Kalbininkas Aldonas Pupkis pasišaipė iš lietuvių kalbos ir barsukų gynėjų

Žinomas kalbininkas Aldonas Pupkis, reaguodamas į viešojoje erdvėje verdančias diskusijas dėl lietuvių kalbos, savo feisbuko paskyroje paskelbė tekstą apie kalbos ugdymą. Jo manymu, žmonės dažniausiai diskutuoja dėl skirtingų diskusijų objektų: vieni kalba apie bendrinę kalbą, kiti apskritai apie kalbą.

Kalbininkas Aldonas Pupkis.<br>Feisbuko paskyros nuotr.
Kalbininkas Aldonas Pupkis.<br>Feisbuko paskyros nuotr.
Kalbininkas Aldonas Pupkis.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Kalbininkas Aldonas Pupkis.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Dec 10, 2023, 2:19 PM, atnaujinta Dec 10, 2023, 10:21 PM

Tradiciškai pripažįstama, kad bendrinė kalba neturi būti paliekama savaiminei raidai ir turi būti prižiūrima. Pasak kalbininko, nors privačioji žmonių kalba nėra kalbos politikos objektas, ir jokie reguliavimai jai netaikomi, grupė kalbos gynėjų apsimeta šito nežinanti ir stoja ginti visų „nuskriaustųjų“.

Pateikiame A.Pupkio įrašus feisbuke.

SU KALBOS FAKTAIS TAIP NESIELGIAMA

1. Apie SARMATĄ

Prieš kurį laiką (gruodžio pradžioje) „Youtube“ kanale „Redakcija“ transliuota tinklalaidė „Šiandien Redakcijoje. Svečiuose Loreta Vaicekauskienė“ (nuoroda pirmame komentare). Joje vėl užsipuolama oficialioji valstybinės kalbos politika, užsimojama prieš kalbos norminamąjį darbą ir patį kalbos ugdymą.

Laida anonsuojama sociolingvistės Vaicekauskienės kalbos ištrauka: kodėl turėjo dingti iš mūsų kalbos visas pluoštas senųjų skolinių, kokia nors ‘sarmata’ – ne tas pats kas gėda, kam tą ‘barsuką’ reikėjo pakeisti? Taigi laida būsianti apie kalbininkų normintojų žmonėms maunamą apynasrį, neleidžiantį jiems išreikšti svarbią savo asmenybės dalį. Kadangi Konstitucija leidžia įvairovę [iš tiesų, joje apie įvairovę nėra nė žodžio], tai esą reikia naikinti Kalbos įstatymą, kuris suteikia teisę mus reguliuoti, draudžia žmonėms patiems tvarkytis, kalbą daro bespalvę.

Jau gal keliolika metų tos sociolingvistės vadovaujama grupė neoliberalių pažiūrų autorių nuolat reikalauja kalbos laisvės, kurią žmonės įgytų panaikinus dabartinę valstybinės kalbos politiką ir jos vykdytojų institucijas. Tokios pažiūros gali įtikti tik tiems žmonėms, kurie į lietuvių kalbą žiūri atsainiai ir nelabai susigaudo, nei kam skirta valstybinės kalbos politika, nei kur visa tai veda, o gal net svajoja apie kelias valstybines kalbas Lietuvoje ir visišką kalbos anarchiją.

Valstybinę lietuvių kalbą ir ją įtvirtinančius įstatymus, kartu ir viešosios kalbos kultūrinį lygį ginantieji nuosekliai remiasi tradicine kalbos atmainų samprata, pagal kurią bendrinė kalba išskiriama kaip socialinį prestižą turinti norminama kalbos atmaina.

Europos kalbos vargu ar būtų įsivaizduojamos be savo bendrinių atmainų. Tai priešiškų ir nesutaikinamų ideologijų kova, ir nematyti, kad jos bent artimiausioje ateityje galėtų suartėti.

Taigi pagrindinę skirtį čia sudaro nevienodi diskusijų objektai: vieni kalba apie bendrinę kalbą, kiti apskritai apie kalbą. Tradiciškai pripažįstama, kad bendrinė kalba neturi būti paliekama savaiminei raidai ir turi būti prižiūrima.

Liberalioji grupė stengiasi įdiegti mintį, esą kalba pati pajėgi reguliuotis, o kalbininkai norintys norminti visą kalbą, visas jos atmainas. Nors privačioji žmonių kalba nėra kalbos politikos objektas, ir jokie reguliavimai jai netaikomi, toji grupė apsimeta šito nežinanti ir stoja ginti visų „nuskriaustųjų“.

Šitaip plaunant ribas, maišant objektus, dažnai operuojama išgalvotais, neretai logiškai nepagrįstais argumentais, todėl daug kur atsiranda visokių iškraipymų ir klaidingų aiškinimų. Tų tiesų skelbėjams svarbu išsilaikyti visuomenės dėmesio centre ir ne remtis nuosekliais loginiais argumentais, o paveikti klausytojus tariamai moksline argumentacija, priversti juos niekinti kalbininkus ir visą valstybės šioje srityje dirbamą darbą.

Kiekvienam, bent kiek susipažinusiam su kalbininkų darbu, turėtų kelti nusistebėjimą žodžio ‘sarmata’ vadinimas skoliniu ir dar senuoju (kurį kalbininkai esą mėgino numarinti, o ir kitus skolinius išcenzūravo). Prelegentė bus paklydusi tarp dviejų pušų, nes dar Kazimieras Būga 1920 m. įrodė to žodžio savumą, ir vėliau šis niekada nebuvo laikomas klaida, nebuvo taisomas. Atsakingas kalbėtojas tokiu atveju būtų žvilgtelėjęs bent į „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, kur tas žodis pateiktas kaip norminis, arba į didįjį žodyną, kur matyti, kaip plačiai jis įsišaknijęs tarmėse ir nėra kokia siaura tarmybė. O jeigu dar būtų pasidairęs Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne, būtų radęs tiek ir tiek rašytojų kūrinių, iš kurių niekur ta ‘sarmata’ nedingusi.

Norėčiau žinoti, kokiuose šaltiniuose klaida laikytas ir taisytas ‘cepelinas’, tas tarp neva dingusių (išcenzūruotų) skolinių minimas žodis? Ar tik ne iš to paties šaltinio, kaip tas ‘cepelinas’ ir ‘barsukas’, sklido ir išsigalvojimas apie žodžio ‘anūkas’ uždraudimą? (Dėl ‘anūko’ su ‘barsuku’ žr. nesenus kalbininkės Ritos Miliūnaitės feisbuko įrašus.) Bet disonuodama su „Redakcijos“ prisistatymu, kad stiprioji jos sritis – „kokybiška žurnalistika ir kokybiškas turinys, darantis realų pokytį visuomenėje“, tinklalaidės pabaigoje jos dalyvė Rita Miliūtė dėl tų visų „išcenzūruotų“ žodžių su pašaipa sušunka: „Laisvę barsukams!“. Ir tokius niekus nekalbininkai priima už gryną pinigą – negi puls iš paskos tikrinti žodynus.

2. Apie manipuliacijas

Neatsakingai elgiantis su konkrečiais kalbos faktais, „Youtube“ kanale „Redakcija“ transliuotoje tinklalaidėje „Šiandien Redakcijoje. Svečiuose Loreta Vaicekauskienė“ (nuoroda pirmame komentare) pilna teiginių ir apibendrinimų, kurie iškreipia supratimą, kuo bendrinė kalba skiriasi nuo kitų kalbos atmainų. Pavyzdžiui, teigiama, kad visi žodžiai, visi kirčiai, visi akcentai yra taisyklingi, [taisyklinga] visa, kas yra vartotojų kalboje. Sakoma, kad nėra jokio etalono, nes kiek mes leisim kiekvienam, tiek bus etalonų. Visa kalbos įvairovė suverčiama į vieną katilą, tarsi nebūtų skirtingų kalbos atmainų, stilių ar žanrų.

Arba tokie iš piršto laužti teiginiai: esą kalbininkai reikalavo išvalyti kalbą, jokio skolinio nevartoti. Jie pavertė kalbą į klaidą ir tai esantis nusikaltimas; nuolat persekiojami žmonės, kad nemoka kalbėti ir t. t., ir pan. Ir visai smagiai skamba, kad Maskvos įgalinti kalbininkai valdžiai pritariant įvedė kalbos kultūrą, kurią sutapatino su mokslu ir pavertė nevartotinų žodžių formų sąrašais. Žinoma, kam minėti prieškario kalbininkus Antaną Salį, Praną Skardžių, prieškarinę „Gimtąją kalbą“, klojusius bendrinės kalbos norminimo ir ugdymo pagrindus.

Tokiomis manipuliacijomis, dalinių tiesų sakymais stengiamasi emociškai paveikti auditoriją, toliau skleisti neapykantą kalbininkams, menkinti bendrinės  lietuvių kalbos prestižą, nes juo rūpinasi šitokie žmonių persekiotojai? Ar ne tokius manipuliacijomis užsiimančius „intelektualus-entuziastus“, kurie platina nepatikrintus arba laisvai interpretuotus faktus, demagogiją, net pirmakursiui studentui akivaizdžias nesąmones, rašyta neseniai, gruodžio 6 d., 15min. paskelbtose rašytojo Andriaus Jakučiūno pastabose:

„Turbūt ryškiausias, jau kanoninis pavyzdys, iliustruojantis situaciją, kai diskursas ne be intelektualų pastangų prarado ryšį su realybe ir faktais, yra rietenos dėl kalbininkų ir redaktorių vaidmens ir misijos. Tai paūmėdamas, tai atslūgdamas ir kaskart įtraukdamas į save vis radikalesnes savęs transformacijas, šis diskursas, kuriame seniai nefigūruoja faktai, daugybę metų iš eilės generuoja nenutrūkstantį nesąmonių ir kliedesių srautą, mįslingu būdu siejamą su intelektualine lyderyste ir pažanga. Įdomu, kad dalis intelektualų gal jau net ir nuoširdžiai tuo tiki (todėl šiuo atveju ne meluoja, bet veikiau yra apgauti/apsigavę).“

Nereikėtų labai stebėtis, kad šitokioje specialiai sukurtoje aplinkoje ir minėtos tinklalaidės žurnalistai vis nuklysdavo į šoną. Nieko nuostabaus, kad joje rado progą įkišti savo trigrašį ir laidos vedėjas. Jis išreiškė savo nuoskaudą dėl prieš nemažą metų krūvą gautų pastabų apie savo kalbą. Mat 2016 m. iš tiesų LRT kalbininkėms buvau nusiuntęs pastabas apie kai kurių televizijos darbuotojų kalbą. Tai nebuvo koks viešas raštas, o tik patarimas LRT kalbininkėms, kad pakonsultuotų kai kuriuos žurnalistus.

Žurnalistas Ignas per tiek metų galėjo pamiršti, kad tose pastabose gerai ar puikiai kalbančius nurodžiau 12, o ne 2 žurnalistus (tarp jų Aistės Plaipaitės neminėjau, palankių žodžių apie ją esu sakęs vėliau), kad sumaišė tų pastabų puslapių skaičių (buvo 4, ne 2) ir kad jam su kitu kolega skyriau vos vieną pastraipą, o ne visą puslapį, kad buvo rašyta apie nevalyvą jo kalbą, o ne apie neraštingumą (beraščius).

Svarbiau tai, kad laidoje jis iškraipė mano laiške paminėtą faktą: esą aš kibęs dėl tarimo ‘Sirijoj’, be ‘e’. Ir žinoma, apmaudu, kad čia pat laidoje tą iškraipymą už gryną pinigą paėmė prelegentė. Turiu tą raštą išsisaugojęs, jame rašiau: „Dėl pernelyg greito (per greito) kalbos tempo dažnai nukandami skiemenys ir reikia spėlioti, kokį čia žodį sakė reporteris: ‘šiaN užtikti SiRJoje;  protestuoTJai, teritor[IJOJ]e, rEkcija’ ir t. t.“.

Taigi pastaba buvo ne dėl galinio ‘e’ numetimo ir žodžio galūnės sutrumpinimo, kas būdinga šnekamajam stiliui, o dėl praryjamų skiemenų. Suprantama, kad žurnalistui buvo nesmagu išvydus tas pastabas pakabintas lentoje, bet čia jau televizijos vidinių santykių dalykas, gal ir, kaip dabar sakoma, empatijos stoka. Užuot su kiekvienu atskirai pakalbėjus, gal panorėta pasilengvinti sau darbą.

Taigi dar kartą reikia pabrėžti: kalbame apie bendrinę kalbą, ir ji yra viešojo bendravimo etalonas. Todėl ją turime nuolat tobulinti, plėsti jos raiškos priemones. Bendrinė kalba yra plati ir įvairi, ji susiskaidžiusi į daugelį stilistinių, žanrinių ir kitokių variantų, bet pajėgi  aptarnauti visus tą kalbos atmainą vartojančius žmones. Ir radijuje bei televizijoje kalba skiriasi savo žanrais ir tikslais ir niekas nesikėsina niveliuoti tos įvairovės. Turbūt visi suprantame, kad prie radijo pulto ar į televizijos vedėjo kėdę negali sėsti bet kas, neišsiugdęs vidinės kultūros ir neturintis supratimo apie civilizuotą kalbos formą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: ar Rusija kursto naują karo židinį Padniestrėje?
Gyvai
„Švietimo kodas“: mokytojo profesija – prestižas ir tikrovė