Gėdingiausius gyvenimo momentus Kanų festivalio laureatas būtinai įtraukia į savo filmus

Negyvenamoje saloje atsiduria rusų oligarchas, britų prekeiviai ginklais, švedų magnatas, glamūriniai modeliai ir paprasta valytoja – vienintelė, mokanti žvejoti. Tokią kompaniją galima išvysti režisieriaus Rubeno Östlundo (48 m.) filme „Liūdesio trikampis“ („Triangle of Sadness“), šiemet pelniusiame 75-ojo Kanų kino festivalio pagrindinį apdovanojimą.

R.Östlundas – vienas iš nedaugelio kinematografininkų, dukart laimėjusių aukščiausiąjį Kanų kino festivalio prizą Auksinę palmės šakelę. <br>SIPA / „Scanpix“ nuotr.
R.Östlundas – vienas iš nedaugelio kinematografininkų, dukart laimėjusių aukščiausiąjį Kanų kino festivalio prizą Auksinę palmės šakelę. <br>SIPA / „Scanpix“ nuotr.
Kadras iš filmo „Liūdesio trikampis“.
Kadras iš filmo „Liūdesio trikampis“.
Kadras iš filmo „Liūdesio trikampis“.
Kadras iš filmo „Liūdesio trikampis“.
Daugiau nuotraukų (3)

Parengė Matilda Aleksandravičė

Jun 7, 2022, 8:46 AM, atnaujinta Jun 7, 2022, 8:55 AM

Švedų režisierius R.Östlundas – vienas iš nedaugelio kinematografininkų, dukart laimėjusių aukščiausiąjį Kanų kino festivalio prizą Auksinę palmės šakelę. (XXI a. tai pavyko tik Michaeliui Haneke‘i.) Žinia apie „Liūdesio trikampio“ apdovanojimą buvo netikėta, bet salė ją sutiko ovacijomis. Šis filmas, kuriame sarkastiškas aukštosios mados pasaulio stebėjimas virsta katastrofų filmu ir pašaipia robinzonada, ne tik aktualus, bet ir sužadina stiprias bei gyvas auditorijos emocijas – nuo sutrikimo iki kvatojimo.

„Liūdesio trikampis“ – tai kandi šiuolaikinės visuomenės satyra. Kito satyrinio filmo – „Kvadratas“ („The Square“) – autorius ir vėl nieko nepagailėjo.

Kartą prašmatnioje jachtoje, plaukiojančioje po Adrijos jūrą, susitinka pora supermodelių, rusų oligarchas su žmona ir meiluže, švedų IT magnatas, amerikiečių marksistas, britų prekiautojai ginklais. Po to laivas nuskendo ir išsigelbėjusieji atsidūrė negyvenamoje saloje. Gaudyti žuvį ir uždegti laužą mokėjo tik viena jų. Jachtoje ji buvo „tualetų vadybininkė“, paprastai kalbant – valytoja, bet čia staiga tapo kapitone.

„Jeigu šio filmo nebūtų, jį galėtų sugalvoti Michelis Houellebecqas. Jeigu jis būtų buvęs kuriamas praeityje, susidorotų tik Luisas Buñuelis, kurio „Keršto angelas“ („The Exterminating Angel“), žiūrint „Liūdesio trikampį“, ne kartą iškyla atmintyje. Iš mūsų amžininkų tokį geba sukurti tik sarkastiškasis švedas R.Östlundas, jau apdovanotas Auksine palmės šakele už „Kvadratą“ – kandžią šiuolaikinio meno pasaulio satyrą.

„Liūdesio trikampis“ – dar viena apgaulingai paprasta geometrinė figūra; filmas, kuris šiandien ne šiaip aktualus, o tiesiog būtinas“, – taip apie šių metų Kanų kino festivalio laureatą jau rašė kino kritikai.

Ko gero, kiekvienas filmo žiūrovas prisimins ką nors sava. Dabartinėmis sąlygomis neįmanoma neprisiminti rusų turtuolių, kuriems įvestos sankcijos ir kurie sutrikę svarsto, kaip čia dabar patiems plauti indus ir šluoti grindis. Rusų personažai, jachtos katastrofos metu mirtinai nusigėrę ir cituojantys Marksą su Leninu, parodyti sodriai ir tiksliai.

Oligarchą Dmitrijų vaidina danų ir kroatų aktorius Zlatko Burićius, lengvai parodijuodamas savo herojų iš katastrofų filmo „2012“ (ten jo personažas buvo milijardierius Jurijus Karpovas). „Aš prekiauju mėšlu“, – su neslepiamu pasididžiavimu pareiškia kiekvienam sutiktajam, o po to pasakoja painią biografiją, kaip jis, devintojo dešimtmečio stambaus sovietinio ūkio pirmininkas, po SSRS griūties tapo magnatu.

Bet R.Östlundas nepasigailėjo nieko, ne tik rusų. Skandinavas, nesėkmingai viliojantis svetimas damas ir bandantis jas sužavėti „Rolex“ laikrodžiu, prisipažįsta, kad praturtėjo iš „mobiliųjų priedų kodų“ (ką tai reiškia, niekas iš aplinkinių nesupranta).

Respektabili britų pora – seneliukas ir senutė – prie stalo samprotauja apie tai, kaip sėkmingai prekiauja „produktais“, ir čia pat paaiškėja, kad kalbama apie sausumos minas ir granatas.

Formaliai pagrindiniai šio filmo-ansamblio herojai – ciniški jis ir ji, idealūs gražuoliai Karlas (akt. Harrisas Dickinsonas) ir Jaja (Charlbi Dean) – pateko į laivą gavę kelialapį per natūrinius mainus: savo sėkmingos veiklos instagrame jie kol kas neverčia pinigais, bet naudoja tam, kad nemokamai gautų gėrybių.

Prie naujojo „Titaniko“ šturvalo – neišsiblaivantis kapitonas, kurį, kaip visada, spalvingai suvaidino Woody Harrelsonas.

Intriguojantis filmo pavadinimas – veido išraiška iš prologo, kuriame žiūrovai mato vyrų modelių atranką kažkokiai reklamai: Karlui patariama pozuojant atpalaiduoti „liūdesio trikampį“ tarp antakių. Mat, kaip paaiškino vedėjas, būna „rūstūs“ prekės ženklai – paprastai ypač brangūs, tokie kaip „Balenciaga“, o būna „linksmi“, kaip antai H&M, pigūs ir džiaugsmingi. Reklamuojant vienus reikia išdidžiai susiraukti, o reklamuojant kitus – džiugiai nusišypsoti kvailiui pirkėjui. Viskas priklauso nuo užsakovo pageidavimų.

„R.Östlundas spjauna į bet kokius užsakovus. Linksmas ir įžūlus bekompromisiškumas, leidžiantis į pačią filmo širdį įkomponuoti itin realistišką jūros ligos, užklumpančios per iškilmingą vakarienę, sceną, dar kartą patvirtina: jis – unikalus mūsų dienų kino, jau seniai pajungto politkorektiškumo normoms, režisierius. R.Östlundas – gėdingų situacijų ir neparankių klausimų virtuozas. Jis geba taip sukomponuoti dialogą, kad herojams ekrane keblu, o publika kvatoja susiėmusi už pilvų, bet po to vienu spragtelėjimu sukeičia vaidmenis, ir štai jau raudonuoja žiūrovai.

Trys „Liūdesio trikampio“ veiksmai lokalinės apokalipsės situaciją pateikia trijų skirtingų žanrų forma. Iš pradžių žiūrovai mato išvirkščią romantinę komediją: įsimylėjėliai žeminamai ilgai sprendžia, kuris jų mokės už vakarienę, kol pradeda aiškintis, kas iš jų ką myli ir kodėl jie nuolatos kalba apie pinigus.

Po to – alegorija apie kelionę, „ir laivas plaukia“ – puikus papročių portretas, monumentali XXI amžiaus visuomenės karikatūra. Pagaliau robinzonada, savaip žiauri, bet ir komiška. Po jos ateina finalinis virsmas – lyg ir absurdiškas siužeto posūkis, lyg ir visa apimanti metafora.

Pajusti laiko dvasią geba nedaugelis, ją numatyti – reta dovana, ir R.Östlundas ne pirmą kartą pasirodo ją turintis“, – tokią išvadą po „Liūdesio trikampis“ padarė kino kritikai.

Ką pats R.Östlundas mano apie savo filmą, galima sužinoti iš žiniasklaidai duoto jo interviu.

Kuo būtent jus sudomino mados pasaulis?

– Būsiu visai atviras. Nuo „Force Majeure“ („Force Majeure“ – R.Östlundo filmas apie tai, kaip tradicinę švedų šeimą – tėvus ir du jų vaikus – kalnuose užklumpa sniego griūtis; tėvas puola gelbėtis, prigriebęs mobilųjį telefoną, bet pamiršęs ir žmoną, ir vaikus. „Šis filmas radosi iš man ramybės neduodančio klausimo: kaip elgiasi žmonės, patekę į netikėtas, ekstremalias situacijas?“ – sakė režisierius. – Red.) aš pasirenku kokią nors socialinę aplinką ir panaudoju kaip dekoraciją, kad pripildyčiau ją mane dominančio turinio.

Man nėra artimas arthauzo požiūris – ilgai ir nuobodžiai į kažką gilintis, kad išryškinčiau kokią nors „svarbią problemą“.

„Kvadrate“ kalbėjau apie šiuolaikinio meno pasaulį, o čia sugalvojau tokią formulę: mada, plius kruizas jachta, plius negyvenama sala.

Idėją pasufleravo viena švediška knyga. Po laivo katastrofos žmonės atsiduria negyvenamoje saloje. Iš pradžių jie neriasi iš kailio dėl išteklių, ieško maisto, mokosi išgyventi. Kai paaiškėja, kad pavyko išgyventi, jiems pirmą kartą atsiranda laisvo laiko ir jie nutaria ką nors nupaišyti ant uolos. Pavyzdžiui, liūtą, kodėl gi ne? Kiekvienas paišo savaip.

Žmogaus taip ir sukonstruotas: kai tik apsirūpina būtinais dalykais, jis pradeda kurti savo pasaulėvaizdį ir jį lyginti su kitų.

Kaip gaila, kad dabartiniame pasaulyje agentai vagia iš menininkų jų kūrybą ir verčia ją pinigais; juk kūryba turi būti kuo laisvesnė. Kūryba juk ir yra žmogaus būties pranašumas. Kūryba tokia pat svarbi kaip vartojimas. Ir man labai patinka vartoti, bet kurti patinka ne mažiau.

– „Liūdesio trikampis“ paremtas virtine keblių situacijų. Ar jums pačiam teko patirti ką nors panašaus?

– Be abejo. Pavyzdžiui, scena restorane, kai herojai Karlas ir Jaja ginčijasi ir pykstasi, katras mokės už vakarienę. Tai nutiko man pačiam, tuomet ką tik buvome susipažinę su mano žmona. Nueikite į „Martinez“ viešbutį ir paieškokite lifto šachtoje – greičiausiai 50 eurų kupiūra vis dar ten!

Prisimenu kaip dabar: ji bruka man tą kupiūrą, o aš jaučiuosi tarsi mane kastruotų ir rėkiu: „Esmė ne pinigai, esme ne pinigai!“ Ir įkišu juos į lifto plyšį.

Po to mes ilgai ir sąžiningai tai aptarinėjome, mums pavyko vienas kitą suprasti ir susitarti. Gėdingiausius savo gyvenimo momentus būtinai įtraukiu į filmus.

Ar jūs taip pat negalite baigti pokalbio ir užsispyręs laikotės   savo?

– Absoliučiai, tai aš. Naktį, kai viskas nurims ir pagaliau atsigulsime miegoti, aš būtinai pratęsiu: „O štai tada restorane...“

Kodėl jums tokie svarbūs socialinės nelygybės ir neteisybės klausimai? Ar tai kas nors asmeniška?

– Mane užaugino mama, septintajame-aštuntajame dešimtmetyje ji buvo užkietėjusi socialistė ir komunistė, dalyvavo kairiųjų judėjime. Ji iki šiol save laiko komuniste, tiki marksizmu ir apie jį kalba.

Mano brolis užaugęs tapo dešiniuoju konservatoriumi. Taigi mūsų šeimoje politinės diskusijos labai garsios ir išties įnirtingos.

Kaip jautėtės kurdamas filmą apie ypač turtingus žmones? Ar lengva buvo įsivaizduoti jų gyvenimą, interesus, motyvaciją?

– Yra tam tikra gerovės riba, virš kurios mano vaizduotė buksuoja. Man nepavyksta įlįsti į vieno tų žmonių kailį, nors norisi tikėti, kad, susidarius vienai ar kitai situacijai, jie pasielgs būtent taip, kaip parodžiau. Jeigu būčiau užaugęs labai turtingoje šeimoje, gal būtų kitaip.

Ruošdamasis kurti filmą domėjausi, kaip atrodo kruizai tokiomis prabangiomis jachtomis. Kartą man pasakė: „Padarėme klaidą, kad kiekvienoje kajutėje įrengėme sūkurinę vonią. Bet ne dėl techninių problemų ar drėgmės – tiesiog dauguma klientų iš karto pareikalavo vonias pripildyti šampano, o vienas pasiūlė prileisti į šampaną dar ir auksinių žuvelių.“

Bihevioristiniu požiūriu tai labai įdomu! Prisipažįstu, buvo be galo malonu susprogdinti tokią jachtą mano filme.

Itin pažintinis buvo ir pokalbis su aptarnaujančiuoju personalu. Į bet kokią užgaidą jie atsako vienodai: „Taip, sere. Taip, ponia.“ O jau po to sprendžia, kaip ją patenkinti, – gauti indelį „Nutella“ jūros viduryje arba atgabenti į jachtą butelį vyno, kurio galima įsigyti vienintelėje šalyje. Arba surasti pagal užsakymą vienaragį.

Jie gauna tokių arbatpinigių... Kartą už septynių dienų kelionę vien arbatpinigių jiems atseikėjo 250 tūkstančių eurų. Juokinga.

Tuomet man ir kilo mintis apversti vaidmenis, sukeisti vietomis turtuolius ir jų tarnus. Tai irgi ne pramanas: žinau mažiausiai du atvejus, kai tokiuose kruizuose klientai dienai pakeisdavo funkcijas į stiuardesių ir padavėjų. Manau, tai siekia Venecijos karnavalų laikus, kai net elgeta galėjo bent dieną pasijusti turtuolis.

Kaip toks socialinių vaidmenų pokytis atspindi dabartinę padėtį pasaulyje?

– Manau, jis glaudžiai susijęs su vis labiau plintančia tapatybės politika (tapatybės politika – terminas, apibūdinantis politinę strategiją, kai tam tikros religijos, rasės, visuomeninės padėties, socialinės klasės ar kitų veiksnių vienijami žmonės sudaro sociopolitines sąjungas, nutolusias nuo plačios koalicijos politikos. Šios sociopolitinių motyvų turinčios grupės savo interesus siekia įgyvendinti stebėdamos ir remdamos konkrečias politines jėgas, kurios būtų suinteresuotos joms atstovauti. Terminą 1977 m. suformavo juodaodžių lesbiečių feminisčių organizacija „Combahee River Collective“. Samprata itin išpopuliarėjo XX a. 9-ajame dešimtmetyje. – Red.).

Viktimizacija (psichologinis procesas, kurio metu individas bando padidinti, perdėti ar modifikuoti istorijos detales, kad būtų suvokiamas kaip auka. – Red.) labai pavojinga ir nauja karta rizikuoja užaugti visuomenėje, paskyrusioje jiems aukų vaidmenį.

Vis dėlto kai kuriems tapatybės politikos aspektams aš karštai pritariu – pavyzdžiui, teisingo atstovavimo siekiui ir kai kuriais atvejais – kvotoms. Tačiau reikia nepamiršti, kad dažnai cinizmas maskuojasi apsimesdamas optimizmu, o komersantai kilniais lozungais pridengia savo pragmatiškus interesus.

Savaime suprantama, jeigu aš – filipiniečių jūreivis jachtoje ir man moka mažiau negu baltiesiems komandos nariams, apie tai reikia kuo garsiau kalbėti ir su tuo kovoti. Ir vis dėlto kartais atrodo, kad tapatybės politikos šalininkų galvoje tarsi netelpa tuo pačiu metu dvi idėjos, kurios bent šiek tiek prieštarauja viena kitai.

Kaip W.Harrelsonas reagavo į siūlymą suvaidinti jachtos kapitoną?

– Jis nežmoniškai apsidžiaugė. Po „Kvadrato“ Woody pats prašėsi į mano kitą filmą. Skambinu jam ir sakau: „Gerai, viskas prasideda mados pasaulyje, o po to pora supermodelių prašmatnia jachta išplaukia į kruizą. Jos kapitonas Tomas – užkietėjęs marksistas, ir kai per audrą visi svečiai suserga jūros liga ir pradeda vemti, jis, būdamas mirtinai girtas, garsiai skaito „Komunistų partijos manifestą. Kaip tau tai?“

Jis iškart sutiko nieko neklausinėdamas.

Papasakokite apie sceną, kai visiems laive pasidaro bloga. Ar sudėtinga buvo ją nufilmuoti?

– Na, aktoriams buvo nelengva. Tai buvo specialiųjų efektų ir tikro pykinimo kombinacija, ir aš jums nesakysiu, kur kas yra. Viena aktorių, kuri vaidina rusų oligarcho žmoną, turi retą gebėjimą išsivemti pagal užsakymą, ir man tai padarė didžiulį įspūdį. Kokia ji šauni, stipri ir valinga! Anksčiau tokių aktorių nebuvau sutikęs.

Asmeniškai man sunkiausia buvo sukomponuoti įvairius pykinimo epizodus, sukurti savotišką koliažą.

– Vienas spalvingiausių „Liūdesio trikampio“ personažų – rusų oligarchas Dmitrijus, marksisto kapitono sugėrovas. Čia atmintyje iškyla tikras oligarchas Michailas Fridmanas, kuriam pritaikytos sankcijos ir kuris interviu skundėsi, kad dabar jo lėšos apribotos ir jis negali pasisamdyti valytojos.

– Apie tą oligarchą sukurčiau filmą, bet tokį, kad publika pajustų jo kančias ir imtų jo gailėtis! Būtų smagu.

Kartą autobusu važiavau į svečius pas buvusios žmonos tėvus ir įsiminiau moterį, iš visko sprendžiant – labai turtingą, kuriai neliko sėdimos vietos. Visą kelią ji stovėjo, o prie to aiškiai nebuvo pratusi. Jos kančia buvo akivaizdi – nei aš, nei kas nors kitas iš keleivių, atsidūręs jos vietoje, nebūtų taip kentėjęs!

Žinote, kančia – santykinis dalykas. Bet asmeniškai man labai svarbu buvo padaryti rusų oligarchą simpatišką. Su juo norisi leisti laiką, bendrauti ir jau tikrai nuostabu su juo išgerti. Beje, lygiai taip pat man atrodė svarbu pavaizduoti kuo malonesnę pagyvenusių britų porą, prekiaujančią ginklais.

Jūs – retas autorinio kino režisierius, kuriam taip svarbus humoras, kuris kuria komedijas.

– Nemanau, kad humoras – tinkamiausias įrankis visiems žanrams ir siužetams, bet būtent dabar jis man atrodo aktualus. Prieš keletą metų M.Haneke – tuo metu jis kaip tik sukūrė „Laimingą pabaigą“ („Happy End“) – pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad geriausias būdas pavaizduoti šiuolaikinį pasaulį yra farsas. Manau, jis teisus.

Mano požiūriu, pavyzdžiui, „Nežiūrėk aukštyn“ („Don't Look Up“) – labai reikalingas filmas, pasakantis kai ką labai svarbaus apie mus visus.

Tačiau po „Force Majeure“, „Kvadrato“ ir „Liūdesio trikampio“, manau, pabandysiu judėti kita kryptimi, kad neįstrigčiau tik arthauzo žanre – juk tai irgi žanras, kaip ir romantinė komedija.

Nevertėtų taip jau aukštinti arthauzo kino vien todėl, kad jis neva kelia aktualius klausimus. Laikas atsitokėti, tapti normaliais žmonėmis ir mums rūpimus dalykus aptarinėti taip pat, kaip tai aptarinėjame prie pietų stalo.

Visi mano pažįstami dievina žaismingus ir protingus pokalbius rimtomis temomis, ir nėra jokio reikalo nutaisyti liūdnos minos, kad parodytum savo susirūpinimą. Todėl aš ir orientuojuosi į aštuntojo dešimtmečio Europos kiną – Liną Wertmüller ir L.Buñuelį. Jie kūrė filmus, kurie vienu metu buvo ir netikėti, ir intelektualūs, ir pramoginiai.

Man atrodo, kad Europa pamiršo tą tradiciją. O aš noriu geriausias Europos kino savybes sujungti su Amerikos kinu – jam niekas neprilygsta gyvu ryšiu su publika.

Amerikiečiai neneigia to fakto, kad visi mes susėsime tamsioje kino salėje ir kartu žiūrėsime filmą – ir būtų neblogai, kad iš peržiūros patirtume malonumą. Man norisi žmonėms duoti svarų pretekstą išeiti iš namų ir patraukti į kiną.

Ar galima teigti, kad tokiu atveju jūs pataikaujate publikai?

– Tam, kad nedingtų susidomėjimas jumis, kiekvieną kitą sprogimą tam tikra prasme esate priverstas daryti galingesnį ir garsesnį. Kiekvienas režisierius priklauso nuo to, ką filmavo anksčiau.

Asmeniškai man svarbu ne privilioti kuo daugiau žmonių į salę, o išsaugoti man brangią auditoriją, gebančią reflektuoti. Tačiau į filmą įtraukiu tik tai, kas man pačiam atrodo svarbu ir žaisminga.

Kartais jūs kaltinamas cinizmu. Ką pasakytumėte šiuo klausimu?

– Kad nereikia maišyti ir painioti cinizmo meno kūriniuose su cinizmu bendraujant su žmonėmis, kuriems jaučiame atsakomybę. Aš ne cinikas. Pramanytose istorijose leidžiu sau su personažais elgtis taip, kaip užsigeidžiu, kad tik tai galėtų sužadinti mano auditorijos kokias nors naudingas ir svarbias mintis bei jausmus.

Cinizmas viešpatauja „nonfiction“ kūriniuose (faktais ir menine išmone grindžiamuose kūriniuose. – Red.) – ten tikros istorijos ir žmonių kančios eksploatuojamos išsijuosus. Arba pramogų versle: „Kovokime su nelygybe, pagalvokime apie gamtosaugą ir nepamirškite pirkti mūsų prekės.“ Arba politikoje, kurioje vyrauja populizmas, ir toje pačioje Švedijoje žmonių nerimas išnaudojamas valdžiai pasiekti. Neįmanoma nebūti oportunistu, jeigu dalyvauji politikoje. Štai čia – tikrasis cinizmas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: M. Drobiazko ir P. Vanagas pasirodė Kremliaus ledo šou Sočyje