Viktorija Cook, Vladas Rožėnas ir Eva Sinicaitė pataria, nuo ko pradėti pažintį su 17-ojo festivalio filmais. Rekomendacijos pravers ir nuolatiniams nepatogių filmų žiūrovams, ir tiems, kurie pradės jais domėtsi šį spalį, 12–29 dienomis.
„Paskutiniai metai tamsoje“ (rež. Benjamin Mullinkosson)
„Šis filmas galėtų vadintis „Nepakeliama būties lengvybė“. Jis nukelia į Kinijos didmestį Čengdu. Jo klube „Funky Town“ susibūrusį įvairiausių subkultūrų jaunimą vienija karčiai saldus jausmas – kai nenori, kad sutemtų, o tada – kad prašvistų, kai bijai, kad vakarėlyje sutiksi tą vieną žmogų, o dar labiau – kad nesutiksi. Čia visus sieja sunkumas, bet susibūrus tampa šiek tiek lengviau. Tačiau ir šis paskutinis jų prieglobstis netrukus bus uždarytas“, – pasakojo apie filmą E. Sinicaitė.
„Žurnalisto nužudymas“ (rež. Matt Sarnecki)
V. Rožėno įsitikinimu, „Netflix“ dokumentika turi pranašumų prieš festivalinį kiną. „Vienas pranašumų tas, kad jai svarbesnis pasakojimo įtraukumas nei kino kalba ar sociologinės įžvalgos. Dėl to žiūrėti „Netflix“ dokumentiką lengviau, o sugrįžti prie jos norisi dažniau.
„Žurnalisto nužudymas“ yra filmas, kuris sujungia abu kelius. Tai ir nepaprastai įtraukus pasakojimas apie nužudymą bei to nužudymo tyrimą, ir platesnius klausimus apie demokratiją Europoje keliantis kaltinimas mūsų laikams. Filmas, kuris „užkabins“, – intrigavo V. Rožėnas.
„Paskutinis žmogus“ (rež. Ulannaq Ingemann, Agapi Triantafillidis)
Viktorija žiūrovus kviečia į Grenlandiją. „Tai švelnus ir jautrus filmas, kupinas neišpasakyto grožio Grenlandijos vaizdų. Ne taip seniai buvo atrasta, kad pirmosios gyvybės užuomazgos atsirado būtent ten, o šiandien, nesustabdomai tirpstant ledynams, Grenlandija pranašauja galimą civilizacijos žlugimą.
Tačiau filmas to nedramatizuoja – jis tik nepretenzingai primena, kad Žemė mums, žmonėms, yra kur kas reikalingesnė nei mes jai. Apie gyvenimą Žemėje režisierė kalbina vietinius Grenlandijos paauglius ir pasaulinio lygio gamtos mokslininkus“, – taip filmą pristato V. Cook.
„Smurto teatras“ (rež. Lukasz Konopa, Emil Langballe)
Tikrovė kartais nenusileidžia kinui. „Kinas mėgsta istorijas, kuriose tas pats veikėjas yra ir kaltininkas, ir auka. Bet neretai taip nutinka ir tikrovėje. Šis filmas pasakoja apie tikrą karo nusikaltėlį, teisiamą už 70 Ugandoje įvykdytų nusikaltimų, tarp jų – išprievartavimus ir žmogžudystes.
Tačiau ar gali būti kaltas tas, kurį patį užverbavo kaip vaiką? Ar mes atsakingi už tai, ką iš mūsų padarė auklėjimas? Ir priešingai – nejau esame dėl visko nepakaltinami, nes kaltas auklėjimas? Filmas gvildena laisvos valios ir atsakomybės problemas“, – apie „Smurto teatrą“ kalbėjo V. Rožėnas.
„Is There Anybody Out There?“ (rež. Ella Glendining)
„Ella Glendining, įkvepianti, kūrybinga, humoro jausmo nestokojanti jauna moteris, dalijasi savo patirtimi, ką reiškia būti „kitokiai“. Filmo režisierei ir pagrindinei veikėjai Ellai tai kasdienybė nuo tos dienos, kai ji dar vaikystėje suprato, kad atrodo kitaip, nei visi kiti. Šis filmas primena, kad mes visi ieškome panašių į save ir įkvepia mylėti save tokį, koks esi“, – kviečia V. Cook.
„Žiogų respublika“ (rež. Daniel McCabe)
„Magiški vaizdai ir užburiantis muzikinis takelis. Tai vienas filmų, kuriuos būtina patirti kino teatre. Jis pasakoja apie žiogų fermas Ugandoje arba tiesiog – apie žmogų ir gamtą. Tokie filmai primena nuostabią dokumentinio kino savybę – nunešti žiūrovą į tolimą pasaulį, į kurį jis realybėje, ko gero, niekada nepaklius“, – intrigavo Eva.
„Ilgai ir laimingai“ (rež. Jana Počtová)
„Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie „tradicinę šeimą“, jos sudėtį. Dažnai pamirštama, kad šeima – tai žmonių tarpusavio ryšys, nepriklausantis nuo to, kas ir kaip jį apibrėžia gyvenimo taisyklių rinkiniuose.
Kviesdama į šį filmą, noriu priminti, kad tarpusavio ryšių būna įvairių: visi jie geri, visi turi skirtingas pradžias ir pabaigas, vieni – laimingas, kiti – nelabai. Tuos, kurie pažįsta ir pripažįsta tik „tradicines šeimas“, kviečiu susipažint su kitokiomis“, – kviečia V. Cook.
„Autoportretas“ (rež. Joële Walinga)
E. Sinicaitė siūlo apmąstyti šaltą kameros žvilgsnį: „Stebėjimo kamera, atrodytų, pirmiausiai yra saugumo įrankis, skirtas kontroliuoti, įteisinti kažką kaip savo nuosavybę. Tačiau yra tūkstančiai kamerų, nukreiptų į kalnus, tuščius laukus, plynas sienas.
Be to, jų vaizdas transliuojamas internete – viešai, anonimiškai, 24/7. Tai be galo keistas fenomenas, fiksuojantis didelį grožį. Galimybė pažvelgti per stebėjimo kameros objektyvą atveria pasaulį netikėta ašimi – kiek šaltai, neįprastai, lyg žvelgtum į žemę visiškai iš šalies. Ką toks žvilgsnis sako apie mus?“.
„Ąžuolų vienatvė“ (rež. Fabiana Fragale, Kilian Kuhlendahl, Jens Mühlhoff)
„Vis dažniau girdime apie radikalius protestuotojų prieš klimato kaitą veiksmus. Jie gadina meną, stabdo judėjimą miestuose, jie nebijo griauti. „Ąžuolų vienatvė“ pasakoja apie tuos, kurie pasiryžta visą savo gyvenimą pertvarkyti pagal tai, ko reikalauja protestas. Nes paprastesni keliai – patogūs, bet jie neveikia“, – filmą rekomenduoja V. Rožėnas.
„Nepatogus kinas“ spalio 12–29 d. vyks Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Marijampolės kino teatruose, daugiau nei 200 miestų ir miestelių bibliotekų bei kiekvienuose namuose – žiūrovai didžiąją dalį filmų galės žiūrėti ir „Nepatogaus kino“ namų platformoje.
Festivalio filmų ir renginių programą galima rasti adresu www.nepatoguskinas.lt. Kaip ir kasmet, žiūrovai galės išsirinkti jiems palankiausią bilieto kainą: įsigyti festivalio pasą į visus filmus, pirkti virtualų vienkartinį ar išankstinį kino teatro bilietą. Tradiciškai, kino teatrų kasose įsigyti festivalio bilietus prieš pat seansą žiūrovai galės ir laisvos kainos bilieto principu – patys nuspręsdami, kiek gali prisidėti prie festivalio.
Apie „Nepatogų kiną“
„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, gvildenantis žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temas, supažindinantis visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinantis sąmoningumą ir kritinį mąstymą.
Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vieni pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras ir Vilniaus miestas.
