Kalendoriuje – istoriniai Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklių plakatai

Lietuvos nacionalinis dramos teatras savo žiūrovams siūlo kalėdinę dovaną – ką tik išleistą 2023–2024 metams skirtą kolekcinį kalendorių, iliustruotą puikiai žinomų senųjų spektaklių plakatais. Jų autoriai – žymūs Lietuvos dailininkai Rimtautas Gibavičius, Jurga Ivanauskaitė, Vytautas Kaušinis, Žilvinas Kempinas, Rimvydas Kepežinskas, Jūratė Paulėkaitė, Michailas Percovas, Jonas Surkevičius, Saulius Urbonavičius, Vytautas Valius ir Izaokas Zibucas.

LNDT kolekcinis kalendorius.<br>Amimo Films nuotr. 
LNDT kolekcinis kalendorius.<br>Amimo Films nuotr. 
LNDT kolekcinis kalendorius.<br>Amimo Films nuotr. 
LNDT kolekcinis kalendorius.<br>Amimo Films nuotr. 
LNDT kolekcinis kalendorius.<br>Amimo Films nuotr. 
LNDT kolekcinis kalendorius.<br>Amimo Films nuotr. 
LNDT kolekcinis kalendorius.<br>Amimo Films nuotr. 
LNDT kolekcinis kalendorius.<br>Amimo Films nuotr. 
LNDT kolekcinis kalendorius.<br>Amimo Films nuotr. 
LNDT kolekcinis kalendorius.<br>Amimo Films nuotr. 
LNDT kolekcinis kalendorius.<br>Amimo Films nuotr. 
LNDT kolekcinis kalendorius.<br>Amimo Films nuotr. 
Daugiau nuotraukų (6)

Daiva Šabasevičienė, teatrologė

Dec 6, 2022, 8:43 PM

Šiame kalendoriuje publikuojami dvylika kūrinių buvo atrinkti iš daugiau nei 200 Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklių plakatų, sukurtų nuo teatro veiklos pradžios 1940 m. spalio 6 d. Dauguma plakatų saugomi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Daugelį teatro afišų galima peržiūrėti ir skaitmeniniame archyve www.teatroteka.lt

Plakatai atskleidžia vyraujančias XX a. II pusės menines tendencijas, primena ypatingus spektaklius ir režisierius, suformavusius šiuolaikinį Lietuvos teatrą. Kalendoriaus sudarytojai – Lina Bastienė, Juozas Galkus ir Daiva Šabasevičienė, dailininkė – Lina Bastienė.

Pasak grafikės, daugelio leidinių dizainerės L.Bastienės, plakato žanras ypatingas tuo, kad turi tarpdiscipliniškumo bruožų. Jis sujungia ne tik įvairias meno rūšis – dailę, dizainą, teatrą, kiną, literatūrą, bet ir reklamą, yra reikšmingas komunikacijos ir propagandos aspektais.

„Plakatui keliami reikalavimai yra specifiniai. Jis privalo būti ne tik meniškas, bet ir intriguojantis – kelti klausimus ir būti suprantamas, – sakė dailininkė. – Yra nusistovėjusi nuostata, kad plakatas – tai spaudinys ant didelio formato popieriaus lapo. Iš tikrųjų į plakatą reikia žvelgti plačiau.

Plakatas nuo savo atsiradimo pradžios iki šių dienų keitėsi prisitaikydamas prie technologijų, pirmiausia, prie spaudos, tiražavimo galimybių, o šiais laikais – prie virtualių, skaitmeninių technologijų. Vaizdai, kuriuos matome lauko skyduose, telefonų, kompiuterių ekranuose, yra plakato tęsiniai. Plakatas šiose vaizdo platformose įgauna dar vieną – laiko matmenį, paverčiantį jį judančiu, įgaunančiu kinematografijos bruožų.“

L.Bastienės manymu, viena svarbiausių plakato misijų – informuoti ir šviesti. Plakatų kūrėjas turi būti plačių pažiūrų, tolerantiškas, turi domėtis realijomis, privalo būti sąžiningas, neslėpti tiesos, nepagražinti blogio. Plakatas – vienas stipriausių „minkštųjų technologijų“ ginklų, galintis suformuoti visuomenės požiūrį, nuostatas.

LNDT kolekcinius plakatus, kurie skirti dvejiems metams – 2023 ir 2024, panaudojus kalendorių, vėliau galima įsirėminti. Kalendorių įsigyti galima teatro kasoje (Gedimino pr. 4). Ten pat galima įsigyti ir kitų teatro suvenyrų – kolekcinių segių, auskarų su teatro mūzų simboliais, ženklelių, medžiaginių krepšelių ir atvirlaiškių.

Siūlome susipažinti su kalendoriuje pateikiamu grafiko, plakatų kūrėjo ir istoriko Juozo Galkaus įžanginiu straipsniu. Juozas Galkus yra Vilniaus dailės akademijos profesorius emeritas, šio mėnesio pradžioje atšventęs gražų devyniasdešimties metų jubiliejų.

***

Vėlyva lietuviškai kalbančio teatro istorija – vėlyvas teatro plakatas. Kai XIX a. pabaigoje Vakarų Europoje užgimė meninis plakatas, teatrų, kafešantanų, cirkų renginius skelbė ant miestų gaisrasienių kabantys didžiuliai garsių to meto dailininkų Henri de Toulouse’o-Lautreco, Pierre’o Bonnard’o, Alfonso Muchos plakatai. Tuomet lietuviams rūpėjo paskelbti pasauliui, kad jie dar gyvi ir kyla iš po šimtametės rusų caro priespaudos.

Pirmieji lietuvių spektakliai, pasirodę maždaug tuo pačiu metu, skelbdavosi kukliomis afišomis. Ta pačia forma reklamavosi ir po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrusios Nepriklausomos Lietuvos teatrai. Tamsiais Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos laikais teatrai išleisdavo skurdžiai atspausdintus mažo formato plakatėlius su pjesės siužeto iliustracijomis. Vėliau, po Chruščiovo „atšilimo“, teatrai atgijo ir nors vykdyta grėsminga cenzūra, pakėlė galvas, o paskutinį ikisąjūdinį dešimtmetį jų salės griaudėdavo skanduotėmis „Lie-tu-va“. Tuomet kiekvienai premjerai teatrai išleisdavo plakatus. Kaip ir spektakliai, taip ir plakatai ne kiekvienas pasisekdavo, bet nemažai plakatų tapo spektaklių simboliais, įėjo į teatrų istoriją, buvo visuomenės įsiminti ir priimti į šalies kultūros ir meno lobyną kaip įspūdingi meno kūriniai.

Šio žanro plakatas skirtas ne eiliniam praeiviui, bet intelektualiam teatro žiūrovui, turinčiam neblogą supratimą apie literatūrą, muziką ir dailę. Išraiškinga plakato kompozicija patrauks būsimo teatro žiūrovo akį. Jį sudomins negirdėtas pjesės autorius ar pavadinimas, naujas žinomo talentingo režisieriaus darbas ar garsaus aktoriaus vaidmuo.

Plakato kūrėjas laisvas matyti spektaklį savaip, jo tikslas – sukurti meno kūrinį, kuris sudomintų būsimą žiūrovą, patrauktų apsilankyti pjesėje. Dailininkas, sukūręs plakatą-meno kūrinį, daro įnašą ne tik į savo kūrybinę biografiją, bet ir į teatro istoriją ir ateities kultūrą.

Plakatas, kaip istorinis reliktas, nepaprastai iškalbingas, jis kalba ne tik apie pjesę ir teatrą – jis liudija apie pačią visuomenę, jos pažiūras, tikslus, kultūrą, meną, madas, pagaliau jos turtingumą ar skurdą.

Šiuo atveju kalbame apie Lietuvos valstybinio akademinio (dabar – Nacionalinio) dramos teatro plakatus. Teatras neeilinis – tai didžiausias, autoritetingiausias teatras Lietuvoje, juo sekė, į jį orientavosi kiti, mažesni šalies teatrai. Jo spektakliai vedė ir įkvėpė visuomenę žengti pirmyn ir kovoti dėl ateities.

Pasekime kalendoriaus iliustracijomis ir prisiminkime teatro nueitą kelią. Štai 1956 m., Chruščiovo „atšilimo“ metais, teatras pastato Balio Sruogos pjesę „Apyaušrio dalia“ ir į ją žiūrovus kviečia paties scenografo Jono Surkevičiaus plakatai; 1967 m. į Kazio Sajos triptiką „Oratorius. Maniakas. Pranašas Jona“ kviečia Vytauto Valiaus šriftinis plakatas; 1976 m. – Juozo Grušo „Cirkas“ ir Vytauto Kaušinio plakatas; 1983 m. – Vytauto Bubnio „Po vasaros dangum“ ir Rimvydo Kepežinsko plakatas; 1987 m. – Williamo Shakespeare’o „Hamletas“ ir Izaoko Zibuco plakatas; 1997 m. – Sigito Parulskio „P. S. byla O. K.“ ir Žilvino Kempino plakatas.

Prie išvardintų plakatų autorių dar pridėkime Rimtautą Gibavičių ir Jurgą Ivanauskaitę, kurių kompozicijos taip pat puošia kalendorių. Tai vardai, kuriuos įsiminė ne tik plakato vertintojai – be jų kūrybos neįsivaizduojame šiuolaikinio Lietuvos meno ir kultūros.

Gaila, kad kai Lietuva gyvena nepriklausoma ir tapo Vakarų pasaulio dalimi, nuslopo dėmesys svarbiam teatrų aplinkos atributui – plakatui. Šiuolaikiniai plakatai netraukia akies išmone ir meniniu lygiu. Atsitiktinės, neišvaizdžios, neprofesionalios nuotraukos nieko nesako, net nesuprantamos teatro žiūrovui. Ką jos kalbės po kelių dešimtmečių apie šiandieninę visuomenę, apie patį teatrą – nebent apie kraštutinį liberalizmą ir pakantumą.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.