Pirminiais skaičiavimais, rekonstrukcija galėtų kainuoti maždaug 16 mln. eurų. Ketinama geriau lankymui pritaikyti muziejaus erdves, įrengti kavinę.
Naujojo arsenalo pamatai siekia maždaug XVI amžių. Tuomet tai buvo privati Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto rezidencija.
Legenda byloja, kad šią prabangią rezidenciją, sodą ir tvenkinius Žygimantas Augustas pastatė norėdamas prisimeilinti savo mylimajai, būsimai žmonai Barborai Radvilaitei. Vėliau dėl istorinių aplinkybių pastato paskirtis vis keitėsi, kol galiausiai 1968-aisiais jis tapo atviras lankytojams.
Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijose pristatoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, permainų vilčių kupinas XIX amžius ir etnografija.
Ekspozicijos pradžia lankytoją tarsi nukeldavo į Vilniaus senienų muziejų (1855–1915), kurio pagrindu vėliau buvo įkurtas Lietuvos nacionalinis muziejus. Autentiški Senienų muziejaus eksponatai ir to meto vitrinos sukurdavo vienintelę tokią Lietuvoje muziejaus muziejuje atmosferą.
Prieš užveriant duris rekonstrukcijai kalbinome Nacionalinio muziejaus generalinę direktorę R.Kačkutę, Numizmatikos skyriaus vedėją Dalią Grimalauskaitę ir Senosios istorijos ekspozicijų skyriaus vyriausiąją edukatorę Birutę Kazlauskienę.
– Kaip prisimenate šio padalinio gyvavimą?
D.Grimalauskaitė: Buvo laikai, kai bėgdavau iš pamokų, kad galėčiau dar kartą pamatyti trobas, saksoniško porceliano šviestuvus ir tarpukario daiktus.
Tai be galo turtinga ir įdomi Lietuvos istorijos ekspozicija, kurią buvo galima tyrinėti valandų valandas.
Naujasis arsenalas patogioje vietoje, jame veikė daug parodų, o ir pati ekspozicija buvo ne vienam apsilankymui.
Tad į Numizmatikos skyrių (Naujajame arsenale veikusį 30 metų) užsukdavo rimti kolekcininkai – Zenonas Pažarauskas, Zigfridas Jankauskas, Aleksandras Kubilas, Bronius Žaliauskas, Vladimiras Kakoškinas. Iš jų sėmėmės ir informacijos, ir patirties, kurių negausi jokiuose universitetuose.
Prisimenu ir plačias palanges, ant kurių buvo galima gulėti ir žiūrėti į buvusį prieš muziejų fontaną su gėlynu.
Atvykdavo daug lankytojų iš Sovietų Sąjungos glūdumos, kartais jų atvažiuodavo ištisi traukiniai.
Gidėms ir salių prižiūrėtojoms kartais tekdavo pamokyti kultūringai elgtis, paprašyti: „Snimite pyžyki – vy v muzeje“ (išvertus iš rusų k. – „Nusiimkite kepures – jūs juk muziejuje“. „Pyžyk“ – rusiška kailinė kepurė, dažnai pabrėžianti, kad ją nešiojantis žmogus yra turtingas ir įtakingas. – Red.)
Gidėms per dieną tekdavo pravesti begalę ekskursijų, po kurių ir balsas užkimdavo, ir galva svaigdavo. O kur dar sutartys su kolūkiais ir rajonų mokyklomis, į kurias pačios važiuodavo.
B.Kazlauskienė: Per dvidešimt mano darbo metų buvo visko. Kai laikas prabėga, išlieka tik geri prisiminimai – vaikų klegesys, mokytojų džiaugsmas.
Ekspozicija, regis, iš naujo pražysta ir atsiskleidžia, kai ją kitaip pamato jaunoji karta.
Tiek metų dirbu, bet vis pasitaiko staiga pamatyti kažką tokio, ko anksčiau nepastebėjau.
Šiuolaikiniam žmogui klasikinės ekspozicijos jau nebepakanka, mes gyvename ir dirbame ne tik šiandienai, bet ir būsimam lankytojui, kuris galėtų atrasti santykį su mūsų istorija.
– Kokios įsimintiniausios, linksmiausios ar liūdniausios akimirkos yra įstrigusios atmintyje?
D.Grimalauskaitė: Per pietų pertraukas rūsyje su kolegomis žaisdavome stalo tenisą. Kartu su Ikonografijos ir Masinio darbo skyrių darbuotojomis laukdavome iš „Glavlito“ (cenzūros įstaiga. – Red.) kokio nors piliečio, turėdavusio patikrinti, ar būsimoje parodoje nėra kokių „buržuazinio nacionalizmo“ apraiškų, eksponatų su lietuviška heraldika.
Per ekonominę blokadą esame gavę produktų siuntą iš Lenkijos kolegų.
Buvo metas, kai ruošėmės potvyniui, todėl pakavome ir kėlėme į palėpę eksponatus.
Ant skyriaus kabineto durų turėjome pasikabinę karikatūrą „Numismatas“ (aukų prašantis vyras su kepure ištiestoje rankoje) ir apačioje prisegę voką.
Visi nustebome, kai po kurio laiko voke radome popierinį rublį. Mūsų draugė budėtoja išdavė, kad paslaptingasis aukotojas buvo direktorė.
B.Kazlauskienė: Kartą po ekskursijos priėjo vienas mokinys ir pasakė: „Jei visos tokios pamokos būtų, mėgčiau istoriją.“
Aišku, visko per tuos metus buvo. Jei ateina koks nors piktas ar nepatenkintas lankytojas, pirmiausia kliūva kasininkėms ir mums, edukatorėms.
Tačiau visiems neįtiksi, dėl kiekvieno žmogaus parodos ar ekspozicijos nerengsi.
Norėtųsi, kad nauja ekspozicija kartu būtų ir žvilgsnis į ateitį, kad eksponatai nepasiklystų. Tuomet ir edukatoriai padės lankytojui rasti santykį su eksponatais.
Juk svarbiau ne sausos datos, ne statistika, o kalbėjimas per svarbių istorinių asmenybių asmeninę istoriją.
Moksleivis ar kitas jaunas žmogus turi žinoti ne tik datą (pavyzdžiui, Vasario 16 d.), bet ir sugebėti atsakyti, kodėl mums jos reikėjo.
Atviras muziejus turi atliepti žmonių lūkesčius. Juk dirbame ir keičiamės ne tik dėl dabartinio žmogaus, bet ir dėl tų, kurie gyvens po mūsų. O muziejus savo fonduose turi daug įdomių eksponatų.
– Kas Nacionaliniam muziejui yra Naujasis arsenalas?
D.Grimalauskaitė: Naujasis arsenalas – muziejaus širdis ir atmintis, kaip Lizdeika aiškinantis mūsų tautos sapnus ir reginius.
B.Kazlauskienė: Kad ir kas būtų, Naujasis arsenalas visada liks muziejaus branduoliu. Jame turi būti pasakojama valstybės, kultūros istorija.
– Kas laukia?
R.Kačkutė: Ilgą laiką Naujasis arsenalas buvo tapatinamas su visu Lietuvos nacionaliniu muziejumi. Tačiau iš tiesų padalinių yra vienuolika. Greitai dar atsidarys Naujojo arsenalo kieme esantis restauruotas Pilininko namas.
Visi jie pasakoja apie istoriją ir kultūrą skirtingais pjūviais, apie skirtingus etapus ir turi skirtingus veidus.
Šiandien muziejaus lankytojai reiklūs ir dėl jų muziejus stengiasi keistis – aktualiai pristatyti praeitį, kad lengviau suprastume save šiandien. Atėjo laikas atnaujinti ir Naująjį arsenalą.
Pastato būklė labai prasta, nebegalime jame toliau eksponuoti vertingų eksponatų.
Siekiame, kad šiame padalinyje, kaip ir visame muziejuje, jaukiai jaustųsi kiekvienas.
Naujoji ekspozicija bus skirta Lietuvos istorijai, ji ieškos dialogo tarp turinčiųjų skirtingus požiūrius – juk tik taip galime sugyventi.
Tam pasitelkiami nauji ekspozicijos kūrimo būdai, bendradarbiaujama su specialistais iš Lietuvos ir užsienio. („Sostinė“)
