Komisija išrinko šešių premijų laureatus iš 12 pretendentų sąrašo. Ją sudaro: pirmininkas kino režisierius Audrius Stonys, architektas Audrius Ambrasas, aktorius Vladas Bagdonas, filosofas Jonas Dagys, kompozitorius Šarūnas Nakas, muzikologė Jūratė Katinaitė, rašytoja Danutė Kalinauskaitė, vizualaus meno kūrėjas Artūras Raila, teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė, literatūrologė Jūratė Sprindytė ir menotyrininkė Jūratė Tutlytė.
12 pretendentų sąraše buvo (pavardės pateikiamos abėcėlės tvarka): dailininkas Žygimantas Augustinas, menininkė Jurga Barilaitė, rašytojas Gintaras Grajauskas, dailėtyrininkė, parodų kuratorė, dailės ekspertė Raminta Jurėnaitė, kino režisierius Mantas Kvedaravičius, kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė-Rosaschi, operos solistas Edgaras Montvidas, rašytojas Kazys Saja, rašytojas Rimvydas Stankevičius, aktorius Dainius Svobonas, menininkas Julijonas Urbonas, kino režisierė Giedrė Žickytė-Bajarūnienė.
Nuopelnai, už kuriuos skirtos premijos
Rašytojas Kazys Saja premiją pelnė už „mamutų“ medžiojimą teatre ir prozoje
Kino režisierius Mantas Kvedaravičius – už bebaimę dokumentiką, už ryškų pėdsaką Lietuvos ir pasaulio kino padangėje
Rašytojas Rimvydas Stankevičius – už klasikos geną šiuolaikinėje poezijoje
Operos solistas Edgaras Montvidas – už sėkmingą kūrybinę veiklą garsinant Lietuvos dainavimo mokyklą pasaulio scenose
Kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė-Rosaschi – už šviesotamsos gelmę šiuolaikinėje muzikoje
Kino režisierė Giedrė Žickytė-Bajarūnienė – už veržlų ir įspūdingą kūrybinį šuolį.
„Tai nėra vienuolikos žmonių sprendimas – mes esame visuomenės, Lietuvos balsas, – sakė skelbdamas laureatus Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas Audrius Stonys. – Gerai suprantame šios premijos svorį. Atlikome labai rimtą darbą, buvo daug diskusijų ir svarstymų – kiekvienas argumentas buvo stipriai pasvertas. Stengėmės pamatyti pretendentų darbus mūsų kultūros ir tarptautiniame kontekstuose“.
A. Stonys pabrėžė, kad komisijos misija – įvertinti menininkus, kai jie yra savo kūrybos viršūnėje, atkreipti į juos visuomenės dėmesį gražiausiame kūrybinių galių skleidimose taške, o ne nuokalnėje.
Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą. Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Vienos premijos piniginė išraiška – 36 tūkst. 800 eurų. Apdovanojimai bus įteikti kitų metų Vasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, proga.
Pagerbė po žūties
Islandijos sostinėje Reikjavike šį savaitgalį paskelbti 2022-ųjų Europos kino laureatai. Ukrainoje šiemet tragiškai žuvusio lietuvių kūrėjo Manto Kvedaravičiaus „Mariupolis 2“ pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu. Jis jau yra pelnęs specialų Kanų kino festivalio prizą kaip filmas, „kurio neįmanoma palyginti su jokiu kitu konkurso dalyviu“.
M.Kvedaravičius yra sukūręs penkis filmus, visi jie sulaukė sėkmės tarptautiniuose festivaliuose, buvo įvertinti ir kino profesionalų, ir žiūrovų. Jis debiutavo filmu „Barzakh“ (2011), kalbančiu apie dingusius žmones Čėčėnijoje, jų artimųjų traumas.
Pirmąjį „Mariupolį“ režsierius sukūrė 2016 metais. Jis pasakojo apie 2014–2015 metais vykusius karo veiksmus šiame mieste. Šių metų vasarį Rusijai įsiveržus į Ukrainą ir pradėjus aktyvius karo veiksmus šalia šio uostamiesčio ir mieste, M. Kvedaravičius nuvyko ten kurti filmo tęsinio. 46 metų režisierių nužudė Rusijos kariai, jam bandant palikti Mariupolį. Jis buvo suimtas ir sušaudytas, bet žmona surado jo kūną ir parvežė į Lietuvą.
„Nors jo kūrybinė biografija trumpa, bet paliko neišdildomą, galingą pėdsaką tiek Lietuvos, tiek pasaulio kino padangėje. Teikdamas šią premiją, norėčiau padėkoti ir jo bendražygei Hanai Bilobrovai, kuri, kaip šių laikų Antigonė, ėjo į Mariupolio pragarą, atrado režisieriaus kūną ir išsaugojo kino medžiagą, dalyvavo sukuriant filmą. Jos drąsos ir pasišventimo dėka tas istorinis dokumentas mus pasiekė“, – priminė A.Stonys.
Menininkas pagal specialybę buvo archeologas ir antropologas, mokėjo lietuvių, anglų, rusų, ispanų ir graikų kalbas. Mokėsi Vilniaus ir Niujorko, Oksfordo universitetuose, o Kembridžo universitete įgijo socialinės antropologijos mokslų daktaro laipsnį, parašęs disertaciją apie Čečėnijos karą.
Muzika – ne žaidimas
Žibuoklė Martinaitytė jau ne pirmus metus yra savo kūrybinių jėgų žydėjime. Kiekvienas šios 49 metų kompozitorės kūrinys tampa ryškiu įvykiu Lietuvos muzikos padangėje, sulaukia platesnio pripažinimo.
Niujorke gyvenanti kūrėja ne kartą triumfavo Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamuose Metų kūrinių rinkimuose, įspūdingi buvo pastarųjų metų jos kūrybos pristatymai šalies festivaliuose.
Pernai išleistas jos autorinis albumas „Saudade“, įrašytas Giedrės Šlekytės diriguojamų Lietuvos nacionalinio simfoninio ir Lietuvos kamerinio orkestrų, pateko į geriausių JAV klasikinės muzikos albumų dešimtuką, kurį sudarė įtakingas Amerikos NPR radijas. Muzikos mėgėjams skirtas žurnalas „The Absolute Sound“ įvardijo jį kaip vieną geriausių 2021-ųjų klasikos albumų.
Šis leidinys sulaukė daug žiniasklaidos dėmesio JAV, Didžiojoje Britanijoje, kitose Europos šalyse ir net Australijoje. Jį pristatė svarbiausi pasaulio muzikos žurnalai. Be to, simfoninį Žibuoklės kūrinį „Saudade“, pavadintą kaip visas albumas, atliko Niujorko filharmonijos orkestras.
Anot JAV kritikų, ji – viena ryškiausių šiuolaikinių orkestrinės muzikos kūrėjų. Už kūrybinius laimėjimus kompozitorei suteikta prestižinė Guggenheimo stipendija ir Vyriausybės meno ir kultūros premija.
Visas pandeminis laikotarpis kompozitorei buvo itin kūrybingas. „Net krentant į bedugnę reikia imti ir suvalgyti tą paskutinę mums tekusią žemuogę. Matyt, tą ir darau. Laikinumo ir mirties akivaizdoje, taip pat chaoso ir nežinomybės laikotarpiu vienintelis dalykas, atrodantis prasmingas, – tai kūrybinis veiksmas, kurio vaisiais norisi pasidalinti su kitais“, – teigė menininkė.
Pasak muzikologų, net ir kurdama muziką toli Niujorke Ž.Martinaitytė išlieka savo muzikinės kultūros išugdyta kūrėja. Įdomu stebėti, kaip tos skirtingos patirtys – lietuviškoji naujosios muzikos scena plačiąja prasme ir svetur gyvenant įsisavintos turtingos muzikinės ir meninės patirtys – formuoja jos individualų ir atpažįstamą braižą, jau ne pirmus metus žavintį publiką, kritikus ir atlikėjus.
„Būdama mūsų grandų Broniaus Kutavičiaus ir Juliaus Juzeliūno mokinė, ji labai nuosekliai tęsia lietuviškosios komponavimo mokyklos liniją, įtvirtina ją išradingoje orkestrinėje ir kamerinėje kūryboje. Per daugiau kaip šimtą aktyvios emigracijos į JAV metų Ž.Martinaitytė tapo pirmąja lietuvių muzike, pripažinta abiejų kultūrų“, – teigė Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narys Šarūnas Nakas.
„Muzika man niekada nebuvo žaidimas. Garsuose ieškau paslėptos prasmės, glūdinčios kiekviename šios visatos atome. Kūrinys – tarsi būsena, kuri keičia ir patį autorių, ir klausytojus“, – yra sakiusi Ž.Martinaitytė.
Viskas turi savo kainą
„Menininko gyvenimas yra banguojanti jūra. Banga tave pakelia, banga gali tėkšti ir žemyn! Tokių bangavimų patyriau ir aš, tačiau galiu dėkoti Dievui ir likimui, kad per 20 kūrybinės veiklos metų dainavau Europoje, JAV, Japonijoje ir esu laukiamas tėvynėje, kur į mano koncertus visada susirenka labai daug žmonių. Jaučiu jų meilę ir stengiuosi dovanoti jiems tai, ką galiu“, – kalbėjo 47 metų operos tenoras Edgaras Montvidas.
Jo pasirodymai lietuvių publikai – visada šventė ne tik dėl išskirtinio profesionalumo, bet ir dėl dainininko pastangų supažindinti gerbėjus su rečiau atliekamais muzikos perlais. Tokie jo pasiūlyti ir paties atliekami kūriniai nuolat įtraukiami į Pažaislio festivalio ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro programas. Jų partnerystė trunka jau du dešimtmečius. Dėl plataus akiračio, erudicijos, puikios tarptautinės reputacijos artistui 2020-ųjų gruodį buvo pasiūlyta tapti Pažaislio festivalio meno vadovu.
„Tai didelė kūrybinė injekcija į festivalio programą“, – neabejojo Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narė Jūratė Katinaitė.
Ji taip pat pabrėžė E.Montvido sceninius laimėjimus: „Tai žmogus, kuris sugeba sujungti aktorinį talentą su intelektualumu ir su nepriekaištinga vokaline technika. Žymiausi pasaulio režisieriai žavisi Edgaro artistiškumu – jis gali įvykdyti bet kokias artistines užduotis, o dirigentus džiugina aukščiausio lygio solisto vokalinė technika ir kultūra. Jis skleidžia Lietuvos vokalinės mokyklos tradiciją pasaulyje“.
Pastaraisiais metais užsienio scenose E.Montvidas pasirodė su visa plejada iškilių pasaulio kūrėjų – seru Simonu Rattle'u ir Londono simfoniniu orkestru, Charlesu Dutoit ir Bostono simfoniniu orkestru, Antonio Pappano diriguojamu Romos „Santa Cecilia“ akademijos simfoniniu orkestru, sužibėjo Glaindborno (Anglija) ir Bregenco (Austrija) festivaliuose, Londono karališkojoje „Covent Garden“ operoje, Paryžiaus „l'Opera Comique“, Ciuricho operoje, Vienos „Theater an der Wien“, kituose Europos teatruose.
Ypatingu E.Montvido karjeros įvykiu tapo su batutos legenda anglu Johnu Eliotu Gardineriu ir jo įkurtu orkestru „Revolutionnaire et Romantique“ bei garsiuoju Monteverdi choru aplankytos svarbiausios Europos koncertų salės.
Lietuvį nuolat į savo projektus kviečia Prancūzų romantinės muzikos fondas „Palazzetto Bru Zane“, prikeliantis naujam gyvenimui pamirštas romantines prancūzų operas, inicijuojantis ne tik jų atlikimą, bet ir įrašų leidybą. Edgaras įsiamžino jau aštuoniose šios serijos operose. Šie leidiniai sulaukia didelio atgarsio pasaulio žiniasklaidoje.
Pernai Tarptautiniuose klasikinės muzikos apdovanojimuose, operos įrašo kategorijoje laimėtoja tapo Camille'o Saint-Saenso opera „Sidabrinis varpelis“ („Le Timbre d'argent“), kurioje Edgaras atliko pagrindinį vaidmenį. O Samuelio Barberio operos „Vanessa“ įrašas iš Glaindborno festivalio Jungtinėje Karalytėje su E.Montvidu viename pagrindinių vaidmenų pelnė „BBC Music Magazine“ apdovanojimą ir buvo nominuotas „Gramophone Award“.
Reti kūriniai skamba ir solisto rečitaliuose Lietuvoje, kurių pastaraisiais metais buvo ne vienas. Šalies operos mėgėjams įvykiu tapo jo pasirodymai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šimtmečio „Traviatoje“, Franco Zeffirelli režisuotame „Rigolete“, kituose spektakliuose.
„Visada smagu sugrįžti į Lietuvą dainuoti savam žiūrovui, – yra sakęs dainininkas. – Nuolatinių kelionių ir naujų pažinčių kupinas mano gyvenimas atrodo romantiškas, bet taip gyventi nėra lengva, viskas turi savo kainą. Aš pats stengiuosi visur įžvelgti šviesiąsias gyvenimo puses, džiaugtis kiekviena diena“.
Paklūsta įvairūs žanrai
„Ar jau esu radęs, ko ieškojau, aprašydamas savo gyvenimo vingius ir žmones, kuriuos pažinojau? Palikim tai spręsti skaitytojams. Ankstesnėse knygose pats sau ir kitiems esu pataręs: eik su tais, kurie ieško, o ne skelbiasi, giriasi, kad jau tai, kas daugeliui rūpi, surado. Vis labiau brangindamas sielos ramybę aš dar tebeieškau. Gamta – mano Šventasis Raštas, Lietuva – antroji mano motina. O didžiausia paslaptis – mūsų sąmonė“, – vienoje naujausių savo knygų „Pėdsakai“ rašė Kazys Saja, per savo gyvenimą išleidęs apie šešias dešimtis knygų. 90 metų rašytojui paklūsta įvairūs žanrai – nuo pjesių suaugusiesiems iki fantastikos romanų paaugliams.
Būsimasis dramaturgas, prozininkas, įvairių premijų laureatas, visuomenės veikėjas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras gimė neturtingų tėvų ūkyje. Būdamas trejų metų neteko tėvo, sulaukęs septynerių – motinos. Gyveno tiek vaikų namuose, tiek pas dėdienę. Studijavo Klaipėdoje ir Vilniuje.
Per pastaruosius septynerius metus K.Saja parašė tokias knygas vaikams ir paaugliams kaip „Gudragalviai“, „Dar ne visos paslaptys“, „Knygų mugė“, „Su boružėle ant kaktos“, „Noras, kuris dar išsipildys“.
„K.Saja – vienas svarbiausių XX amžiaus antros pusės ir XXI amžiaus pradžios rašytojų vaikams ir paaugliams“ – įsitikinęs vaikų literatūros žinovas Kęstutis Urba.
Patirtys ir kūryba
„Man kūryba nėra nei darbas, nei poilsis. Greičiau jau – viena juslių, padedančių patirti pasaulį, kaip, pavyzdžiui, klausa ar lytėjimas. Malonu yra liesti mylimosios kūną, skauda liesti ašmenis, bet vis tiek liesi ir tą, ir tą, nes bijoti liesti reikštų bijoti gyventi“, – „Lietuvos rytui“ yra sakęs 49 metų poetas Rimvydas Stankevičius, rašantis ne tik eilėraščius, esė, bet ir dainų tekstus roko operoms, populiariems dainininkams.
Per pastaruosius septynerius metus R.Stankevičius išleido net kelias tiek kritikų, tiek skaitytojų pastebėtas eilėraščių knygas: „Šermuonėlių mantija“, „Valhala“, „Kiaurai kūnus“, „Įsitvėrimai“.
„Mano patirtis sako, kad kūrybines idėjas generuoja patirtys. Reikia gyventi visavertį, spalvų ir išgyvenimų tirštą gyvenimą, dalinti save kitiems, pasauliui, gyvenimui visiškai nesitaupant ir lygiai taip be saiko siurbti į save viską, ką siūlo gyvenimas – mylėti, džiaugtis, verkti, matyti, mąstyti, alkti pažinimo, patirčių, nebijoti klysti, klupti, keltis, vėl eiti. Tik šitaip gyvendamas turėsi ką rašyti. Na, o kaip rašyti, išmokyti gali tik knygos. Verta pacituoti Valentiną Sventicką: „Nebūdamas skaitytoju, rašytoju tikrai netapsi“, – įsitikinęs R.Stankevičius.
Turi tris kalendorius
Būti pasaulyje pripažintai dokumentinių filmų kūrėjai, stilingai ambasadoriaus žmonai, rūpestingai mamai – tai vaidmenys, kuriuos tenka atlikti dokumentinių filmų režisierei ir prodiuserei 42 metų Giedrei Žickytei-Bajarūnienei. Ji juokauja turinti net tris kalendorius – kūrybinių įsipareigojimų, susijusį su atstovavimo pareigomis ir sūnaus. Tačiau visur suspėja.
Beveik prieš du dešimtmečius pradėjusi skinti laurus dokumentinių filmų festivaliuose, o netrukus – ir svarbiausius šalies kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“, menininkė tik spartina kūrybos apsukas.
Naujausi jos režisuoti filmai „Aš čia tik svečias“, „Šuolis“, jos prodiusuota juosta „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ apkeliavo daugiau kaip 200 tarptautinių festivalių Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje ir pelnė kūrėjai didžiulę prizų kolekciją.
„Tai vienas pačių ryškiausių vardų Lietuvos dokumentikoje. Kiekvienas jos filmas – galingas įvykis, pritraukiantis dešimtis tūkstančių žiūrovų, o sykiu neprarandantis dokumentikos gelmės“, – pabrėžė A.Stonys.
Studijų metais G.Žickytė sukūrė ir vaidybinių filmų, bet dokumentika jai pasirodė įdomesnė. „Pasaulio kūrėjas Dievas – geriausias scenaristas, režisierius, kino dailininkas“, – teigė menininkė.
Temas jai pasiūlo pats gyvenimas – įkvepia netyčia nugirsta mintis, istorija, sutiktas žmogus, pamatyta erdvė ar patirtas jausmas.
„Palyginčiau tai su draugyste, meile, kuri tave aplanko, ir pajunti, kad tau tai artima. Per kūrybą tarsi bandau pažinti, iš ko šis pasaulis sudarytas, kas jame svarbu. Su kiekvienu filmu augu dvasiškai, emociškai, matau, kaip rutuliojasi įvairūs mano gyvenimo etapai, skirtingos asmenybės pusės. Tai ne tik fizinis pasaulio pažinimas. Kinas man suteikia galimybę pagyventi kitų žmonių gyvenimą“, – atviravo menininkė.
Žavi šios kūrėjos atsakomybė savo herojams. „Man tai vienas didžiausių iššūkių. Kurdamas dokumentinį kiną suartėji su herojumi, jis įsileidžia tave į savo gyvenimą: tarsi turi nueiti gilyn, bet sykiu nesužeisti, nes vis tiek įneši sumaišties. Po to reikia nepalikti to primakaluoto žmogaus vieno – turi viską gražiai uždaryti ir tada išeiti“. Giedrė nenutraukia ryšių su savo herojais pasibaigus filmavimui.
„Nemanykite, kad mano gyvenimas yra toks pavydą keliantis vaizdelis: kelionės, Čilė, JAV, Indija, raudonieji kilimai... Tai tik penki procentai gyvenimo, visa kita – juodas darbas filmavimo aikštelėje, montažinėje, kai esi pavargęs, sušalęs, alkanas, tik to negali parodyti. Kinas reikalauja nepaprastai daug kantrybės. Didelė jo proceso dalis mistifikuojama. Išties jame labai daug rutinos. Tačiau kūrybos, atradimo džiaugsmas viską atperka“, – neabejojo menininkė.
