Finansavimas augo dėl savivaldybių aktyvumo ir gebėjimo pritraukti tarptautinių fondų ir valstybės lėšas, taikomų mokesčių lengvatų kultūros paveldo objektų valdytojams ir įgyvendinamų paveldotvarkos programų, pažymima Valstybinės kultūros paveldo komisijos (VKPK) pranešime.
Savivaldybės skyrė daugiau lėšų
Ilgus metus pastebima nuosekli kultūros paveldo finansavimo didėjimo savivaldybėse tendencija tęsėsi ir 2020 m. Pusė savivaldybių skyrė daugiau lėšų nei ankstesniais metais.
Palyginimui, pagal Kultūros paveldo departamento pateiktus duomenis, jo rengiamos Paveldotvarkos programos lėšos ataskaitiniais metais nuosekliai mažėjo, nepaisant vis didėjančio valstybės biudžeto.
2019 m., palyginti su 2018 m., finansavimas sumažėjo 898 tūkst. eurų, o 2020 m., palyginti su 2019, jis sumažėjo dar 964 tūkst. eurų.
Ką šiai programai atnešė 2021 m., galima bus vertinti metams pasibaigus, kai bus aišku, kiek lėšų panaudota, pabrėžiama VKPK pranešime. Apie ateinančių metų faktinį lėšų panaudojimą bus diskutuojama įvertinus metines Kultūros infrastruktūros centro ir Kultūros paveldo departamento metines veiklos ataskaitas.
Poreikis stipriai viršija asignavimus
„Visgi norėtųsi pasidžiaugti, kad paveldosaugos reikmėms 2021 m. papildomai buvo skirta 2 mln. eurų, iš jų 1 mln. eurų Kultūros infrastruktūros centro įgyvendinamos Paveldotvarkos programos naujiems objektams“, – rašoma Valstybinės kultūros paveldo komisijos pranešime spaudai.
Tuo pačiu apgailestaujama, kad, nepaisant to, kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų finansavimo ir tvarkomųjų paveldosaugos darbų išlaidų kompensavimo poreikis 4–5 kartus viršija skiriamus valstybės asignavimus.
Savivaldybių administracijų gebėjimas sėkmingai pritraukti finansavimą iš kitų šaltinių sąlygoja jų skiriamų lėšų kultūros paveldui apimčių padidėjimą. Kooperuojamos valstybės, Europos Sąjungos struktūrinių ir kitų tarptautinių fondų, kultūros paveldo objektų savininkų lėšos. Tokiais bendro kofinansavimo atvejais savivaldybės skiria daug didesnes sumas paveldotvarkos projektų įgyvendinimui, pastebima VKPK pranešime.
Savivaldybių, pasitvirtinusių savo vietines paveldotvarkos programas, skaičius taip pat vis auga. Gerajai praktikai pasiteisinus vienose savivaldybėse, kitos ją stengiasi pritaikyti pas save.
Remia tarptautiniai fondai
„Didelę pyrago dalį sudaro gebėjimas pritraukti tarptautinių fondų lėšas. Didesnės apimties tyrimams, konservavimui, restauravimui savivaldybių skiriamų lėšų dažnai nepakanka. Stambius kultūros paveldo objektų tvarkybos projektus vykdė savivaldybės, sugebėjusios pritraukti papildomą finansavimą iš Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių fondų“, – pastebi Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Tokie tvarkybos darbai buvo atlikti Kretingalės evangelikų liuteronų bažnyčioje (Klaipėdos r.), Plungės dvaro sodyboje, Kuršėnų dvare (Šiaulių r.).
Tyrimo duomenimis, šiemet ypatingu lėšų padidėjimu išsiskyrė Druskininkų, Jonavos r., Pakruojo r., Panevėžio m., Pasvalio r., Prienų r., Šakių r., Šalčininkų r., Šilalės r., Trakų r., Vilniaus r. savivaldybės. Tvarkyti dvarų rūmai ir kiti statiniai, bažnyčios, vandens malūnai ir kt. Dažnu atveju atgimęs kultūros paveldas savivaldybių pastangomis gautų telktinių lėšų rezultatas.
Paveldas – viešas gėris
„Šiemet atlikdami tyrimą stengiamės pažiūrėti plačiau. Įvertinti ne tik skiriamas sumas, tačiau ir pačių savivaldybių požiūrį. Jis yra labai įvairus. Paveldas vienose traktuojamas kaip miesto ar rajono tapatybės, kultūrinės atminties garantas. Kitose į jį žiūrimą kaip įrankį ar tam tikrą instrumentą ir paveldas tampa potencialiu ištekliu“, – pastebi tyrimo autorius, Paveldo komisijos Paveldosaugos ir strateginio planavimo skyriaus vyr. specialistas Artūras Stepanovič.
Anot jo, yra ir savivaldybių, kurios į paveldo apsaugą žiūri kaip į prievolę. Kitose – į jį žiūrima „ūkiškai“, kai paveldas pritaikomas gyventojų ar verslo poreikiams. Pasitaiko ir deklaratyvaus žvilgsnio.
„Kultūros paveldo tvarkyba yra iš tiesų brangus dalykas. Gerieji pavyzdžiai tik iliustruoja ir dar kartą patvirtina, kokį svarbų vaidmenį atlieka kofinansavimas. Tai turėtų ir būti tas kelias, kuriuo reikėtų eiti“, – pabrėžia pirmininkė doc. dr. V. Ščiglienė.
Anot jos, aktyvumas, kurį ne pirmus metus iš eilės rodo didelė dalis savivaldybių, yra kertinis akmuo. Visgi siekiamybė – valstybės, savivaldų, taip pat fondų lėšos bei privataus kapitalo indėlis, kuomet kalbame apie paveldą kaip apie viešą gėrybę.
Pažangą lemia trys segmentai
„Ne kartą minėtas, tačiau paveikus pavyzdys, kad tam, jog pagal pastaraisiais metais skiriamas lėšas sutvarkytume Palėvenės dominikonų vienuolyno kompleksą (Kupiškio r.), prireiktų 25 metų. Tokiu atveju vėl reikėtų iš naujo restauruoti, o bendra objekto būklė negerėtų“, – priduria pirmininkė.
Visgi, kaip teigia Paveldo komisija, Kupiškio rajono savivaldybė skiria paveldui daug dėmesio. Savivaldybė rodo iniciatyvas paveldo apsaugos srityje ir šios srities finansavime yra priskirtina prie lyderiaujančių Lietuvos savivaldybių. Tačiau čia trūksta verslo indėlio. Pastebima, kad paveldas klesti ten, kur įveiklinti trys segmentai – verslas, savivalda ir valstybė.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra Seimo, prezidento ir Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimais. Ji nuo 1997 m. kasmet renka ir analizuoja duomenis apie Lietuvos savivaldybių lėšų panaudojimą kultūros paveldo apsaugai.
Paveldo komisija taip pat kasmet vertina ir Kultūros paveldo departamento, vykdančio kultūros paveldo politiką, rengiamą Paveldotvarkos programą. Formuluojant sprendimus remiamasi minėta faktine medžiaga, tyrimais ir ekspertinėmis kompetencijomis.
