Meninis eksperimentinis architektūros filmas nuo pat vasario mėnesio buvo pristatomas užsienio kino festivaliuose, o rugsėjo 21–24 dienomis sugrįžta ten, kur ir atsirado – Kauną, ir bus pristatytas simbolinėje vietoje – kino centre „Romuva“.
Filmą kūrė gausi kelių šimtų žmonių kūrybinė komanda, pradedant nuo aktorių, kurių šįkart didelė dalis nebuvo profesionalūs kino atlikėjai, o įvairių profesijų atstovai – šokėjai, dainininkai, fotografai, sporto treneriai ir net „Kaunas 2022“ savanoriai.
Spalvingų asmenybių skirtingi ir santykiai su Kaunu: vieni – čia gimę ir augę, kiti – atvykę jau vėliau, tačiau visi be išimties turintys savitą ryšį su miestu ir jo įvairiasluoksne kultūra, istorija ir architektūra. Visi jie – Kauno gyventojai.
Natūralu, kad didžiulė komanda dirba ne tik žiūrovui matomoje pozicijoje – kadre, tačiau ir už jo. Tai – žmonės, atsakingi už šviesą, garsą, vaizdą. Tad šiandien apie filmavo užkulisius, iššūkius ir Kaune pasislėpusias bei atrastas klostes kalbame su atstovais iš abiejų kadro pusių: aktoriais – profesionaliais šokėjais, filme įkūnijusiais velnius, – Mariumi Pinigiu ir Adrianu Carlo Bibiano bei vaizdo, animacijos ir garso menininku, „Klosčių“ operatoriumi Miku Zabulioniu.
Kadre šokantys velniai – duoklė lietuviškajam folklorui
Viename savo interviu filmo režisierė A.Barry minėjo pastebėjusi, kad lietuvių folklore labai svarbus velnias, tad natūralu, jog filme atiduota duoklė tiek šiam personažui pasaulyje unikaliame Velnių muziejuje, tiek jo įkūrėjui Antanui Žmuidzinavičiui.
– Filme vaidinate velnius. Kaip sekėsi įkūnyti šiuos personažus, apie ką jie?
Marius: Mes vaidinome skirtingus velnius. Maniškis aiškiai paimtas iš lietuvių folkloro – aš vaidinau lietuviškąjį velnią Pinčiuką. Palyginti su kitomis kultūromis, lietuviškasis yra žaismingesnis, mėgstantis smagias išdaigas, bet ne blogybes.
Buvo nepaprastai smagu įkūnyti savąjį personažą, galbūt dėl to, kad aš netgi vizualiai buvau panašus į velniūkštį Pinčiuką. (Juokiasi.) Be to, Aideen buvo kūrybiškai atvira, o tai leido per trumpą laiką atrasti savąjį personažą ir jį įkūnyti.
Carlo: Filme režisierė per velnio personažą kartu atskleidžia ir lietuvių folklorą, jo išskirtinumą, nes, pavyzdžiui, mano kultūroje velnias nėra toks žaismingas kaip lietuviškasis, jis – turintis negatyvų, pykčio atspalvį.
Kalbant apie asmeninę patirtį, galimybė įkūnyti „blogiuką“ man suteikė daug džiaugsmo ir smagumo! Juk gyvenime neturime tokios galimybės būti blogi, daryti piktadarybes, o vaidinti „blogiuką“ ir įkūnyti jį filmo aikštelėje – smagu.
Marius: Taip, tikrai pritariu Carlo. Šiek tiek paatvirausiu – vienoje filmo scenų, kurioje pasirodome, vyko kova. Tikra fizinė kova, bet juk iš tikrųjų mes fiziškai nekovojame, na, o štai filmavimo aikštelėje turėjome tokią smagią galimybę. (Juokiasi.)
Carlo: Žinoma, toji kova buvo surežisuota choreografija. Filme pasitelkiama sustabdyto kadro animacija (angl. stop motion), kai kiekvienas judesys užfiksuojamas atskiru kadru, tad, tarkime, norint užfiksuoti dešimties sekundžių choreografinę velnių kovos sceną, gali prireikti ir keturių valandų! Tai reikalauja didelės fizinės ištvermės ir kantrybės, nes suklydus kadrą gali tekti kartoti vėl ir vėl.
– Ar fizinės ištvermės reikalaujančios scenos ir buvo didžiausias iššūkis, su kuriuo susidūrėte filmavimo metu? Papasakokite apie patį kūrybinį procesą.
Marius: Daug laiko atimantys kadrų fiksavimai, smulkios klaidelės, kurios versdavo kartoti ilgai fiksuojamus kadrus bei didelės fizinės ištvermės reikalaujančios scenos – toks buvo darbas. Kadangi mūsų scena buvo labai fiziška – daugybė kūnui ne itin patogių pozicijų, daug dinamikos, turėjome sustoti nepatogiose pozose, kaip, pavyzdžiui, Neo „Matricos“ filme, – tai kėlė tikrai nemažai sunkumų ir iššūkių. Ir, žinoma, visuomet reikėjo sekti savo judesius.
Įdomu, kad filme viskas labai kinta, daug dinamikos, sunku nuspėti logiką, tačiau pati filmo technika kino pasaulyje yra viena seniausių – stop kadras, šiame kūrinyje įgaunantis naują atspalvį.
Carlo: Dėl stop kadro animacijos technikos turėjome ir smagių, kuriozinių situacijų. Esu dirbęs su šia technika mėgėjiškai ir dabar, kai dirbau su profesionalais, mano patirtis pasiteisino: turėjome sceną, kurią užtruko užfiksuoti geras trisdešimt minučių, kol galiausiai supratau, jog viską darėme klaidingai ir visos fotografijos nuėjo perniek, nes aktoriai buvo pasisukę ne į reikiamą pusę. Tad viską turėjome pakartoti iš naujo.
– Grįžtant prie filmo idėjos, kaip manote – ar filmas labiau yra apie architektūrą, ar apie žmones, kurie gyvena tuose pastatuose?
Marius: Mano manymu, žinoma, apie žmones. Žmonės ir jų istorijos įprasmina tuos pastatus. Mes naudojame architektūrą kaip vietą, kurioje veikiame, kuriame santykius. Mes nekuriame santykių su pastatais.
Žinoma, yra daugybė kadrų, kurie skirti pastatams, dizainui, jų ornamentams, detalėms, tačiau tai tik papildo veikėjų santykius, suteikia laiko pajautimą, tam tikrą skonį ir atmosferos pojūtį.
Carlo: Sakyčiau, kad nėra architektūros be priešistorės, kuri yra sujungta su žmonėmis: kaip toji architektūra atsirado, kas ją sukūrė ir kokį vaidmenį ji vaidina dabar – jau kitoje istorijoje, kitu metu. Viskas yra susipynę.
– Ar sutinkate su teiginiu, kad filmas gali papasakoti miesto istoriją?
Marius: Tai nėra linijinis, kaip mums dažnai įprasta, tradicinis Kauno istorijos perpasakojimas. Tai – šiuolaikiškas postdramaturgiškas kūrinys, kuriame apie Kauną pasakojama jam būdingu fliuksišku būdu – sumaišant istoriją, modernizmą, susipinančius folkloro elementus. Pirmiausiai – tai meninis filmas, kuriame nesiekiama preciziškai tikslaus istorinio Kauno atvaizdavimo. Tai žinia, kad turime keistis, tartum alternatyvi istorija, kuriame kortos šiek tiek sumaišytos.
Carlo: Trumpas atsakymas būtų – taip. Nors ir filme viskas pateikiama kūrybiškai, nors ir žiūrime meninį filmą, jame vis tiek tas pats Kaunas, kurį gali surasti išėjęs į gatvę. Filmas tik atkreipia dėmesį, tarsi paryškina esminius objektus ir momentus, o vėliau jį pažiūrėjęs gali išeiti į lauką ir surasti juos skirtingose šviesose.
„Klosčių“ operatorius Mikas Zabulionis: „Šis filmas – tai kūrybiška Kauno miesto interpretacija“
– Mikai, filme „Klostės“ užimate operatoriaus poziciją. Esate vaizdo, animacijos ir garso menininkas. Sakykite, kokius savo gebėjimus, technikas panaudojote filmo kūryboje? Esate studijavęs animaciją, ar jos čia prireikė? Galbūt prisidėjote ir prie muzikos takelio?
– Kuriant šį filmą buvau atsakingas tik už vaizdą. Dažnai, kai dirbu operatoriumi, būnu susijęs ir su postprodukcija, tačiau šiuo atveju – gal kiek neįprasta man – reikėjo specializuotis ir dirbti tik su kamera.
– Ne paslaptis, kad jūsų šeima stipriai prisidėjusi prie Kauno architektūros. Kadangi filmas pasižymi detaliu atidumu architektūriniams akcentams, galbūt konsultavotės ar gavot pastabų?
– Šiuo atveju ne, neteko. Apie pačius objektus, jų fiksavimą sprendė filmo režisierė Aideen kartu su Kaunas 2022 komanda. Aš atėjau vėlesniame etape, kai sugalvotas idėjas reikėjo paversti vaizdu.
– Papasakokite apie patį filmavimo procesą. Kiek užtrukote, kaip vyko darbas, kokie iššūkiai jūsų laukė? Turint omeny, kad filmo režisierė negyvena Lietuvoje. Ar dirbant kartu vizijos sutapo, kaip sekėsi siekti bendro rezultato?
– Buvo intensyvus laikas – viską padarėme per du etapus: rudenį ir vėliau pavasarį, visą gegužės mėnesį filmavome. Kadruotes aptardavome iš vakaro, kartais dar pakartodavome ryte prieš pat filmavimą.
Dažniausiai kuriant filmą tokie procesai apima savaites ar net mėnesius, tačiau šiuo atveju intensyvumas natūralu – buvo daug kintamųjų. Būdavo ruošiamos skirtingos vietos, koją kišo ir COVID situacija, dėl kurios iškrito ir kai kurie komandos nariai – pagal tai kito ir filmavimo tvarkaraštis.
Dėl techninių iššūkių – daugelyje scenų buvo naudojamas žaliasis fonas (angl. green screen), tad visuomet prieš filmavimą reikėdavo labai tiksliai numatyti atspindžius, kitus aspektus, kaip vaizdas turės būti apdorotas vėlesniuose etapuose. Kadangi nebuvau dizaino efektų vadovas, šiuo vaidmeniu dalijomės su filmo režisiere.
– Mikai, ar galima sakyti, kad šis filmas yra Kauno istorijos pasakojimas ir būtent per jį galima susipažinti su miesto istorija, jos architektūrinėmis klostėmis?
– Tai nėra koks nors dokumentinis, analitinis filmas. Atvirkščiai, tai kūrybinė Kauno miesto interpretacija. Suprasti istoriją per ją būtų galima, tačiau pirmiausia tai – interpretacija.
Filmas vienareikšmiškai yra apie žmones, nes jame atsispiriama nuo tuose pastatuose įvykusių istorijų, ten gyvenusių ar juos kūrusių asmenų, o architektūra pasitelkta kaip priemonė, įveiklinanti tuos personažus.
Filmo premjera su išankstine registracija vyks rugsėjo 21 d. Nespėjusieji užsiregistruoti filmą išvysti galės ir rugsėjo 22–24 d. Šiomis dienomis „Romuvos“ foje žiūrovus taip pat pasitiks specialiai šiam filmui pristatyti sukurta Aideen Barry, Povilo Vincento Jankūno ir Mindaugo Barnatavičiaus patyriminė instaliacija. Įsigyti bilietus galima „Romuvos“ kino teatro internetinėje svetainėje.
