Reaguodami į didžiausią karo pabėgėlių krizę Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo Europos kultūros sostinės „Kaunas 2022“ organizatoriai Kauno centrinio pašto rūmuose kuria Ukrainos karo pabėgėlių bendruomenės kultūriniam bendravimui skirtus namus. Čia atverta kultūrinė-kūrybinė erdvė „CulturEUkraine“.
Tikimasi, kad tai taps vieta, kur žmonės iš Ukrainos galės kurti ir susitikti, bendrauti, atsipalaiduoti ar susisiekti su artimaisiais, taip pat su jais galės susitikti ir bendrauti kauniečiai. „CulturEUkraine“ platforma sieks, kad kūrėjų darbai ir idėjos nebūtų sunaikinti viską griaunančios karo agresijos ir turėtų saugią kultūrinę užuovėją čia, Kaune.
– Projektas „Kaunas 2022“ susidūrė su nauju išbandymu – brutaliu karu visai šalia, Europoje, ir karo pabėgėlių iš Ukrainos srautu. Ar tai reiškia, kad turite persvarstyti ir kultūros renginių programą? – „Laikinoji sostinė“ paklausė „Kaunas 2022“ vadovės Virginijos Vitkienės.
– Karo tema dabar skamba visur. Nebegalime iš jos atsibusti, išsiblaivyti, todėl kaip šių metų Europos kultūros sostinės vardo turėtojai privalome reaguoti į šį protu sunkiai suvokiamą pokytį. Pandemija ištreniravo mūsų dinamiškumą, išmokė neužsibūti iš anksto sugalvotame plane, keisti mąstymą, kad tai, ką jau sumanėme, nėra šventa karvė, kurios negalima pajudinti.
Sakyčiau, esame tokia komanda, kuri kasdien bando šiame nuolatinių pokyčių pasaulyje daryti tai, kas aktualu būtent šiandien. Todėl sutelkę energiją ir protus, įdarbinę savo pačių rankas Kauno centrinio pašto pastate iš anksto neplanuotai bandome atverti daugiau erdvių žmonėms, kuriems to labiausiai reikia, – pabėgusiems nuo karo siaubo.
– Kaip bendrovė Lietuvos paštas, kuriai vis dar priklauso pastatas, reagavo į tai, kad nuspręsta plėsti veiklos spektrą?
– Esame pasirašę su bendrove panaudos sutartį, tapome atsakingi už šį pastatą, todėl tai ir didelė atsakomybė. Iki šiol planavome, kad veiks tik pirmasis ir antrasis aukštai, kuriuose eksponuojamos parodos.
Tačiau pasikeitusi situacija prašo tokios erdvės, kurioje galėtų kultūriškai integruotis į Kauną atvykusi ukrainiečių bendruomenė. Juk dauguma jų apsigyvena skirtingose vietose, o jiems reikia bendrauti tarpusavyje, susitikti.
Manau, kauniečiai taip pat nori rasti vietą, kur galėtų su jais pakalbėti, išgirsti jų tikras istorijas. Tai ir bus tie namai, kur bus galima tai padaryti. Kol kas neturime jokių grafikų, valandų, žiūrėsime, kaip dinamiškai plėtosis ši erdvė, ją kurs patys žmonės.
– Du aukštai, kuriuose kuriasi „CulturEUkraine“ erdvė, buvo tušti. Teko padirbėti, kad čia atsirastų baldai, kilimai, žaislai ir kitos žmonių bendravimui ir veiklai reikalingos priemonės?
– Šios patalpos nebuvo naudojamos ilgus metus, jos buvo užkonservuotos, tai reiškia – užsuktas vandentiekis, kanalizacija, atjungta elektra. Tad pradžioje teko nuveikti nemažai techninių darbų, jie tebevyksta. Tada, žinoma, patalpų tvarkymas, plovimas ir visa kita. Labai daug įmonių prisidėjo, pavienių asmenų, esame visiems labai dėkingi.
– Minėjote, kad ką tik baigėsi jūsų virtualus pokalbis su serbų menininke Marina Abramovič, kuri kovo 31 dieną, tikimės, atvyks į Kauną ir skaitys neformalią paskaitą „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“. Tikriausiai ir apie karą kalba sukosi?
– Ji pasiryžusi atvykti ir žada reflektuoti taip pat Ukrainos ir karo tema, tam ji ruošia paskaitą, kuri visa bus orientuota į šiandieninę situaciją.
Labiau žinomos kaip performansų, meno objektų, instaliacijų kūrėjos M.Abramovič sąsaja su Ukraina turėtų tapti jos pačios kūryboje kiek nebūdingas objektas – tai praėjusių metų pabaigoje Kijeve atidengtas paminklas žydų atminčiai ir holokausto aukoms atminti.
Tada atidarant monumentą dalyvavo trijų šalių prezidentai – Ukrainos, Vokietijos ir Izraelio. Ir štai visai neseniai vos 100 metrų nuo paminklo sostinės bombardavimo metu griuvo siena ir apgadino paminklą. Tikimės emocingos ir paveikios jos paskaitos.
– Kalbamės, o galvoje vienintelė mintis: kiek dar daug gali pasikeisti per tas dvi savaites iki susitikimo su Marina. Sutikite, tarsi grįžtame į Antrojo pasaulinio karo laikotarpio Kauną?
– Mes dar neišsigydėme nuo to karo, kurio jau mūsų tėvai nebeprisimena, traumų, bet štai turime naują, kuris iš tiesų yra tęsinys to paties karo, tas pats pūlinys, tik išsiveržęs truputį kitoje vietoje, bet iš tiesų karas bent jau mūsų galvose jau vyksta.
– Ar neapima beprasmybės jausmas – tiek meno sukurta, tiek pastangų įdėta, kad visuomenės sveiktų?
– Beprasmybės daug. Atrodo, esame tiek pasiekę, tiek išsivystę intelektualiai. Asmeniškai mane labiausiai sukrečia net ne tai, kad vis dar yra tokių ekspanciškai nusiteikusių šalių vadovų, bet kad yra toks didelis procentas žmonių, kurie palaiko tokius veiksmus, idėjas.
Nes juk gali išprotėti vienas kitas žmogus, susirgti didybės manija, kitokių diagnozių būna, bet tas masinis palaikymas, kuris vyksta, protu sunkiai suvokiamas. Karas baisu, žudymas baisu, bet propagandos išplauti protai man atrodo dar baisiau.
Jei klausiate apie kultūrą, esminis meno uždavinys yra pasibelsti į žmogaus vidinį žmogiškumą, surasti jį, prakalbinti.
– Populiarus pasakymas, kam mums karo metu tie renginiai, geriau skirtų pinigus žmonėms padėti. Ką atsakytumėte?
– Atsakysiu paprastai. Pažiūrėkime, ką daro Ukrainos bombarduojamų miestų rūsiuose besislepiantys žmonės: jie klausosi muzikos, patys groja smuikais, piešia, kuria eiles, dainuoja. Kultūra, kūryba yra būdas išgyventi. Ukrainiečiams to labai reikia, bet ir mums reikia, kad nepasiduotume tai viską apimančiai beprasmybei, beviltiškumui, kad nenuleistume rankų.
Laukia labai daug mėnesių ir metų, kuriuos visiems drauge teks atlaikyti. Kai šitas pirminis entuziazmas išblės, galėsime remtis į tai, ką drauge sukūrėme.
Iš tiesų žmogiškumas turi labai aiškiai išreikštą kultūrinę pusę. Juk kodėl dabar ukrainiečiai lieja savo kraują? Nes jie turi savo kultūrą, savo kalbą, istoriją, savitą pasaulio suvokimą, kuris iš esmės skiriasi nuo juos puolančios pusės. Ir galima sakyti, kad tai yra toks labai tragiškas tektoninis dviejų visiškai skirtingų pasaulių susidūrimas. Ir tai tam tikra prasme taip pat yra skirtingų kultūrų kova.