Kaip ir praėjusiais metais, taip ir šiais, jauni ir talentingi profesionaliojo meno atstovai – klavesininkas Vilimas Norkūnas ir smuikininkė Julija Ivanovaitė, su koncertine programa lankėsi senelių ir globos namuose.
Siūlome interviu su menininkais Vilimu Norkūnu, Julija Ivanovaite ir projekto „Pasimatymas su muzika“ idėjos autore, VšĮ „Sėkmės idėja“ direktore Jelena Narūniene.
Papasakokite, kaip gimė mintis klasikinės muzikos koncertus rengti tokiai sąlyginai nedidelei auditorijai. Juk kai kuriuose senelių globos namuose pasiklausyti koncerto gali ateiti vos kelios dešimtys ar net keliolika klausytojų?
Jelena: VšĮ „Sėkmės idėja“ ir jos inicijuotas projektas „Susitikim“ jau šešerius metus dirba su vyresnio amžiaus žmonių grupe organizuodama įvairius kūrybinius, sveikatinimo, sporto užsiėmimus Vilniuje ir Kaune. Užsiėmimuose dalyvauja senjorai, kurie gali patys savimi pasirūpinti, yra aktyvūs ir savarankiški. Tačiau dalis senjorų dėl vienokių ar kitokių priežasčių – sveikatos, finansinių galimybių ar lokacijos, tokios prabangos neturi.
Per visus projekto gyvavimo metus puikiai pažinome savo bendruomenę. Matome, kad senstančiam žmogui šalia fizinių problemų, atsiranda ir socialinės: vienišumas, liūdnumas, poreikis būti globojamam, ribota kasdieninė veikla, sumažėjęs aktyvumas ir k.t. Vienatvė senatvėje – sunkiai išgyvenamas jausmas. Vaikai palieka tėvus, tampa savarankiški, draugai ir artimieji vienas po kito pasitraukia iš gyvenimo. Pasenęs žmogus lieka vienas, pasmerktas vienatvei, kuri jį nepaprastai kankina. Daug priklauso nuo to, ar toks žmogus sugeba susirasti veiklos. Jeigu jis jaučiasi esąs pašalinis, niekam nereikalingas, jo prislėgtumas, vienatvės jausmas tampa dar sunkesnis.
Pagyvenusių žmonių sveikata labai priklauso nuo aplinkinių elgesio, požiūrio į vyresnius žmones, sugebėjimo suprasti, gerbti ir mylėti juos. Mūsų tikslas – nė viena socialinė grupė neturi likti atskirtyje, todėl bendradarbiaudami su jaunais talentingais profesionaliojo meno atstovais, pristatėme projektą bene pažeidžiamiausiai visuomenės grupei – slaugos ir senelių globos namų gyventojams – dėl objektyvių priežasčių (dažnai sveikatos) turinčiai labai ribotas galimybes dalyvauti arba visai neturinčiai galimybių dalyvauti kultūroje ir ypač pamatyti/ išgirsti profesionaliojo meno atlikėjus.
Menininkų gyvenimas yra gana intensyvus – daug koncertų, renginių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kaip Jūs nusprendėte įsitraukti į šį projektą?
Julija: Idėja kilo iš mūsų su Vilimu bendro siekio kurti meną, kuris turėtų įtakos ir būtų prasmingas. Mes abu jau seniai jautėme, kad norime pasidalinti mūsų meile muzikai su žmonėmis, kuriems tai gali padaryti didžiulę įtaką. Sulaukėme kvietimo prisijungti prie projekto „Susitikim“ ir supratome, kad tai yra puiki galimybė daryti tai, ką mėgstame labiausiai, ir tuo pačiu suteikti džiaugsmo, laimės ir meilės žmonėms, kurie patys šito jau negali sau duoti.
Gal papasakotumėte plačiau apie pačią koncerto programą? Kaip reagavo Jūsų klausytojai, ar kažkam buvo naujiena pamatyti, išgirsti skambant klavesiną?
Vilimas: Kartu su Julija parengėme muzikinį pasakojimą, kuris nukėlė klausytojus į neatmenamus laikus, kai fortepijonas dar neegzistavo, o karaliavo klavesinas – jo pirmtakas. Klausytojų laukė intriguojanti kelionė per epochas – pradedant Ankstyvu Baroku ir pasirodymą baigiant visų pamiltiems ir gerai žinomiems Johanui Sebastianui Bachui ir Volfgangui Amadėjui Mocartui.
Daugeliui Lietuvos gyventojų klavesinas – nematytas negirdėtas instrumentas, tad jo skambesys bei paties instrumento tapybiškas grožis padarė didelį įspūdį mūsų klausytojams. Vos pamatę jį žmonės puldavo klausinėti, kas čia per instrumentas, kaip jis vadinasi, kaip jis skamba. Po mūsų edukacinio pasakojimo apie tai, kaip atsirado klavesinas, kaip atsirado fortepijonas, žmonės jo klausydavosi jau kitomis ausimis.
Julija: Šia programa klavesinui ir smuikui tikėjomės pasiekti tuos, kurie negali atkeliauti ir pasiklausyti mūsų didžiausiose koncertų salėse patys. Mes manome, kad savo širdyje visi jaučiasi jauni – abu muzikai, būdami 30 ar 40 metų, vis dar jaučiamės kaip 20– mečiai. Taip, tikime, kad jaučiasi ir mūsų klausytojai. Po koncerto prie mūsų priėję seneliai džiaugdavosi su muzikos garsais sugrįžę į nerūpestingą jaunystę. Norėjome su senjorais pasidalinti tyrumu, grožiu, tikru nesuvaidintu jausmu. Šiais laikais tarp sintetinio triukšmo, ryškių reklamų, rėkiančių pop grimasų pasimeta darnus paprastumas, nuoširdus garsas, tylos akimirka ir buvimo kartu pilnatvė.
Vilimas: Muzikos poveikis begalinis. Sulaukėme tokių jautrių atsiliepimų, kurie ilgam įstrigo ir mūsų su Julija atmintin. Pamenu po koncerto prie Julijos priėjo toks senukas ir sako: žinai, Julija, aš tai anksčiau nemėgau smuiko, man jis negražus, bet tu taip gražiai grojai, kad šiandien man smuikas patinka. Arba, pavyzdžiui, kituose senelių namuose priėjo moteris ir pasakė, „Ačiū, kad mane sugrąžinote į čia“. Ir tada mes klausiam jos, pasakykit, ką turit omeny, ką jūs galvojat? O ji sako, kad mes tiek daug laiko praleidžiam su savim savo galvoje ir savo mintyse, arba su savo prisiminimais, kad pradedam gyvent nebe čia, o jūsų muzika sugrąžino mane į gyvenimą. Iš tikrųjų tokie jautrūs atsiliepimai praturtina abi puses.
Per dvejus metus apkeliavote dvidešimt senelių globos namų. Kokie įspūdžiai iš kelionių po Lietuvą, senelių namų?
Vilimas: Tai buvo iš tikrųjų visom prasmėm gan įspūdingos kelionės. Viena vertus, pamatėm, kokia graži yra Lietuva, aplankėm tokius tikrai užkampius ir pamatėm, kaip gražiai gyvena Lietuvos žmonės. Kita vertus, gan gerą įspūdį paliko ir patys senelių namai: patalpos puikiai sutvarkytos, paslaugų daug, o ir patys senoliai, matosi, jaučiasi gerai, yra rūpestingai prižiūrimi ir gerbiami. Kai kur ypatingai nustebino, kiek daug veiklų organizuojama, kad senjorai galėtų įdomiai ir turiningai leisti savo laiką. Pavyzdžiui, vienas iš senelių namų turėjo savo atskirą laisvalaikio patalpą su virtuvėle, kad senjorai patys galėtų gamintis maistą, rengti vakarėlius, arba kituose namuose į koncertą susirinko sąlyginai nedaug senjorų, nes vieni buvo išvykę į varžybas, kiti į pajūrį, į sanatoriją ir pan.
Tad bent jau mūsų su Julija požiūris į senelių globos namus gerokai pasikeitė. Tai tikrai nėra kalėjimas, kur beširdžiai vaikai negalėdami ar nenorėdami pasirūpinti savo senais tėvais juos „atiduoda“. Tokia nuostata, kad negražu yra atiduoti tėvus į senelių namus, man atrodo vis dar visuotinai gaji. Bet aš nenorėčiau būti našta savo vaikams, o gyventi senelių namuose gyvenimo saulėlydyje – puiki išeitis. Pusiau juokias, pusiau rimtai „išsirinkau“ namus ir sau: įsivaizduoju senatvėje save Svėdasų senelių namuose, nes šalia senelių namų, kurie yra ant kalno, apačioj plyti ežeras, šalia stovi bažnyčia, kur savo kaulėtais suklypusiais pirštais sekmadieniais vis dar galėčiau groti vargonais.
Jei jau prakalbote apie planus, kokie jie ateinančiais metais, ar dar planuojate tęsti koncertus?
Jelena: Mes labai džiaugiamės, kad garsas apie klasikinės muzikos koncertus pasiekė plačiai paplito. Mums skambina ir kitų senelių namų vadovai, kviečia apsilankyti ir pas juos. Tai yra tikrai įkvepiantis ir svarbus aspektas mūsų projektui. Lietuvoje veikia per 100 didesnių ar mažesnių gyventojų skaičiumi senelių globos namų ar socialinių centrų. Tad – tiesiog neturime teisės netęsti. Čia turime padėkoti Lietuvos kultūros tarybai, kuri remia šį projektą jau dvejus metus iš eilės ir, tikimės, rems ir toliau.
