Šios dvi jaunos kūrėjos rašo pirmojo K.Milašiūtės ilgametražio filmo scenarijų ir drauge dalyvauja medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ edukaciniame projekte „Istorijos. Garsais ir vaizdais“.
Tai – formaliojo ugdymo ir su juo susijusių problemų sprendimo veikla, grindžiama ilgalaikiu kūrėjų ir mokyklų bendradarbiavimu (plačiau https://menoavilys.org/istorijos/)
K.Milašiūtė ir T.Kavtaradzė yra ne tik sukaupusios edukacinę darbo su paaugliais|ėmis patirtį, bet ir kino kūrėjos: K.Milašiūtė buvo apdovanota Sidabrine gerve už geriausią trumpametražį filmą „Motinos diena“, o T.Kavtaradzė buvo įvertinta Sidabrine gerve kaip filmo „Šventasis“ (rež. A.Blaževičius) bendraautorė.
Savo įvairiapuse patirtimi jos visus šiuos mokslo metus dalijasi kartą per mėnesį lankydamosi „Istorijos. Garsais ir vaizdais“ dalyvaujančioje Plungės senamiesčio mokykloje, kur veda kūrybinius užsiėmimus septintok(i)ų klasei.
Merginos dalijasi situacijomis, kylančiomis atsidūrus prieš 30 nepažįstamų mokinių, įspūdžiais ir įkvėpimais integruojant kūrybines užduotis į formalųjį ugdymo procesą, kalba apie autoriteto paaugliams|ėms ir ryšio su jais|jomis kūrimą bei prisimena save septintoje klasėje.
– Koks buvo tas pirmas kartas, kai atsistojote prieš 30 nepažįstamų mokinių ir pasakėte, kad ateinančius 9 mėnesius drauge su jais|jomis ieškosite įdomių istorijų? Kaip sekėsi klasę sudominti?
T.Kavtaradzė: Pradžia buvo komiška, kaip iš kokio filmo. Atrodė, kad turiu patirties bendrauti su paaugliais, lengvai su jais susikalbu, gerai su jais jaučiuosi ir pan.
Tačiau didelis skirtumas vesti pratybas stovyklose, dirbtuvėse, kur susirinkę motyvuoti jaunuoliai, jau atsirinkę, kas jiems įdomu, ir visai kas kita, kai atsiduri prieš klasę, kurioje kiekvieno motyvacija yra kita arba jos iš viso nėra, o svarbiausia – jų tiesiog yra daug.
Gera pradžia buvo ta, kad mokiniai džiaugėsi, jog tą dieną vyks ne tradicinės pamokos. Tad lieka sukurti autoritetą, kad galėtumei jaunus žmones suvaldyti.
Ir ta dalis yra pažeidžiamiausia ir kartu įdomiausia. Po trečio susitikimo jau jautėme, kad ryšys atsirado. Apskritai sakoma, kad 7 klasė – sunkiausia tam ryšiui sukurti, tai guodžia sunkesniais momentais.
K.Milašiūtė: Kai padalijome grupę per pusę, drausmės problema išsisprendė ir buvo galima galvoti apie turinį. Atsispyrę nuo kino, žaidėme plačiai žinomą žaidimą, kai tau ant kaktos užklijuoja lapelį su užrašytu žinomo žmogaus vardu ir tu turi atspėti, koks jis.
Kartu mokiniai turėjo atkreipti dėmesį, kokius klausimus pateikia, kaip reaguoja patys ir kaip reaguoja kiti. Ir tai suveikė: 30 žmonių liko tą žaidimą drausmingai žaisti.
Labai svarbu pagal auditoriją parinkti metodą.
– Panašu, kad mokytojai|os, kasdien dirbdami su panašiu skaičiumi mokinių, turi nusistatę tam tikras drausmės taisykles. O buvo, kad koks nors jūsų kitur išbandytas metodas nesuveikė?
T.K. Vienų pratybų pradžioje susėdę ratu turėjome iš aplinkos išsirinkti daiktą, parašyti apie jį sakinį ir pasidalyti juo su klase. Tokia paprasta užduotis, tačiau pasirodė, kad ją atlikti gan sudėtinga: mokiniams buvo sunku susikaupti, išklausyti, sutelkti dėmesį ir pan.
Ieškojome kito priėjimo. Trečią kartą jau pavyko pradėti nuo muzikinės meditacijos ir tai padėjo susikaupti.
Manau, kad iš pradžių tai padaryti būtų buvę tikrai sunku, pirmiausia reikia laiko, per kurį kuriasi santykis. Taigi tyrinėjame, nuo ko priklauso drausmė.
K.M. Geriausia užduotis buvo, kai jie turėjo 15 minučių vaikščioti vienumoje po tuščią mokyklą. Tai jiems buvo taip neįprasta, kad įvyko lūžis – jiems iš tikro pasidarė įdomu, kas čia vykta. Vėliau tai jie įvardijo, kaip įdomiausią užduotį.
T.K. Panašu, kad mokiniams tai siejasi su asmenine laisve ir išėjimu iš normų ribų, o tai tokiame amžiuje intriguoja ir yra labai svarbu.
– Ar sutiktumėte, kad kūrybinis požiūris leidžia lengviau sukurti ryšį su jaunu žmogumi, pelnyti jo pasitikėjimą?
T.K. Tikrai taip, tačiau dirbant vienu metu su 30-čia mokinių vis tiek sunku juos fiziškai ir emociškai pasiekti, įtraukti. Mažesnėse grupėse kūrybinės užduotys provokuoja pokalbius, atsivėrimus, o tai tokiame amžiuje vėlgi labai svarbu ir to pandeminiame kontekste mokiniams vis dar labai trūksta.
Kitas dalykas – per meną galima pažinti save. Kai kurios užduotys, kaip kad minėtas pasivaikščiojimas, leidžia visai kitaip pabūti su savimi. Tai pajutus, norima dar. Kad ir kokio amžiaus būtum.
K.M. Projekto pradžioje išsikėlėme tikslą – išsiaiškinti, kas iš tikro įdomu patiems mokiniams. Tai nebūtinai sutampa su tuo, ką sako mokytojai. O jie šį kartą mums davė didelę laisvę.
Radusios temą, ieškojome kūrybinės formos, kuri būtų paveikiausia. Taigi su šia klase mes visus tuos mėnesius kursime portretus-atvirukus ir darysime jų parodą. Jie gali būti pieštiniai, filmuoti, fotografijos ir pan.
Pasikartosiu, kad labai svarbu realistiškai išsikelti tikslus, suformuoti tinkamas užduotis ir klasės elgesys, požiūris, motyvacija pakis norima linkme.
– O kaip darbas su jaunimu keičia jus – trumpalaikėje ir ilgalaikėje perspektyvoje?
T.K. Iš tokių edukacinių pratybų parsivežame daug įkvėpimo. Tačiau kartu, pabuvus mokyklose, švietimo sistema sukelia daug klausimų.
Pati vis pagalvoju išmėginti savo jėgas pedagogikoje, tačiau kai kurios situacijos mokyklose, o kartais ir ugdytojų požiūris į vaikus kelia abejonių. Tikrai galiu pasakyti, kad parsivežu tam tikrą žinojimą, prasmės jausmą, tik dar nežinau, kur tai galiausiai nuguls.
K.M. Seniai dirbu su paaugliais, tačiau nepamenu, kada buvau atsidūrusi tokioje nejaukioje situacijoje, kaip kad šiuo atveju, atsistojusi prieš 30 nepažįstamų mokinių, kai turiu imti spręsti asmeninius uždavinius: kaip aš pati jaučiuosi, kai vaikai bando mano ribas.
Kai per tai perlipi, būna daug džiaugsmo. Kai supranti, kad gali inicijuoti gražius pokyčius, gauni daug puikių emocijų. Nors iš pradžių ir atrodė, kodėl aš čia.
Jauniems žmonėms reikia daug atiduoti ir gerai, kai gali tai daryti. Čia ir glūdi visa prasmė dirbti edukacijoje.
– Ar prisimenate save septintoje klasėje? Lengvai vyresni žmonės pelnydavo jūsų pasitikėjimą?
T.K. Pamenu tik vidinę būseną, kuriai, dabar atrodo, būtų labai reikėję tokių pratybų. Jau dabar po kelių kartų su plungiškiais matyti, kad net tie mokiniai, kurie visiškai negalvojo, kad menas, kūryba jiems gali būti įdomu, pradeda matyti kaip juos dominančią kryptį.
Bet kuriuo atveju įtaka tokiame amžiuje labai svarbi.
K.M. Matau save tam tikrose situacijoje, kai buvau bendraamžė: suaugusių žmonių ribų bandymas, dėmesio siekimas.
Man sunkiai susiformuodavo autoritetai, nes jaučiausi protinga, brandi, į daugelį žiūrėjau šiek tiek iš aukšto. Taip tiesiog mane formavo aplinka.
Susitapatinusi galvoju, kas būtų turėję nutikti, kad atsiverčiau mažai pažįstamam suaugusiam žmogui. Ir bandau tai metodiškai pritaikyti.
– Kaip keičiasi jūsų bendravimas su suaugusiais žmonėmis ir paaugliais? Atrodo, slidi riba – tai jau nebe vaikai, bet dar ir ne suaugę.
T.K. Nors bendrauji lygiavertiškai, vidinė pozicija kitokia, nes kitoks atsakomybės lygis. Sunkiai apčiuopiamas balansas tarp taisyklių, autoriteto ir nebijojimo parodyti savo pažeidžiamumo, atvirumo, jausmų.
Rasti tą viduriuką tikrai sunku. Tada ir matai, kad mokytojai nueina lengvesniu autoriteto išlaikymo keliu. Šiuo atveju mes, kaip lektorės, turime daugiau laisvės rinktis tą kelią.
K.M. Edukaciniame darbe skiriasi santykis su vyresniais žmonėmis ir jaunuoliais. Vyresniems paprasčiau formuluoti užduotis. Prie paauglių edukacinis priėjimas visai kitoks, su jais visada palaikai asmenišką ryšį.
Seniai dirbu su paaugliais, gerai su jais jaučiuosi, o pamokų suaugusiems vedimas man dažnai kelia įtampą.
Su paaugliais nekyla klausimų, kaip spręsti tam tikras situacijas, nes einu į pamokas būdama labai atvira, mėgstu išlaviruoti tarp draugystės ir autoriteto, kad išliktų derama pagarba.
– Ar ši patirtis nuguls į kuriamą filmą?
K.M. Jau daugiau kaip metus su Tekle rašome scenarijų mano filmui, kurio veiksmas vyksta atvirame jaunimo centre.
Tikrai daug minčių kyla apie socialinių darbuotojų ir kultūros žmogaus santykį, tam tikras priešpriešas, ką reiškia taisyklės paaugliams, kaip kinta tam tikros ribos ir pan.
„Meno avilio“ projektas „Istorijos. Garsais ir vaizdais“ yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuojamo projekto „Kultūros edukacijos sistemos modernizavimas“ dalis.
