Muziejaus darbuotojai siunčia palaikymo ir stiprybės žinutes kolegoms Ukrainoje, stengiasi padėti bent jau morališkai, o artimiausiu metu su kitomis Lietuvos kultūros įstaigomis ir Kultūros ministerija aptars ir kitokią galimą pagalbą kolegoms Ukrainoje sunkią valandą.
Lietuvius ir ukrainiečius visada siejo ypatingas dvasinis ryšys. Ukrainiečiai, vertindami savo šalies istoriją, ne kartą yra pabrėžę, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai, kai dalis Ukrainos žemių priklausė Lietuvai, nesiejami su prievarta, nes tai buvo vienas šviesiausių valstybės laikotarpių. Ne vienas disidentas yra pasakojęs, kad sovietiniuose lageriuose artimiausia bičiulystė siejo būtent lietuvius ir ukrainiečius. Valdovų rūmų muziejaus restauratoriai, ne kartą dalyvavę bendrose mokslinėse konferencijose, konsultacijose, apgailestauja, kad kolegos restauratoriai iš Nacionalinio Kijevo Pečorų lauros istorinio ir kultūrinio draustinio, Nacionalinio draustinio „Kijevo Sofija“ bei daugelio kitų muziejų šiandien patiria karinę grėsmę.
V. Dolinsko teigimu, „mums, gyvenantiems šiame žemės krašte, per ilgus šimtmečius, nuo XIV a., susiformavo labai aiškus požiūris į Maskoviją. Puikiai žinome jų mongoliškus veikimo metodus diplomatijoje, politikoje, karyboje ir kitur, todėl mes ir lenkai geriausiai galime suprasti, su kuo susiduria Ukraina. Nuo XVII a. vidurio mūsų istorija labai ryškiai parodo, ką reiškia griaunantys grobikiškos valstybės veiksmai, okupuotas tautas naikinanti Maskvos jėga. Bet koks karas yra ir žmonių žūtys, ir paveldo netektys – ir tai yra visiškai beprasmis dalykas, stabdantis žmonijos vystymąsi.“
