LMTA rektorė Judita Žukienė: „Didžiausiu laimėjimu laikau savo studentų palaikymą ir pasitikėjimą“

Lrytas.lt kartu su „Lietuvos muzikos antena“ tęsia pokalbių su Lietuvos muzikologais ciklą, kuriame pristato ryškiausius šios muzikų bendruomenės narius.

 J.Žukienė.<br> D.Matvejevo nuotr.
 J.Žukienė.<br> D.Matvejevo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Paulina Sofija Nalivaikaitė

Dec 23, 2021, 2:16 PM, atnaujinta Dec 23, 2021, 3:01 PM

Muzikologė, doc. dr. Judita Žukienė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dalimi yra nuo 1991 m., kuomet pradėjo studijuoti ir rugsėjo 1-ąją Didžiojoje salėje klausėsi tuomečio vadovo, kompozitoriaus, prof. Vytauto Laurušo sveikinimų.

Po 30 metų, šį rudenį, ji pati lipo ant Didžiosios salės scenos kaip išrinktoji LMTA rektorė. Nuo spalio pradžios šias atsakingas ir intensyvias pareigas einanti J. Žukienė nepamiršta ir muzikologinės veiklos – mokslo tyrimų, dėstymo, o muzikologų tyrimų objektą – muziką – vadina svarbia savo būties dalimi.

Su J.Žukiene apie naująsias pareigas, profesinius pasirinkimus, iššūkius ir laimėjimus pasikalbėjo Paulina Sofija Nalivaikaitė.

– Jūsų, kaip muzikologės, veikla apima įvairias sritis: dėstote, vykdote mokslinius tyrimus, dirbate administracinį darbą. Kuri veikla Jums pačiai yra įdomiausia ar mieliausia?

– Muzikologo profesijoje patinka galimybė derinti skirtingas veiklas ir raiškos sričių įvairovė. Viena vertus, labai vertinu galimybę susitikti su jaunais žmonėmis ir dėstyti – tai darau daugiau nei dvidešimt metų.

Aš mokau studentus, jie – mane ir šis nuolatinio tobulėjimo ratas yra labai svarbus. Dirbant su studentais, privalai tobulėti, domėtis naujovėmis, o pati istorija, kaip disciplina, irgi yra labai takus dalykas: nuolat atsiranda nauji faktai, nauji požiūriai, kontekstai.

Bet lygiai taip pat įdomi galimybė susitelkti į teminius tyrimus. Pavyzdžiui, šiuo metu su kolegomis dalyvauju mokslo projekte apie Kauno muzikos mokyklą, kuriai ką tik sukako 100 metų. Viena yra dėstyti istoriją, kita – ją užfiksuoti, dėlioti, ieškoti faktų, peržiūrinėti, patikslinti. Esama, tarsi, visuotinai žinomų faktų, bet nuėjusi į archyvus ir pervertusi daugiau bylų, pamatau naujus kontekstus, mėginu atrasti paraleles.

Apskritai man gyvenime labai praverčia supratimas, kad problemos kas kiek laiko kartojasi. Labai smagu suvokti, kad egzistuoja tam tikri visada galiojantys argumentai ir pastebėti, kad tos pačios problemos vis grįžta, joms vis randami sprendimai.

– Kaip viską spėjate?

– Nesu tikra, kad viską spėju, bet manau, kad turiu laiko valdymo įgūdį. Be to, kai dirbi mėgstamą darbą, kitąkart neskaičiuoji valandų – būna, jog prisėdi ir nesupranti, kur dingsta dienos, valandos, minutės.

Kita vertus, turiu nemažai įsipareigojimų ir suprantu – neturiu teisės kažko neatlikti. Tad skaičiuoju laiką, dėliojuosi prioritetus – bet tikiu, kad muzikologai dažniausiai derina skirtingas veiklas ir čia labai pritinka tas nelietuviškas žodis multitaskingas, daugiãveika.

Man tai netgi įdomu – kartais gali būti sunku, gali būti streso, bet viską kompensuoja rezultatas, kai iššūkiai jau įveikti. Be to, kai ateina nauja galimybė, suprantu – nėra ko laukti. Arba sakau jai „taip“, arba jos vėliau gali nebebūti. Tai taip pat mobilizuoja.

– Kalbant apie aktualijas, naujosios Jūsų rektorės pareigos, be abejo, rodo bendruomenės – kurios nare esate jau keletą dešimtmečių – pasitikėjimą Jumis, Jūsų darbais. O ką Jums pačiai reiškia faktas, kad esate rektorė?

– Man pačiai, žinoma, tai yra iššūkis, nors LMTA esu labai seniai. Jei skaičiuosime nuo pirmo kurso – jau 30 metų. Taip susiklostė, kad kas 10 metų man Akademijoje vis kas reikšmingo nutinka: 1991 m. įstojau, 2001 m. baigiau doktorantūrą ir apsigyniau disertaciją, 2011 m. tapau mokslo prorektore.

O jei rimčiau – pavasarį buvo aišku, kad ateis pokyčiai, ir labai rimtai galvojau: „O kaip bus?“ Man buvo tikrai nevienodai, kaip Akademija gyvuos ateinančius metus, nes čia padaryta daug darbų, pradėta daug procesų, kurių nesinorėjo paleisti jais nepasirūpinant. Galiausiai, yra patirtis – tiek vidinių akademijos procesų žinojimo, tiek bendravimo su išore.

Supratau, kad įgyta patirtis, kurią man suteikė Akademija, ir santykis su ja pačia – labai šiltas. Čia jaučiuosi kaip namie, labai vertinu tiek kolegas, tiek studentus, branginu esamą aplinką. Supratau galinti pasiūlyti kai ką, kas iš dalies užtikrintų tęstinumą to, kas pradėta, o iš dalies – permąstyti, ką galima atnaujinti, tarsi „perkrauti“.

Pokytis, pats savaime, negali būti savitikslis: puikiai žinau bendruomenės lūkesčius ir tai, kaip tam tikri dalykai galėtų keistis. Vienas pokytis, kurį jau įgyvendinau – naujasis rektorato kolektyvas. Suprantu, kad viena svarbiausių mano užduočių yra kalbėtis, pasitikslinti lūkesčius, peržiūrėti galimybes ir prieiti bendrą sutarimą priimant sprendimus – ką galime visi kartu atlikti, kad visiems būtų geriau.

– Iš šiandienos grįžtant į tolimą praeitį, žinau, kad mokykloje grojote smuiku. O kaip supratote, kad muzikologija yra Jūsų kelias?

– Smuikas tikrai netapo mėgstamu instrumentu. Po devynių klasių buvo aišku, kad atlikėja aš nenoriu ir, turbūt, negaliu būti, ir kilo klausimas – ką veikti toliau? Viena iš galimybių buvo labiau susitelkti į tiksliuosius mokslus, nes jie sekėsi, o kita – pasukti muzikologo keliu, kur reikia tiek tiksliųjų, tiek humanitarinių mokslų žinių.

Taip susiklostė, kad Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje po ilgos pertraukos susirinko teoriją norinčių mokytis grupė, ir likau. Vėliau jau nebuvo klausimo, ką studijuoti.

Visada mėgau muziką: grojau, aktyviai klausiausi, analizavau ir ji tikrai tapo mano būties dalimi. Visada sakau muzikologijos studentams – labai gražus mūsų mokslo objektas, muzika. Būti šalia jos, uždavinėti klausimus, skaityti, klausyti, analizuoti – visa tai man labai patiko ir tebepatinka. Esant galimybei, stengiuosi nepraleisti gerų koncertų.

– Kokios muzikos klausotės? Ar turite favoritų tarp žanrų, stilių?

– Klausausi labai skirtingos muzikos, pačių įvairiausių stilių ir žanrų. Kai manęs paklausia, ką labiausiai mėgstu, atsakau – „šiandien aš mėgstu...“, nes tai labai greitai keičiasi, pasirinkimas neaprėpiamai didelis. Klausausi nuo prancūzų baroko instrumentinės muzikos, Johanno Sebastiano Bacho „Mato pasijų“ ir siuitų, Arvo Pärto ar Franciso Poulenco, iki džiazo, kokybiškos populiariosios muzikos.

Tiesiog bandau užčiuopti kokybiškus muzikos kūrinius, įdomius kūrybinius sprendimus. Dažniausiai klausau instrumentinės muzikos, labai mėgstu kvartetus, simfoninį orkestrą. Mėgstu „žvejoti“ kūrinius, atrasti ką nors naujo. Net dabar jau žinau, ką toliau dar negirdėto klausysiu.

– Savo mokslinėje veikloje gilinatės į lietuvių šiuolaikinę muziką, muzikos estetiką. Ar šios kryptys susijusios su Jūsų klausymosi pomėgiais, ar jos kitaip išsigrynino?

– Mane traukia du dalykai: muzika ir istorija. Tai, tarsi, tarpdisciplininis darinys, nes mane žavi istorija, kaip galimybė dėliotis faktus, ieškoti tiesos, kurti savo naratyvą, pažiūrėti į susiklosčiusią situaciją kitu kampu. Kai susitinku su studentais, pasirenku pasakoti tai, kas man atrodo aktualu ir įdomu, nes tada ir juos pavyksta sudominti.

Kodėl būtent lietuvių muzika? Jei studijuočiau, pavyzdžiui, vokiečių muziką, šaltiniai būtų gana toli – tiek geografiškai, tiek kultūriškai. O Lietuva – arčiau, sava: esu varčiusi Vytauto Bacevičiaus estetikos konspektus iš tarpukario laikų, Kompozitorių sąjungos posėdžių protokolus ar dar nepublikuotų kūrinių rankraščius. Tai puiki galimybė prisidėti prie pačios istorijos rašymo. Juk tai mūsų muzikos istorija, kurioje vis dar apstu neištirtų, nepažintų muzikinės kultūros rakursų.

– Muzikologijos lauke esate jau daugiau kaip trisdešimt metų. Kokius pokyčius jame pastebite?

– Paprastas atsakymas – keičiasi kartos. Iš tiesų keitėsi daug kas. Pavyzdžiui, per tą laiką atsirado internetas, medijos ir visai kitos raiškos galimybės. Pas prof. Joną Bruverį girdėjau, kad yra tokia baroko oratorija „Apie kūną ir sielą“ – užsirašėme konspektuose, kad ji yra. O dabar aš galiu „YouTube“ jos paklausyti, kas anuomet buvo neįmanoma.

Atsivėrusios technologinės galimybės, Akademijoje turimos prieigos prie tarptautinių mokslinių duomenų bazių, „MediciTV“, „Naxos“ – aš dabartiniams studentams šių galimybių pavydžiu. Anuomet „susimedžiodavome“ ką nors iš nuogirdų, būdavo plokštelės ir magnetofono juostos, o dabar gali laisvai viską susirasti, pasiklausyti, netgi žiūrėti. Tai visai kitos galimybės, kitos prieigos prie informacijos.

Suprantu ir privalumus, kuriuos tuo metu patyrėme: labai vertinu ano meto profesorių mintis. Man labai pasisekė – mokiausi pas J. Bruverį, Oną Narbutienę, Algirdą Ambrazą, Jūratę Gustaitę. Matyt, į pokyčius mes visi turime žiūrėti išmintingai. Suprasti, jog kažką tenka prarasti, o kažką atrasti: visais laikais yra ir pliusų, ir minusų.

Atmenu šviesios atminties prof. A. Ambrazą, kuris buvo jau tikrai garbaus amžiaus, bet labai energingas ir žingeidus. Jis nebijodavo klausti studento apie naujoves, pavyzdžiui, sutikęs mane koridoriuje pasiteiravo, kas tai yra „virtuali realybė“. Man šis Jo klausimas – puikus pavyzdys.

Sudėjus patirtį ir žinias iš praeities su dabar atsiveriančiomis galimybėmis – čia turbūt ir yra vertė, kurios taip lengvai neįgysi. Ir studentams sakau – labai svarbu, kad kuo ilgiau „neatsisėstume ant patogios sofos“: užduotume klausimus, eitume į priekį.

Smalsumas turėtų būti jaunam žmogui įdiegiamas studijų metu. Išsiugdyto poreikio eiti į parodas, koncertų sales, teatrus, skaityti turėtų užtekti iki gyvenimo pabaigos. Turbūt tai mokytojo, dėstytojo profesijos privalumas, kad nuolatos esi ugdomas akademinės aplinkos.

– Kokius didžiausius iššūkius Jums teko patirti per savo veiklos metus?

– Didžiausias iššūkis, turbūt, buvo 1999–2000 metais, kai mano doktorantūros studijos ėjo į pabaigą, pradėjau mokyti Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, dirbau Mokslo enciklopedijų leidybos institute ir dar man pasiūlė dėstyti Akademijoje.

Čia ta situacija, kai galimybės mūsų nelaukia. Psichologiškai, fiziškai ir kitaip – tai buvo sunkiausias man tekęs iššūkis, kaip suderinti visus darbus ir dar šeimą. O jau toliau viskas tarsi tapo paprasčiau. Ko gero, mano veikla yra nuosekli, ištisinė, su tam tikrais atraminiais tonais, tarsi nuolatinė srovė.

Labai svarbu, kokie žmonės mus supa. Man šiuo atveju tikrai labai sekėsi. Visada turėjau šeimos palaikymą. Susidėliojau prioritetus, laiką ir dirbau. Visi darbai pasidaro dirbami. Jauniems kompozitoriams sakau: įkvėpimo nebūna. Kiek valandų, laiko „nešioji“ idėją, nuo jos nepabėgi į Facebooką ar dar kur nors, tobulini – tokio rezultato ir pasieksi. Bet, aišku, visada reikia ir iškvėpti, ne tik įkvėpti.

– Kalbant apie iškvėpimus, ką laikote didžiausiais laimėjimais?

– Didžiausiu laimėjimu laikau savo studentų – esamų ir buvusių – palaikymą, atvirumą, pasitikėjimą, kurį visą laiką jaučiu. Pasiekimu laikau ir savo santykį su kolegomis, nes visada sekėsi būti šalia gražių žmonių, semtis iš jų patirties ir išminties, suburti bendriems darbams ir nuveikti reikšmingų dalykų – tad esu labai daug kam dėkinga.

– Tikiu, kad labai nedaug turite laisvalaikio, bet gal turite pomėgių, nesusijusių su darbu?

– Tai gamta, kelionės su šeima, kurios – irgi į gamtą. Dažniausiai mėgstu atradinėti vis naujas kelionių kryptis. Jų metu manyje prabunda istorikas, todėl stengiuosi nieko reikšmingo pro šalį nepravažiuoti. Čia man praverčia internetas ir, žinoma, Google Maps reitingai, kaip rekomendacijos. Juk norisi susikurti gražią kelionės istoriją.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.