Ekspertų komisija dar gruodį atrinko 5 nominantus ir kiekvieną žiūrovą pakvietė pasimatuoti kino kritiko batus. Peržiūrėtą filmą internete buvo galima įvertinti skiriant žvaigždutes: penkios reiškia „puikus“, o viena – „prastas“.
Tačiau filmus vertino ne tik publika, bet ir Europos Parlamento nariai. Rinkimai vyksta Eurovizijos dvasia: abi grupės turėjo po 50 proc. balsų sprendžiant, kas pelnys LUX publikos apdovanojimą.
Atrinkti filmai – „Alkarasas“, „Žaltvykslė“, „Degančios dienos“, „Liūdesio trikampis“ ir „Arti“ – kalba apie mūsų pažeidžiamas vietas ir visuomenės susiskaldymą, bet ir iškelia tolerancijos ir atjautos gydančią galią.
„Alkarasas“ nukelia į ramų Katalonijos kaimą, Solė šeimos persikų sodą. Tačiau didžiausiu išbandymu tampa ne sausros ar kenkėjai. Šeima priversta kraustytis, visi vaismedžiai bus iškirsti ir pastatyti saulės elektrinės moduliai. Neaiški ateities perspektyva įžiebia tarpusavio nesutarimus.
Režisierės Carlos Simon juosta neseniai laimėjo „Auksinio lokio“ apdovanojimą Berlyno kino festivalyje, su šiuo filmu iš arčiau susipažinti pakvietė ir LUX publikos apdovanojimų rengėjai.
– Filme vaidino vos viena profesionali aktorė. Visi kiti – paprasti Katalonijos ūkininkai. Kokie motyvai nulėmė tokį sprendimą?, – lrytas.lt paklausė „Alkaraso“ prodiuserės Marijos Zamoros.
– Tai į ekranus atnešė tikroviškumą, veidus ir rankas žmonių, kurie iš tikrujų valandų valandas ir metų metus skynė persikus.
Buvo labai sudėtinga iš profesionalių aktorių gauti natūralų prisirišimą prie žemės, medžių ir jų vaisių. Todėl Carla nusprendė statyti filmą su paprastais žmonėmis.
Kita priežastis – specifinis toje vietovėje gyvenančių žmonių akcentas. Iš pradžių planavome, kad filme bus profesionalų ir mėgėjų mišinys. Bandėme įtraukti vietines aktores, bet jos nesuteikė to jausmo.
Carla taip pat mėgsta ieškoti aktorių, kurie atitiktų jau susikurtą personažo įsivaizdavimą. Svarbiau buvo ne tai, ar asmuo gali vaidinti, bet ar jis atrodo kaip ūkininkas. Tai ne tik fizinė išvaizda.
– Kūrybos procesas turėjo skirtis nuo darbo su žmonėmis, kurie iš aktorystės duoną valgo...
– Manau, darbas su neprofesionaliais aktoriais – visada iššūkis. Tie žmonės yra labai toli nuo kino industrijos. Buvo sudėtinga jiems paaiškinti, kaip yra kuriamas filmas ir kad filmavimai trunka 10 valandų per dieną, tai tęsiasi 8 savaites. Atsirado sakančių: „Dieve, tai sunkiau nei dirbti žemę!“
Neprofesionalius aktorius taip pat šokiravo repeticijų trukmė. Pasiruošimui skyrėme 4–5 mėnesius, tik tuomet pradėjome filmuoti. Kodėl darome tą patį per tą patį? Tačiau mes repetavome ne scenarijų, o kūrėme personažų tarpusavio santykius. Jie turėjo patikėti, kad ta mergaitė yra jų anūkė, arba tas vyras – uošvis.
Aktoriai iš pradžių nesuprato užduoties. Jie kartu gamino maistą, žaidė kortomis – tokiu būdu Carla kuria tarpusavio santykius. Kai pradedi filmuoti, atsiranda tikrumas, patiki, kad tie žmonės iš tiesų yra šeima.
– Esate pirmoji moteris prodiuserė iš Ispanijos, kuri laimėjo „Auksinio lokio“ apdovanojimą Berlyno kino festivalyje. Tas pats pasakytina apie režisierę C.Simon. Moterims vis dar sunkiau nei vyrams įsitvirtinti kino industrijoje?
– Taip, kaip ir visur gyvenime, tai galioja kiekvienai sričiai, ne tik audiovizualiųjų menų industrijai. Liūdna, bet esame toli nuo lyčių lygybės. Skaičiai kalba patys už save.
Ispanijoje tik maždaug 12 proc. režisierių yra moterys. Kaip prodiuserė, jaučiuosi įpareigota remti moterų režisierių balsą. Tai – mano asmeninis tikslas.
– Užsiminėte, kad smulkiems šeimų ūkiams maža vilties išlikti globalioje rinkoje, tačiau filmas nagrinėja ir kartų konfliktą šeimoje. Tamprūs tarpusavio santykiai nuteikia optimistiškai?
– Filmo startinis taškas – besipykstanti šeima. Jie turi skirtingas nuomones dėl susiklosčiusios situacijos ir fakto, kad vasaros pabaigoje jie turės palikti savo žemę.
Norėjome parodyti, kad sudėtingais laikais šeima gali susivienyti ir drauge išspręsti situaciją, net jei jie nežino, kaip tai padaryti. Mes neturime atsakymo, kas nutiko filmo herojų šeimai. Galbūt jie visi įsidarbino saulės modulių parke, kuris pakeitė jų persikų ūkį?
Svarbiausia, kad žemė juos visus sujungia. Netekti jos – tas pats, kas prarasti kūno dalį. Jie visi dalijasi tuo pačiu jausmu, net jei ir turi skirtingas nuomones dėl ateities. Šia prasme siunčiama pozityvi žinutė.
Rekordinė publika
Birželio 27 d. Europos parlamente, Briuselyje vykusios ceremonijos metu paaiškėjo, kad LUX publikos apdovanojimą pelnė belgų režisieriaus Luko Dhonto filmas „Arti“, pasakojantis apie ypatingą dviejų trylikamečių berniukų draugystę.
Šiemet visoje Europos Sąjungoje įvyko daugiau nei 500 nemokamų peržiūrų, kurių metu rodyti LUX publikos apdovanojimui nominuoti filmai.
Renkant nugalėtoją fiksuotas rekordinis įsitraukimas – savo balsą atidavė daugiau nei 45 tūkst. Žiūrovų ir 360 EP narių.
Europos Parlamento ir Europos kino akademijos įsteigtas LUX Europos publikos kino apdovanojimas teikiamas filmui, atskleidžiančiam europinių vertybių universalumą bei kultūrinę žemyno įvairovę. Šiuo apdovanojimu siekiama paskatinti viešas diskusijas apie Europos integraciją ir palengvinti Europoje sukurtų filmų sklaidą.
LUX publikos apdovanojimo pirmtakas yra LUX kino apdovanojimas, kurį Europos Parlamentas įsteigė 2007 m., ir „European Film Academy“ 1997 m. pradėtas teikti žiūrovų simpatijų prizas „People’s Choice Award“.kina
