum surado naują kelią, pabandė žmonijai atverti akis, gelbėti nuo dvasinio skurdo, sumaterialėjimo.
„Mes visada esame tik vienu žingsniu nuo dangaus. Žmones įkvepia siekis suvokti begalybę, kuris dailėje pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis. Paroda sužadina pojūčius ir išlaisvina mintis. Menininkų sukurti paveikslų scenarijai sukelia begalybės jausmą, įspūdį, kad pradžia yra kažkur netoli, visai šalia, o mes visada stovime tarp baigtinio ir begalinio. Apsilankymas tokioje parodoje – tai kelionė į save, o ne tiesiog pasivaikščiojimas po muziejaus patalpas“, – sunku būtų tiksliau apibūdinti parodą nei tai padarė pats jos kuratorius Don Alessio Gerettis.
Sielos vaikystės potėpiai
M.K. Čiurlioniui parodoje skirta visa atskira salė. Tarsi patvirtindami parodos idėją parodyti dvasingumo ir materialumo priešpriešą, kuklūs, ant paprasto popieriaus tapyti santūrūs jo paveikslai šalia didelių ir išraiškingų kūrinių kitose salėse, atrodo menki savo materialumu, bet didūs ir ilgam lankytojų žvilgsnius prikaustantys turiniu.
Ką apie M.K. Čiurlionį ir jo kūrybą kalba lietuvių dailėtyrininkai, daugiau ar mažiau žinome. Tačiau žvilgsnis iš šalies Udinėje, tai, ką perskaitėme parodos stende – nutvilkė: „M. K. Čiurlionis gyveno tuo laikotarpiu, kai visas Europos kultūros pasaulis žavėjosi paties meno kūrinio idėja. Jo trumpas gyvenimas, paženklintas ir kančių, ir šviesių akimirkų, buvo pilnas visatos, muzikos, liaudies pasakų ir savo tautos kultūros stebėjimų, prasmės ieškojimų teosofijoje ir okultizme. Jis sukūrė pasakiškai vaizdingą kalbą, abstrakčiam menui padėdamas pagrindus dar prieš Kandinskį. Čiurlionio paveiksluose vaizduojami akinantys peizažai, kuriuose kartais atsiskleidžia pirmapradės jėgos, o kartais – paslaptingi, visatos gelmėse aidintys ritmai, kaip kad „Žvaigždžių sonatoje“, kur jo žvilgsnis švelniai ir lyriškai klaidžioja po tylią laikui nepavaldaus pasaulio platybę. Tai jo sielos vaikystė kartais paima į rankas teptuką, pažadindama tik vaikams duotą gebėjimą matyti daugiau nei suaugusiesiems. Tai padėdavo jam įveikti karčią būtį, kurioje dažnai tekdavo užtrukti“.
Beje, trys V. Kandinskio paveikslai parodoje eksponuojami kitoje salėje iškart po M.K. Čiurlionio kūrinių.
Skaitant šį pristatymą negali neprisiminti, kaip beviltiškai M.K.Čiurlionis siekė pripažinimo XX a. pradžios Sankt Peterburgo ir Maskvos menininkų sluoksniuose, kaip bergždžiai stengėsi patekti į jų rengiamas parodas.
Lieka tik guostis, kad galbūt žvelgdamas iš begalybės jis tebelydi savo paveikslų keliones, vedančias per garsiausias pasaulio parodas, apie kurias nė nedrįso svajoti, nors visada žinojo, kad jų vieta ten.
Retai matomi šedevrai
Keliaudami paskui M.K. Čiurlionio paveikslus mes turime galimybę savo akimis iš arti pamatyti meno kūrinius, dėl kurių žmonija jau daug metų kraustosi iš proto.
Į „Begalybės formą“ paveikslai atkeliavo iš devynių Europos šalių muziejų ir privačių kolekcijų.
Projekto grožis ir pagrindinė parodos idėja – meno kelias į begalybę – įtikino ir garsiausius, ir mažesnius muziejus, taip pat ir privačius kolekcininkus paskolinti itin vertingus meno kūrinius Udinei.
Paroda surengta bendradarbiaujant su Belvedere muziejumi Vienoje, Peggy Guggenheimo muziejumi Venecijoje, Solomon R. Guggenheimo fondu Niujorke, taip pat su Nacionaline modernaus meno galerija Romoje, MART (Museo d'arte moderna e contemporanea di Trento) Roverete, Tretjakovo galerija Maskvoje, Museu Picasso Barselonoje, Nacionaliniu M.K. Čiurlionio muziejumi Kaune.
Parodoje eksponuojama vienuolika itin retai visuomenei rodomų meno šedevrų. Šeši iš jų niekada nerodyti viešai.
Claude'o Monet Truvilio paveikslas („Sulle planches di Trouville“, 1870 m., aliejus, drobė, privati kolekcija) niekada nebuvo paskolintas jokiai parodai.
Organizatoriai ypač laimingi Casa Cavassini muziejuje galėdami parodyti ir garsųjį Paulo Gauguino natiurmortą „Viltis“ („L'Espérance“), nutapytą 1901 m., kuris vadinamas dvasiniu menininko testamentu.
Mėgsta ir vertina M.K. Čiurlionį
M. K. Čiurlionio paveikslai į parodos Italijoje akiratį pateko neatsitiktinai. Jį mėgsta, žino ir aukštai vertina šios šalies meno žinovai.
2010 – 2011 m. Milane vyko asmeninė dailininko paroda „Čiurlionis. Ezoterinė kelionė. 1875–1911“. Tai buvo didžiausia jo darbų paroda Italijoje.
Prieš keletą metų 15 dailininko paveikslų buvo eksponuojami parodoje „Angelai ir demonai. Modernizmo figūros“ Rovige. Jos kuratorius, profesorius Giandomenico Romanellis M. K. Čiurlionį laiko vienu originaliausių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios simbolistinės kultūros protagonistu, pagrindine figūra.
Lietuvių dailininko darbų parodai „Begalybės forma“ paprašė ir atsirinko patys italai.
„M. K. Čiurlionio kūrinių eksponavimas Udinėje labai reikšmingas kultūrinis įvykis ir Lietuvai, ir Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. Vienas iškiliausių ir genialiausių Lietuvos menininkų, kūrybine vizija toli pralenkęs daugelį amžininkų ir iki šiol mus stebinantis unikalia tapybos meno raiška pristatomas drauge su dažiaisiais meno genijais. Tai svarbus kūrėjo įvertinimas, patvirtinantis žinomo prancūzų menotyrininko R. Rapetti žodžius, jog dalyvavimas tokiose parodose yra būdas M. K. Čiurlionį įrašyti į pasaulio meno istoriją“, – sakė muziejaus M. K. Čiurlionio rinkinio saugotoja Danutė Gruzdienė.
Ateinančių metų rudenį dailininko paveikslų kelionė nuves į Londono Dalidžo paveikslų galeriją (Dulwich Picture Gallery), kur bus surengta personalinė paroda, kurioje lankytojai iš viso Pasaulio galės pamatyti net 103 jo darbus.
