Nepainiokim meno ir politikos – ši jau kurį laiką klibėjusi idėja pernai, panašu, galutinai žlugo. Menininko asmenybė greičiausiai prarado dalį absoliučios laisvės be atsakomybės, o jo kuriamas menas prisišliejo ir prie politikos, ideologijos, propagandos.
Prie to, be abejo, prisidėjo Rusijos invazija į Ukrainą. Su šiuo beveik metus trunkančiu žiauriu karu susijusios ir kai kurios mūsų šalies kultūros avarijos, sukėlusios didesnį ir karštesnį visuomenės susidomėjimą nei pernai sukurti iškilūs meno kūriniai ar net renginiai, vykę Europos kultūros sostine virtusiame Kaune.
Keiksmai – lyg protestas
Rusiškai besikeikiantys knygų, filmų ar spektaklių herojai senokai ne daug ką stebina ir piktina. Tačiau vizualiojo meno kūriniuose Lietuvoje jie daugeliui nebuvo priimtini. Ant tvoros ar sienos atsiradę grafičiai su keiksmais kuo greičiau būdavo nuvalomi ar uždažomi.
Rusijai pradėjus karą su Ukraina vos po kelių dienų legendinė frazė, kurią Rusijos kariniam laivui ištarė Ukrainos pasieniečiai Gyvačių saloje, papuošė ne tik socialinių tinklų paskyras, bet ir Geležinio Vilko gatvės tiltą per Nerį.
Didžiulį grafitį „Rusų karini laive, eik n*****“ pirmąjį karo sekmadienį nupiešė didelė Lietuvos grafičių piešėjų komanda. Kai kuriuos vilniečius necenzūriniai žodžiai papiktino, kiti teigė, jog tai tikro grafičių meno pavyzdys. Mat tokių darbų tikslas – išreikšti protestą, o ne papuošti miestą mielais piešinėliais.
Po kelių savaičių nuo karo pradžios ir Lietuvos nacionalinis dailės muziejus savo internetinę suvenyrų parduotuvę papildė daugelį žmonių sudominusiu, o kai kuriuos ir papiktinusiu eksponatu. Tai atvirukas su garsaus rusų ir amerikiečių konceptualaus meno kūrėjo Ilja Kabakovo kūriniu iš Dailės muziejui padovanotos džiazo muzikanto ir instaliacijų kūrėjo Vladimiro Tarasovo kolekcijos.
Jame už karo laivų iškyla didžiulis užrašas, siunčiantis juos ten pat, kur ukrainiečių pasieniečiai pasiuntė rusų laivą. Šį darbą, kuris sukurtas 1993 metais, I.Kabakovas savo bičiuliui V.Tarasovui atsiuntė kaip sveikinimą su Naujaisiais 1994 metais.
Sudegino tiltus
Vienas iškiliausių Lietuvos teatro režisierių Rimas Tuminas (70 metų ) praėjusiais metais prarado darbą ir Maskvoje, ir Vilniuje. Kūrėjas nuo 2007-ųjų buvo Maskvos Vachtangovo teatro vyriausiasis režisierius ir meno vadovas, o kartu vadovavo savo įkurtam Vilniaus Mažajam teatrui. 2021-aisiais R.Tuminui buvo skirta Rusijos vyriausybės kultūros premija, jis taip pat pelnė svarbiausią Rusijos teatro apdovanojimą – „Auksinę kaukę“.
Menininkas dar prieš karą Ukrainoje nutarė palikti pareigas Maskvoje dėl agresyvios Kremliaus politikos. „Sudeginau Maskvą ir išvykstu“, – taip jis kalbėjo po J.Vachtangovo teatre režisuotos savo paskutinės premjeros pagal Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“. Tačiau gimtinėje jo laukė aršrus puolimas. Vasario 24-ąją prie Rusijos ambasados vykusiame mitinge Vytautas Landsbergis, neįvardindamas pavardės, įgėlė režisieriui, „puntančiam iš Maskvos rankos“, o kultūros ministras Simonas Kairys ėmėsi žygių pašalinti R.Tuminą iš jo paties sukurto Vilniaus mažojo teatro vadovo pareigų.
Tą pačią vasario 24-ąją R.Tuminas oficialiai išreiškė ir savo poziciją dėl V.Putino vykdomų karo nusikaltimų Ukrainoje, nuolankiai pritardamas ministro nuosprendžiui savo atžvilgiu: „Lietuva negali kitaip elgtis“.
Jo karjeros gimtinėje finalui neabejotinai turėjo įtakos 2021-ųjų lapkritį duotas interviu Rusijos televizijai, kuriame režisierius teigė nesureikšminantis Lietuvos okupaciją lėmusio Molotovo ir Ribentropo pakto bei nelaikantis rusų okupantais. Kilus lietuvių pasipiktinimui R.Tuminas teisinosi prieš jį įvykdyta provokacija ir kaltino interviu rengėjus tendencingu pokalbio pateikimu.
Kovo pradžioje Vilniaus mažasis teatras su R.Tuminu nutraukė darbo sutartį. Po atstatydinimo kviestas ne vienos Vakarų šalies teatrų sunkiai sergantis menininkas išvyko į Izraelį, kur jam suteikiamas ir unikalus gydymas. Nepaisydamas jau beveik dešimtmetį kamuojančios ligos, kuri pastaraisiais metais buvo itin paaštrėjusi, R.Tuminas intensyviai darbuojasi Tel Avivo „Gesher“ teatre.
Paviljonas durų neatvėrė
Šių metų Venecijos bienalėje, kuri vyko nuo balandžio iki lapkričio, Rusijos paviljono miesto sode (Giardini) durys liko užvertos. Prasidėjus karui rusų menininkai Kirilas Savčenkovas, Aleksandra Suchareva, o su jais ir paviljono kuratorius lietuvių menotyrininkas Raimundas Malašauskas atsisakė dalyvauti bienalėje.
Diskusijų audrą pakurstė ne tik tas faktas, kad R.Malašauskas buvo šios šalies paviljono kuratorius, bet ir informacija apie žmones, su kuriais jis bendradarbiavo. Rusijos paviljono komisarė buvo Anastasija Karnejeva, buvusio FSB generolo Nikolajaus Volobujevo, stambaus Rusijos gynybos rangovo (“Rostec“ generalinio direktoriaus pavaduotojo) ir „Smart Art“ bendrasavininko, dukra.
„Smart Art“ – tai bendrovė, kuriai pavesta dešimt metų vadovauti Rusijos paviljonui Venecijoje. Kita šios bendrovės savininkė – Jekaterina Vinokurova, Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo dukra.
Katastrofos išvengė
Rugsėjį aktorius Andrius Bialobžeskis asmeninėje feisbuko paskyroje pasidalijo įrašu: „Ar aš kažko nesuprantu, ar valstybėj kažkas ne taip? Sergejus Loznica stato Valstybiniame jaunimo teatre atvirai antiukrainietišką spektaklį ir jokios reakcijos iš Kultūros ministerijos?“
A.Bialobžeskis ir jo kolega Aleksas Kazanavičius nesutiko vaidinti S.Loznicos pagal Jonathano Littello bestselerį „Eumenidės“, pasakojantį apie holokaustą, statomame spektaklyje. Teatro planai inscenizuoti S.Loznicos pjesę sulaukė dėmesio ir Ukrainoje. Nacionalinė ukrainiečių holodomoro ir genocido tyrimų asociacija paragino atsisakyti šios idėjos.
Tačiau S.Loznica ir Jaunimo teatras buvo atkaklūs. „Užtikrinu, kad mano spektaklis Jaunimo teatre nėra antiukrainietiškas“, – pareiškė S.Loznica ir gruodį pristatė premjerą „Erinijos“, kuriame iš tiesų buvo sunku įžvelgti atvirą atiukrainietiškumą. Tai liudijo ir teatro kritikų reakcijos, kuriose bene nepalankiausios mintys sukosi apie režisūrinį netobulumą ir ne patį tinkamiausią laiką tokiam spektakliui atsirasti. Tad kūrybinio proceso pradžioje į nedidelę avariją patekęs spektaklis katastrofos išvengė.
Pravaikštos ir šedevrai
„Apgailestaujame, kad tenka žengti šį žingsnį, bet toleruoti nuolatinių darbinės drausmės pažeidimų nebegalime. Bendravome su režisieriumi, kurį laiką tikėjomės pokyčio, deja, teigiamo rezultato nesulaukėme“, – gruodžio pradžioje ištarė Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Martynas Budraitis, nusprendęs iš pareigų atleisti šio teatro meno vadovą Oskarą Koršunovą (52 m.). Tokiam sprendimui įtakos turėjo esą aplaidus tiesioginių meno vadovo pareigų vykdymas bei sistemingos pravaikštos.
LNDT kiek anksčiau atšaukė planuotą O.Koršunovo premjerą pagal Henriko Ibseno pjesę „Laukinė antis“, kuri turėjo įvykti 2023 m. sausio mėnesį. Tai padaryta įvertinus faktą, jog O.Koršunovas dalyvavo tik pirminiuose pjesės skaitymuose, vėliau nebelankė suplanuotų repeticijų ir nepateikė tokio elgesio paaiškinimo. Tad jį, tą elgesį, ėmėsi interpretuoti pats M.Budraitis, viešai leisdamas suprasti, kad atleidžiamas režisierius esą girtuokliauja, nevykdo savo pareigų ir neleidžia teatrui sklandžiai dirbti.
Šios M.Budraičio užuominos neliko be atsako. O.Koršunovas netrukus rėžė: „Per savo karjerą pastačiau 160 spektaklių ir nei vieno jų nepragėriau“. Iš pareigų atleistas režisierius apkaltino teatro direktorių savanaudiškumu – esą jam garsios O.Koršunovo pavardės reikėjo tik tam, kad laimėtų konkursus į LNDT direktoriaus pareigas. Juolab kad sėkmingiausi LNDT spektakliai sukurti būtent O.Koršunovo: „Išvarymas“, „Katedra“, „Tartiufas“, „Miegantys“.
Šis karštas konfliktas pakurstė diskusijas, koks turėtų būti ir koks ateityje bus Lietuvos nacionalinis dramos teatras? Ar jam turi būti svarbūs kuo išskirtinesni spektakliai, kuriuos kuria talentingi režisieriai, nebūtinai paklūstantys ne tik teatro taisyklėms, bet ir visuomenės normoms? O gal teatras turėtų veikti kaip laikrodis, vieną po kito štampuojantis vidutiniškus spektaklius, bet užtat laiku ir vietoje – pagal griežtus teatro ir visuomenės lūkesčius?
Lemtinga arija
Net dvi paskutines praėjusių metų savaites viešojoje erdvėje raibuliavo operos solisto Vaido Vyšniausko sukeltos emocijų bangos. Artistas turėjo pasijusti išties reikšminga figūra, sulaukęs dėmesio ne tik socialiniuose tinkluose bei pagrindiniuose žiniasklaidos kanaluose, bet ir aukščiausiose valdžios tribūnose.
Visa tai – dėl vienintelės arijos kalėdiniame koncerte Minsko Didžiajame teatre, atliktos su orkestru, diriguojamu Rusijos federacijos artisto Antono Grišanino, kuris šiemet koncertavo okupuotame Kryme.
V.Vyšniauskas aiškino vykęs į Minską asmeniniu koncerto režisierės ir scenos partnerės Oksanos Volkovos kvietimu, kuri ne sykį yra koncertavusi ir Lietuvoje, o taip pat – pasimelsti už karo pabaigą Ukrainoje su baltarusių evangelikais. Mat V.Vyšniauskas yra ne tik operos solistas, bet ir protestantų bažnyčios „Naujoji karta“ pastorius, jau daug metų bendraujantis su Baltarusijos evangelikų bažnyčios vyskupu ir kartkartėmis nuvažiuojantis į šią šalį pagiedoti ir patarnauti evangelikų pamaldose.
Tąkart jis esą taip pat derino pasirodymą tradiciniame Kalėdų festivalyje su religine misija. „Pagal Kristaus mokymą kitatautis mums nėra priešas. Daugelis baltarusių yra mūsų broliai. Jie – įbauginti žmonės, visi gyvena baimėje. Savo vizitu aš parodžiau, kad mes neišsižadame baltarusių, jie mums nėra priešai. Jokio nusikaltimo nepadariau, jokio įstatymo nesulaužiau“, – taip komentavo artistas savo sprendimą koncertuoti karą Ukrainoje remiančio diktatoriaus valdomos šalies valstybiniame teatre.
Bet – jau po visuotinio pasmerkimo. Kultūros ministras Simonas Kairys, vos išgirdęs apie lietuvio nuodėmę, paskelbė jį „persona non grata“ šalies kultūroje, o Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinis direktorius Jonas Sakalauskas prisiekė, kad V.Vyšniausko kojos teatre nebus, kol jis čia vadovaus.
Ko gero, solistui atsirūgo ir kritika LNOBT adresu. Mat savo vizito į Minską išvakarėse jis prabilo apie „bardakėlį“ teatre ir apkaltino LNOBT vadovus užsienio artistų protegavimu lietuvių sąskaita. Tai, kad V.Vyšniauskas šį sezoną teatre nedainuoja, jo teigimu, taip pat prisidėjo prie sprendimo koncertuoti kaimynystėje.
„Net baisiausiame sapne nebūčiau susapnavęs, kad tokie žinomi asmenys važiuos koncertuoti į Minską. Kas žmogaus galvoje darosi, kad tokius pasirinkimus jis galėtų padaryti“, – feisbuke piktinosi kultūros ministras, nepanoręs išklausyti nusidėjėlio.
Ministrui buvo aišku, kad solistas už sienos važiavo „ne šiaip įsigyti kruopų, dyzelio ar kitų dalykų“, bet „linksminti mūsų priešo A.Lukašenkos aplinkos, kai kitą dieną, dėl ko tas koncertas ir buvo suorganizuotas, atvyksta pats ponas Putinas“. Tai S.Kairys dėstė iš Seimo tribūnos.
„Visi gavo progą išsityčioti iš mūsų demokratijos. Esu padarytas liaudies priešu“, – savo žygio pasekmes srėbė V.Vyšniauskas. Apsvaigintas dėmesio jis net nusprendė sukti į politiką, tačiau sulaukęs savo šeimos narių nepasitenkinimo šių planų atsisakė.
Parengė LR korespondentai A.Andrikonytė, R.Gerbutavičius, R.Mikšionienė
