Tris savaites Kaune ir Kauno rajone trunkančiame festivalyje bus parodyta 140 įvairaus žanro aukščiausio lygio scenos menų pasirodymų, kurie vyksta ne tik įprastose scenose, bet ir netikėtose erdvėse tiek Kaune, tiek mažesniuose Kauno apylinkių miesteliuose.
Festivalio uždarymui rugpjūčio 21-ąją ruošiamas įspūdingas šiuolaikinės operos šou Palemone, prie Kauno marių, kurį atliks garso menininkai Jeroenas Strijbosas ir Robas van Rijswijkas iš Olandijos. Pasak festivalio „ConTempo“ vadovės Gintarės Masteikaitės, kūrinys „Signal prie Kauno marių“ neturėtų palikti abejingų.
– „ConTempo“ festivalio pasirodymai jau tapo savotiška vizitine kortele, signalizuojančia, kad žiūrovas išvys ką nors visiškai nauja, tačiau drauge tai ir iššūkis žiūrovui suprasti, ką savo kūriniais nori pasakyti šiuolaikiniai menininkai. Ar tai ne per sudėtinga Kauno publikai? – „Laikinoji sostinė“ paklausė G.Masteikaitės.
– Yra normalu nesuprasti. Prie manęs festivalio metu prieina labai daug žmonių, kurie rodo savo emocijas, dalijasi jomis, stebisi. Yra ir tokių, kuriems nepatinka, ypač mažesniuose miesteliuose Kauno rajone.
Atlikėjai taip pat patiria įvairių emocijų, tarkim, sako, kad iš jų pasirodymo žmonės išėjo. Arba – atvirkščiai – publika verkė. Taip nutiko neseniai Kulautuvoje.
Aš atlikėjams sakau: jūs išvažiavote iš savo burbulo. Nes viena yra rodyti savo kūrinį, tarkim, Šiuolaikinio meno centre, kur auditorija yra puikiai pasiruošusi priimti, suprasti, bet visai kas kita, kai atvažiuoji, pavyzdžiui, į Ramučius. Tai labai praturtina ir pačius atlikėjus.
– Esate festivalio vadovė, kuri pati stebite daugumą pasirodymų, kodėl jums tai svarbu?
– Per dieną pažiūriu 3–4 kūrinius, stengiuosi nuo ryto aplankyti atlikėjus repeticijose, įkišti galvą į vykstančias kūrybines dirbtuves, pasisveikinti. Festivalio metu kasdien per dieną Kaune nueinu apie 10 kilometrų. Manau, kad bendrai festivalio programai labai svarbus asmeninis dėmesys, ryšys, kurį kuriame tiek su atlikėjais, tiek su žiūrovais.
Kauno publika yra labai įsitraukusi, į daugelį pasirodymų ateina tie patys žmonės, susikūrė tam tikra festivalio žiūrovų bendruomenė. O kartais net norisi sau įsižnybti, kad tikrai patikėtum, jog nesi kažkur Berlyne, Briuselyje ar Paryžiuje, bet Kaune.
– Programa iš tiesų labai plati, gal net per plati – neįmanoma visko pamatyti. Esate maksimalistė?
– Gali būti, kad mano karjeroje nebebus kitos tokios progos tiek daug padaryti, kiek mums šiemet leido „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ suteiktos galimybės.
Iš gauto finansavimo norėjosi išspausti maksimumą, pristatyti kuo gausesnę scenos menų įvairovę, pasiekti kuo platesnę auditoriją. Todėl ir programa labai įvairi – pradedant programa vaikams ar tiesiog praeiviams gatvėje, koks buvo vaikščiojančių žirafų pasirodymas, ir baigiant publikos susijaudinimą keliančiais konceptualiais performansais, kokį praėjusį savaitgalį „Romuvos“ kino centre atliko Benjaminas Kahnas iš Belgijos.
– Dauguma pasirodymų tikrai drąsūs. Ar ne per drąsūs Kaunui?
– Toks yra šiuolaikinis menas, jis kalba apie dabar aktualius dalykus. Ir menininkų tikslas kalbėti įtraukiant žiūrovą, tam reikia būti pasirengus. Tarkime, „Happiness“ instaliacija, kur humanoidė kalba apie psichotropinių medžiagų poveikį. Vienaip būtų, jei kalbėtų gyvas žmogus, tačiau visai kitaip, kai tą patį pasakoja robotas. Reakcija žmonių labai įvairi, būtent to ir siekiama.
– Festivalį „ConTempo“ neabejotinai galima pavadinti kitokiu, neįprastu. Ar toks ir buvo tikslas?
– Kai 2019 metais kilo sumanymas surengti Kaune tokį festivalį, pirmiausia mąstėme, ko trūksta mieste. Suvokėme, kad labiausiai trūksta šiuolaikinio scenos meno sintezių, trūksta šiuolaikinių formų, eksperimentų, kūrinių nepatogiomis temomis.
Norėjosi gebėti atvežti ir parodyti pavyzdžių iš užsienio, įkvėpti vietos kūrėjus, perduoti jiems geriausias Europos scenos meno patirtis, taip pat sudaryti galimybes savo kūrybą parodyti jauniesiems menininkams.
Festivalis tam – puiki proga, nes prisiimame atsakomybę už daugelį dalykų, kurios imtis jaunam kūrėjui dažnai yra per daug.
– Kita tema, kad Kaunui, pasirodo, labai trūksta scenų, kuriose šiuolaikinis scenos menas galėtų būti rodomas?
– Iš pradžių festivalio programa buvo visai kitaip sumanyta, bet mums nepavyko gauti vietos pasirodymams Nacionaliniame Kauno dramos teatre dėl jo užimtumo. Deja, bet būtent dėl šios priežasties negalėjome pakviesti tikrai aukšto lygio menininkų ir programą teko perdėlioti pagal esamas galimybes.
Kaune labai trūksta nepriklausomos scenos meno aikštelės, neturime erdvės, kur galėtų pasirodyti nepriklausomi atlikėjai.
– Esate gimusi ir augusi Šakiuose, studijavote ir gyvenote Kaune, dabar gyvenate Vilniuje, tačiau savo veikloje akcentuojate, kad šiuolaikinis menas turi būti rodomas ne tik sostinėje, bet ir periferijoje?
– Taip, esu dažna ir kitų organizatorių kritikė. Manau, kad ir mažesniuose miestuose ir miesteliuose privalo būti įvairovės. Kai atvažiavau studijuoti į Kauną, tam tikra prasme pati patyriau savo kailiu, ką reiškia būti iš periferijos. Kai atėjau į paskaitas VDU, tiesiog nesupratau, apie ką kalba bendramoksliai, ir tik pradėjusi lankytis renginiuose suvokiau, kiek daug iš manęs buvo atimta, nes gyvenau pakankamai skurdaus kultūrinio gyvenimo pakraštyje. Taip neturi būti.
Manau, kad kiekviename mieste ar miestelyje yra žmonių, kuriems reikia daugiau, todėl mūsų tikslas yra rodyti ne kokią adaptuotą, o realią programą, kurią galima būtų išvysti bet kurioje Europos sostinėje. Per tai mes auginamės savo publiką ir savo vardą.
– Tai galima tikėtis, kad „ConTempo“ netaps dar vienu Vilniaus renginiu, o liks Kaune ir jo apylinkėse?
– „ConTempo“ buvo sumanytas ir atsirado kaip Kauno festivalis, toks turi ir išlikti. Šiuo metu dirbame su VDU studentais, kurie mokosi rašyti recenzijas, tikiuosi, jų bus parengta įdomių ir apie mūsų festivalio renginius.
Per šiuos metus labai stipriai užsiauginome publiką, kritikus – tai labai svarbu. Džiugu girdėti ir Kauno rajono kultūros organizatorių nuostabą, kad padarėme auditorijai poveikį, pakėlėme viešųjų renginių kartelę, žmonės patys pradeda norėti kitokio turinio ir dabar jau jie tampa pokyčiu, kurio visi norime.
Neabejoju, kad Kauno žiūrovai po šių metų taip pat bus kiek kitokie, teisingiau būtų pasakyti, – jau yra kitokie.
