Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras: apie spektaklį praneša nešviečiantys sietynai

Vilniečiai žino, kai Vilniuje rodoma opera. Tada už stiklinių Operos ir baleto teatro sienų nušvinta per šimtą milžiniškų sietynų. Tačiau retas vilnietis žino, kad iš tikrųjų jie nešviečia, o tik būna apšviesti.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras su įmantriais šviestuvais buvo pastatytas 1974 metais. Tik nedaugelis žino, kad šviestuvai tėra imitacija.<br>Nuotr. iš L.Markejevaitės archyvo
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras su įmantriais šviestuvais buvo pastatytas 1974 metais. Tik nedaugelis žino, kad šviestuvai tėra imitacija.<br>Nuotr. iš L.Markejevaitės archyvo
L.Markejevaitė: „Neabejoju, kad iš pradžių sietynai buvo sumanyti su lemputėmis. Kodėl jų neliko, sunku pasakyti.“
L.Markejevaitė: „Neabejoju, kad iš pradžių sietynai buvo sumanyti su lemputėmis. Kodėl jų neliko, sunku pasakyti.“
Teatro projektuotojai J.Markejevas ir E.N.Bučiūtė su meistru M.Rybakovu 1974 m.
Teatro projektuotojai J.Markejevas ir E.N.Bučiūtė su meistru M.Rybakovu 1974 m.
Kone keturi tūkstančiai geltono stiklo gaubtų tik išskaido į juos nukreiptų lubose įmontuotų prožektorių šviesą.
Kone keturi tūkstančiai geltono stiklo gaubtų tik išskaido į juos nukreiptų lubose įmontuotų prožektorių šviesą.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Apr 18, 2022, 10:11 AM

Didingus 3–8 metrų ilgio Lietuvos operos ir baleto teatro sietynus, pakabintus 13 metrų aukštyje, sietynais galima vadinti tik simboliškai. Jie nešvietė nuo pat Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro atidarymo dienos – 1974-ųjų lapkričio 5-osios.

Kone keturi tūkstančiai geltono stiklo gaubtų ir dabar tik išskaido į juos nukreiptų lubose įmontuotų prožektorių šviesą.

Gaubtų viduje yra ne elektros lemputės, o kūgio formos gelsvo metalo elementas, kurio forma primena žvakę. Įdomiausia, kad pirminis sumanymas buvo visai kitoks.

Šviestuvus užsakė Vokietijoje

Šviestuvus projektavo Lietuvos operos ir baleto teatro architektės Elenos Nijolės Bučiūtės vyras dailininkas Jurijus Markejevas, anksčiau vadovavęs Maskvoje esančio mokslinio tyrimo instituto eksperimentinei apšvietimo laboratorijai.

Vedęs E.N.Bučiūtę ir apsigyvenęs Vilniuje J.Markejevas tapo teatro interjero ir eksterjero detalių kūrimo bendraautoriu.

Sietynų konstrukcijos buvo užsakytos Vokietijoje, Leipcigo šviestuvų gamykloje. Šviestuvų spalva turėjo būti kitokia.

Išsiuntę į Vokietiją (tuomet – Vokietijos Demokratinę Respubliką) užsakymą pagaminti perlamutrinius skaidraus stiklo šviestuvus teatro vadovai apstulbo gavę siuntinio dėžes su produkcija.

Jose išvydo geltoną „šlapią“ stiklą. Vėliau ši spalva buvo pavadinta medaus ir gintaro spalva.

Teatro pastato autorių duktė architektė Lada Markejevaitė linkusi manyti, kad atsakymo, kodėl taip įvyko, nesužinosime.

Savo sudarytoje knygoje „It sustingusi muzika“ apie Operos ir baleto teatro pastato istoriją ji pabrėžia, kad greičiausiai lempučių atsisakyta dėl dviejų priežasčių: siekiant teatrinio efekto ir racionalesnės milžiniškos konstrukcijos priežiūros.

– Ar nešviečiantys šviestuvai – konstrukcijos klaida, ar jie iš karto buvo tokie projektuojami? – paklausiau L.Markejevaitės.

– Pirmuosiuose piešiniuose matyti pakabinti prie lubų gerokai mažesni šviestuvai ir neabejoju, kad jie turėjo šviesti.

Bet plėtojant projektą šviestuvai didėjo ir tapo tik atspindinčiais šviesos šaltinį objektais.

Statant Operos ir baleto teatrą aktyviai dalyvavo ir daugelis Lietuvos architektų – jie buvo įsitikinę, kad toks teatras statomas kartą per šimtą metų ir turi tapti ne tik konkretaus architekto, bet ir visos architektų kartos vizitine kortele.

Savo mamos užrašuose radau architektų surengtų svarstymų konspektus. Ten parašyta, kad architektas Algimantas Mačiulis pasiūlė sietynus padidinti, kad jie užpildytų erdvę.

– Ar nešviečiantys šviestuvai – to laikotarpio mada? Gal juos reikėtų vadinti ne šviestuvais, o kabančiais objektais?

– Jei lemputės nešviečia, aišku, neturėtume to vadinti šviestuvu, o greičiau dekoratyviniu objektu.

Rengdama knygą apie Operos ir baleto teatro pastato istoriją kalbėjausi su architektu Juozu Šipaliu, dirbusiu teatro projektuotojų komandoje.

Jo nuomonė buvo labai griežta: kam reikėjo kabančiam objektui suteikti sietyno formą, kai buvo galima pasirinkti bet kurį kitą akivaizdžiau dekoratyvinį pavidalą.

– Po teatro atidarymo nešviečiantys šviestuvai daugeliui lietuvių atrodė prasminė nesąmonė.

– To laiko architektams, ir ne tik jiems – daug kam tai galėjo atrodyti prasminė nesąmonė. Gal net ir dabar dar kai kam taip atrodo.

Iš eskizų, piešinių matau, kad tie šviestuvai turėjo šviesti. Bet jie pavirto neapsakomo dydžio konstrukcijomis, sudarytomis iš tūkstančių elementų, kurių kiekvienas galėtų turėti po lemputę, ir galime tik numanyti, kad dailininkas ir architektė kažkuriame etape sąmoningai priėjo išvadą, kurią pati architektė vadino butaforiniu sprendimu.

Mano manymu, šis operos žanrui artimas teatrinis triukas buvo sąmoningai panaudotas siekiant sukurti operai būdingą, tačiau kiek butaforinį paslapties efektą.

Lempučių galėjo būti atsisakyta ir ieškant racionalesnio būdo, kaip prižiūrėti milžiniškas kabančias konstrukcijas.

Nešviečiantys šviestuvai buvo racionalus sprendimas. Vienintelis kritikuotas dalykas – kad jie buvo per daug panašūs į šviestuvus. Ir iki šiol daugelis žmonių tokią nuomonę turi.

Manau, kūrėjai sąmoningai siekė efekto – pagrindiniame vestibiulyje turėjo kabėti didingi sietynai. O po to jie virto butaforiniais.

– Kaip tuomet pasikeitė šviestuvų stiklo spalva – iš perlamutrinės tapo geltonai žalsva? Vadinasi, kažkurioje grandyje užsakymas buvo pakeistas?

– Mano mama niekada neužsiminė, kad kas nors būtų norėjęs specialiai pakenkti teatro pastatui. Nors nesusipratimų buvo ne vienas.

Šviestuvus greičiausiai gamino Leipcige esanti gamykla „Kombinat VEB Leuchtenbau Leipzig“ (Valstybinis Leipcigo apšvietimo įrangos kombinatas) – toks įrašas yra ant mamos brėžinių.

Tačiau užsakymą jie gavo per užsienio prekybos tarpininką „Heimelectric VE AHB, Berlin (Ost)“ (Valstybinė elektros apyvokos daiktų užsienio prekybos kompanija, įsikūrusi Rytų Berlyne).

Lietuvos prekyba su užsieniu vyko tik per prekybos organizacijas, įsikūrusias Maskvoje. Ten patekti buvo sunkiau nei į karaliaus rūmus. Biurokratinė sistema klestėjo, architektai negalėjo bendrauti tiesiai su gamintojais.

– Ar negirdėjote svarstymų pabandyti į sietynus įsukti lemputes? Juk atsirado naujų technologijų, pavyzdžiui, LED.

– Tokio sumanymo negirdėjau, bet dabar, atsiradus naujoms technologijoms ir galingiems prožektoriams, teatras pradėjo eksperimentuoti.

Kartais įžiebiami tik du galingi prožektoriai ir sietynų nebesimato, tik tų dviejų prožektorių šviesos srautai.

Yra ir gražių sprendimų – per šventes uždegamos visos šviesos ir naujomis technologijomis keičiami sietynų atspalviai.

Išvalyti labai sudėtinga

Ilgametis Operos ir baleto teatro direktoriaus pavaduotojas Alvydas Kriščiūnas pasakojo, kad iš pradžių teatro fojė šviestuvų buvo daugiau.

Teatro darbuotojai buvo priversti sietynų skaičių sumažinti, nes nebuvo kuo pakeisti sutrūkusių stiklų. Nuo saulės sietynų stikliniai gaubtai sudūlėjo ir labai lengvai subyrėdavo. Šviestuvų skaičius buvo sumažintas su architektės E.N.Bučiūtės žinia.

A.Kriščiūno skaičiavimais, Operos ir baleto teatro vestibiulyje kabančiuose šviestuvuose galėjo būti per 5 tūkst. stiklinių gaubtų.

Jų valymas – labai sudėtinga operacija. Dvylika žmonių turi darbuotis mėnesį dviem pamainomis. Šviestuvai nuleidžiami specialiais keltuvais, stiklai išmontuojami, pamerkiami į langų valymo skystį, išplaunami, išdžiovinami ir vėl sumontuojami.

Darbams vadovavęs A.Kriščiūnas pabrėžė, kad viešųjų pirkimų konkursą tokiems darbams skelbti būdavo beprasmiška, nes privačios įmonės vengdavo jame dalyvauti – per didelė atsakomybė.

Išvalyti šviestuvus teatrui kainuodavo 10–15 tūkstančių litų. A.Kriščiūnas spėja, kad greičiausiai dabar tiek toks darbas kainuoja jau eurais.

Po valymo šviestuvai kone visą sezoną blizgėdavo ir žaižaruodavo, o po metų efektas sumažėdavo.

Siūlė sumūryti sienas

A.Kriščiūnas sakė, kad 1974 m. pastačius teatrą šviestuvai atrodė įspūdingai – tais laikais niekas nebuvo matęs nei tokių sietynų, nei tokių stiklo vitrinų.

Beje, buvo siūloma stiklines sienas užmūryti, nes esą žiūrovams ten vaikščioti nejauku.

Sukabino kaip vynuogių kekes

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pagrindinėje Raudonojoje fojė 13 metrų aukštyje kabo 123 sietynai. Vynuogių kekių principu jie sunerti iš panašių konstrukcijų.

Sietynai sudaryti iš 3864 geltono stiklo gaubtų, kurių kiekvieno viduje sumontuota kūgio formos gelsvo metalo detalė. Jie išdėstyti žiedais po šešis, komponuojant vieną virš kito į kekes.

Iš šių skirtingo dydžio geltono stiklo kekių formuojami sietynai. Didžiausi, trijų dalių, sietynai kabo nuo lubų žemyn beveik aštuonis metrus ir užima daugiau nei pusę viso vestibiulio aukščio. Iš viso kabo 20 trijų dalių, 8 dviejų dalių ir 94 vienos dalies sietynai.

Sietynų metalinės konstrukcijos pagamintos iš aliuminio, kuris padengtas žalvario spalva.

Už sietynus juos gaminusiai Vokietijos įmonei buvo sumokėta valiuta, gauta pardavus užsienio šalims grybus ir briedieną.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.