Įstrigus LNOBT naujo vadovo skyrimo procedūroms gyvenimas teatre nesustojo. Laikinai jam vadovauti paskirtas buvęs generalinio direktoriaus pavaduotojas rinkodarai 50 metų A.Kundrotas vos spėja suktis – ant jo pečių nusileido prasidėjusios renovacijos reikalai ir intensyvių didžiulio teatro kolektyvo gastrolių po Lietuvą rūpesčiai.
„Tai rimti iššūkiai. Atostogų šiemet turbūt turėsiu tik porą savaičių. Kita vertus, dar neaišku, kiek ilgai tęsis tas mano laikinas vadovavimas“, – kalbėjo A.Kundrotas.
Iš tikrųjų jis gali baigtis netgi anksčiau, negu teisme bus išnagrinėta byla dėl įstaigos vadovo konkurso rezultatų, nes Kultūros ministerija yra apskundusi laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.
– Ar įsivaizduojate situaciją, jei jums tektų likti generaliniu direktoriumi? – paklausiau laikinojo LNOBT vadovo A.Kundroto.
– Taip toli nežiūriu, bet tikrai nesikratyčiau atsakomybės. Įsivaizduoju, ką reikėtų daryti. Teatre dirbu devynioliktus metus, gerai jį pažįstu.
Iš pradžių buvau Žiūrovų aptarnavimo tarnybos vadovas, vėliau – atsakingas už gerokai platesnį veiklos barą: reklamą, informacijos sklaidą, teatro įvaizdį, reputaciją ir panašius dalykus.
Svarbiausia turėti gerą, mąstančią komandą. Su tokia daug metų ir dirbu – ji iš esmės nesikeitė. Žmonės mane pažįsta, tad galime ramiai tęsti darbus. Dėl mano atėjimo nekilo nepatogumų – dabar teatre nėra įtampos.
– Tačiau teatrą šiuo metu tikrina Valstybės kontrolė – gal kilo abejonių dėl baigusio kadenciją vadovo komandos veiklos?
– Tikrai ne. Tai įprasta planinė kontrolierių veikla, nesusijusi su teatro situacija.
– Ar galėtumėte įvardyti didžiausią Jono Sakalausko ir jo pirmtako Gintauto Kėvišo kadencijų skirtumą?
– Neatsakysiu į šį klausimą, nesigilinau į tai. Mano reikalas dirbti su žmonėmis ir siekti strateginių tikslų, kurie tuo metu keliami. Turiu savo nuomonę apie estetinius dalykus, bet dabar ne laikas tai vertinti.
Mūsų kultūros bendruomenė per daug susiskaldžiusi – tokioje mažoje šalyje tai nėra normalu. Aš noriu ją vienyti. Mūsų tiek nedaug, ir tas susiskaldymas tikrai neteikia stiprybės. Jei norime būti matomi už Lietuvos ribų, turime sutelkti jėgas bendram darbui.
Tikiu, kad vienybė įmanoma. Bandau būti diplomatas. Visada ieškosiu dialogo.
– Jums pavyko likti teatro konfliktų nuošalyje?
– Aš sutariau su abiem pusėmis. Man rūpi sklandi ir stabili teatro veikla, kad visi dirbtų savo darbą. Žmonės gali turėti skirtingą nuomonę, tai nėra blogai – svarbu rasti bendrus konstruktyvius sprendimus. Teatre – 620 darbuotojų, ne visi jie ir gilinasi į kūrybai tolimas peripetijas. Galiu dirbti su visais žmonėmis, kad ir kokie jie būtų skirtingi.
– Jūs buvote žinomas akordeonistas. Kodėl atsisveikinote su muzika?
– Sunku pasakyti, kodėl, nes muzikuoti mums su žmona sekėsi. Ji taip pat baigė akordeono specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, abu grojome akordeonistų kvintete ir duetu.
Bet vėliau, jau beveik prieš 20 metų, baigiau ir politikos mokslus, o Sandra dar anksčiau atsisveikino su muzikos pasauliu – baigė Tarptautinę verslo mokyklą ir įsidarbino Prezidentūroje kanclerio patarėja.
Gal taip kortos sukrito. Man pasitaikė galimybė įsidarbinti visu etatu teatre ir nuoširdžiai įsikinkiau į tą darbą. Prieš tai mokytojavau Lentvario ir Trakų meno mokyklose. Gerai sutariau su vaikais. Dar ir dabar kai kurie buvę mokiniai, jau suaugę, turintys rimtas pareigas žmonės, paskambina, nueiname išgerti kavos.
Visur, kur dirbau, man sekėsi bendrauti su žmonėmis. Ir teatre pavyksta su visais surasti bendrą kalbą. Bet tikrai nesitikėjau, kad čia liksiu taip ilgai, – maniau, jog tai laikina stotelė. Turėjau būti politologas, nerti į diplomatinę veiklą. Bet teatras kuo toliau, tuo labiau įtraukė, darbas patiko.
Nežada atokvėpio ir renovacijos mėnesiai. Jau nusileido šviestuvai fojė, ant stogo keliamos suvežtos statybinės medžiagos, nuo fasado nuimami apdailos lakštai. Teatro kolektyvai pradėjo ilgai truksiančias gastroles po Lietuvą, vėliau vyks į Lenkiją ir Latviją. Orkestras kelsis į kitas laikinas patalpas, tik baletas iki pat vasaros festivalio liks senose.
Laimė, palyginti neilgai būsime be namų: jau lapkričio mėnesį atsinaujinę pradėsime sezoną „Aidos“ premjera.
– Ar iš tikrųjų šis sezonas buvo pelningiausias LNOBT istorijoje, kaip gyrėsi jūsų kolegos?
– Manau, pelningiausias bent jau per mano darbo teatre metus. Aišku, sunku lyginti lito ir euro laikotarpius. Be to, kylant kainoms brango ir bilietai. Bet bilietų pardavimo rodikliai buvo tikrai puikūs. Tai pasiekti padėjo ir rinkodaros priemonės, ir edukacinė veikla, kurią skatinau.
Pavyzdžiui, šiemet išbandėme visiškai naują dalyką – baleto pamokas suaugusiesiems, kurias vedė pati LNOBT baleto direktorė Rūta Butvilienė.
Bilietai į šias pamokas dingdavo vos pasirodę. O edukaciniuose renginiuose prieš premjeras kartais net pritrūkdavo kėdžių. Surengėme daug skaitmeninių transliacijų.
– Operos vadovas Sesto Quatrini yra kritikavęs pirmtakus dėl premjerų brangumo, didelių honorarų kūrėjams. Gal čia pavyko sutaupyti?
– Spektaklis spektakliui nelygu, bet visi jie nėra pigūs. Gal labiau veiklos rentabilumą lėmė repertuaro patrauklumas ir popandeminis publikos aktyvumas.
Manau, pasiteisino ir spektaklių rodymo blokais sistema. Toks modelis techniškai paprastesnis, nei kaitalioti spektaklius kas vakarą, be to, užtikrina geresnę meninę kokybę.
– Tačiau iš Vilniaus svečių taip atimama pasirinkimo galimybė.
– Turistai nesudaro didesnės teatro auditorijos, mūsų publika – labiau vietinė. Jos pavyksta surinkti net ir netrumpoms spektaklių serijoms. Tarkime, šiemet pardavėme ne tik suplanuotus penkis ar šešis „Rigoleto“ spektaklius, bet ir dar du papildomus – ir į juos bilietai buvo iššluoti. Per pusmetį parodyti šitiek to paties pavadinimo spektaklių yra daug.
Anšlaginė buvo ir Felikso Bajoro „Dievo avinėlio“ premjerinė serija, nors parodyti lietuviškus veikalus visada būdavo sudėtinga. Reikia gerokai iš anksto numatyti, kuriam spektakliui prireiks didesnio reklamos įdirbio, ir tam pasiruošti.
Jau baigiame parduoti bilietus ir į 2023-iųjų spektaklius iki Naujųjų metų. Manau, po kelių savaičių turėsime 2024 metų repertuarą.
– Prieš „Arlekino milijonų“ premjerą pasigirdo kalbų apie nežmonišką ir neatlygintiną gamybinių dirbtuvių personalo eksploatavimą.
Kiek čia tiesos?
– Šis spektaklis tikrai pareikalavo didžiulių pastangų, buvo pasiūta gausybė skirtingų kostiumų – jais žavėjosi visi, matę pirmuosius spektaklius.
Po premjeros nuėjau padėkoti dirbtuvių moterims. O už viršvalandžius žmonėms visada mokama – net neabejoju, kad su jais buvo atsiskaityta ir šįkart. Didelėje institucijoje kartais nuteka klaidinanti informacija iš „sugedusio telefono“.
LNOBT gastroliuoja po Lietuvą
Balandžio mėnesį LNOBT pasirodymai numatyti Klaipėdoje, Kaune, Alytuje, Panevėžyje, Utenoje ir Molėtuose. Tai išskirtinė galimybė Lietuvos gyventojams gyvai stebėti šio teatro spektaklius savo mieste.
Užvakar Klaipėdos Žvejų rūmuose geriausi Lietuvos baleto solistai ir gausus LNOBT kordebaletas džiugino žiūrovus A.Adamo baletu „Žizel“. Balandžio 15 d. 18 val. jį išvys Alytaus kultūros centro, balandžio 21 d. 18 val. – Panevėžio bendruomenių rūmų publika.
Vakar baleto šokėjai ir operos solistai su LNOBT orkestru pristatė simfoninę programą „Ekspresionizmo genijai“ Klaipėdos koncertų salėje, o balandžio 15 d. 17 val. ši programa skambės Kauno valstybinėje filharmonijoje, gegužės 10 d. 19 val. – Nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje.
Jaunieji teatro dainininkai po Lietuvą keliaus su nuotaikinga ispaniškos muzikos operete „Sarsuela“. Balandžio 25 d. 18 val. ji bus parodyta Molėtų kultūros centre, balandžio 26 d. 18 val. – Utenos kultūros centre, balandžio 27 d. 18 val. – Panevėžio bendruomenių rūmuose.
Sostinės teatras turi ką pasiūlyti ir jauniesiems žiūrovams: balandžio 16 d. 12 val. Klaipėdos Žvejų rūmuose skambės Izraelio kompozitoriaus D.Sebbos opera „Alisa Stebuklų šalyje“.
Gastroliniai LNOBT spektakliai numatyti ir gegužės–birželio mėnesiais – iki pat birželio 27-ąją Valdovų rūmų kieme prasidėsiančio festivalio „LNOBT Open“. Didžiausio šalies teatro artistai lankysis ne tik Lietuvos miestuose, bet ir Latvijoje (Liepojoje) bei Lenkijoje (Bydgoščiuje).
