– Marijau, pradėjęs nuo Ukrainos pergalingai apvažiavai pusę pasaulio, ypač didžiulės sėkmės sulaukei didžiosiose Azijos scenose. Performansui plojo tūkstančiai žiūrovų, esi pirmas lietuvis, ypatingą meilę pelnęs Turkijos ir Azerbaidžano TV scenoje ir arenose. Nuo ko viskas prasidėjo? Ir kas apskritai yra „MANAS“ tipo performansas?
– Na taip, Ukrainoje scenoje rimtai įklimpau, net iki vestuvių savo... (juokiasi Marijus). Prieš pat covid periodą teko sudalyvaut Istorijos ir gidų Pasaulio čempionate Kijeve, tad sumaniau Lietuvą pristatyt teatralizuotai: atvykau kaip Radvila Juodasis su kontušu, ginkluotas iki dantų, su „bajoriškom“ pramogom, pareikalavau sutikimo banketo su baroko stiliaus šokiais.
Žodžiu, LDK bajoriškos dvaro kultūros dvasia. Ir, žinokit, visa tai patiko... Atsirado ir hetmonas Ostragiškis, Kijevo Istorinis rekonstrukcijos klubas atvežė 900 kg šarvų ir ginklų, vėliavų bei heraldinių LDK skydų...ufff.... ir TV studija 1 Nacionaliniam kanale (7 kartus „praimtaimu“) ir pravardė „Iskriavy“ („žaižaruojantis“ mūsiškai).
Taigi, įsiveržiau ten uraganu: mokiau šokti menuetą, fechtavau, būriau kortomis, dainavau Ukrainos lyrinius romansus. Kėliau linksmą tokį istorinį sąmyšį. Taip ir gimė šis neįtikėtinas Gyvosios Istorijos formatas. Vėliau dar Ukrainos TV atsiuntė filmavimo grupę, tai Medininkų pilies fone mojavau kardais, o TV dronai dūzgė virš manęs... (juokiasi Marijus).
Tada ir gavau Kijeve savo persirengimo kamabarį su užrašu „Marijus-Lithunian Superstar“ ir asistentę. Daug pasirodymų buvo. Ten ir susiformavo pagrindinis sumanymas, performansas herojinio epo pagrindu. Po 3 savaičių repeticijų Kijeve, belaukiant Didžiosios scenos (tai turėjo įvykti Haitarmos Dieną – Krymo Totorių Atminties dieną Gegužės 18-ąją, ir pasakojimas turėjo būt Tiurkų Legendinio Epo „TORE“ pagrindu), covid užgesino visą viešą veiklą Ukrainoje, o aš nugrimzdau priverstinai daugeliui metų į Meditaciją epo tema.
Tada ir tapau Manasči, MANAS‘o Liudytoju. Savo spektakliu ėmiau Liudyti Žmogų ir jo atsiradimą šiame pasaulyje. Prasmę bei Būties tikslą.
– Pabaikime su Ukraina, juk meilės logiškas finalas yra vestuvės? Jos įvyko Kijeve?
– Na taip (juokiasi), viskas buvo senųjų papročių dvasia. Beje, nelabai manęs ir klausė...
– Kaip? Apženyjo prieš valią?
– Panašiai. Sako, užbūrei savo pasakom visą Ukrainą. Plius tapai „svajonių jaunikiu“. Tiesa, senjorų klasėje, bet tapai. Ten tokia linksma momentinė TV apklausa buvo. Tai, bro, tavęs taip lengvai nepaleisim. Prisidirbai – atsakyk kaip vyras... Dabar turi tapt „kozak“.
„A jaki kozak bez kozacki?“ Nežinau, sakau, o nuotaką galima pamatyt? Kai pamačiau tą modelinės išvaizdos blondinę, teištariau: „Vau". Veselę organizavo Ukrainos Tamada Mikola Bazil. Ten buvo visko: šokinėjome maišuose, dainavome, mušėmės pagalvėmis, buvo didelis ilgas stalas ir didžiulė TV studija, išpuošta su meile vestuvių proga.
Netgi būdamas blaivininkas išgėriau 40gr „horilkos“ į nuotakos tėvų sveikatą (beje, mano televizinė žmona šiandien dirba pagrindinėje Čekijos modelių agentūroje) ir atlikau romansą „Divlius ya na nibo,tai dumku hadaju“. Ir žinai, supratau, ko žmonėms reikia: gražios pasakos iš praeities. Ne dabartinės komedijos apie „antrą galą“, kas dabar populiaru ir karaliauja LT scenoje.
Užsinorėjau amžinųjų vertybių: gražių ir švarių vaikystės pasakų, kaip Anderseno „Alavinis kareivėlis“, pamokančių ir jaudinančių herojinių istorijų. Taip atsirado garsieji „Šambalos raiteliai“, nes Šambala – kaip Tarkovskio Stalkerio troškimų išsipildymo vieta. Šambala amžina, jos neįmanoma ištepti pašaipomis, pigiu humoru, ji prisileidžia tik tyrus dvasia. Čia sudėta visa išmintis.
Aš gyvenu Šambalos raitelio švarų ir paprastą gyvenimą (totali blaivybė ir susilaikymas visame kame: jokio alkoholio, rūkymo ar lošimų), dar joju, fechtuojuosi, šaudau iš lanko, periodiškai atlieku šamaniškus sveikatinimo ritualus.
Turiu 2 iniciacijas: Peru ir Altajuje: viena – šipibo genties, kita – Tummat, ten ir priimtas į Borge Bator (Mėlynųjų veidų, t.y. tatuiruotųjų) šamanų karių klaną, iš ten visa ta daugybė simbolių, ištatuiruotų ant mano kūno. Aš nevaidinu, aš gyvenu tuo. Todėl ypač Rytų žiūrovas tai jaučia.
Man ypač lengva dirbti šalyse, kur alkoholio vartojimas nėra norma. Energija ten lengvesnė ir greitesnė. Juk salėje iškart užsimezga kontaktas. Jei salėje sėdi žmonės po alaus ir cepelinų, kontaktas bus nulinis (juokiasi). Apskritai Lietuvoje per daug „ėdalo“ subkultūros. Tuo mwtu Legendos ir ypač herojinis epas yra „ugninis“ maistas, kuris daug svarbesnis už fizinį. To Azijoje aiškinti nereikia.
– Marijau, grįžkim prie MANAS, UNESCO pripažinto nematerialiu pasaulio kultūros paveldu. Ir Tu to dalis?
– Taip išeina. Tai gyva žodinė kūryba, mezganti ryšį su žiūrovu. Formuoja Ugnies strėlę į Dangų, ten yra toks iCloud informacinis žinojimo laukas, jis vadinasi MANAS, o žmogus, per kurį dangiška info liejasi žemėn, yra Manači, jis pats sau nebepriklauso. Jis MANAS'o dalis. Tai neturi teisės žmogus nei išgert, nei užrūkyt, pageidautina ir sakyt tik teisybę, neužteršt savo energetinių kanalų. Tik tada būsi manasči, o dar privalu treniruotis daug. Ten turi ne vaidint Karį-Šamaną, o juo būt. Vadinas treniruotė tikra ir ginklai tikrai aštrūs. Arba šaudo. Arba duria. Arba akina. Viskas turi būti pagal Al Rumi (žinomas Vakaruose kaip Avicena). „Kas negali nužudyti,tas negali ir išgydyti“. Turima omeny, ne tik vaistai fizinėj plotmėj...
– Vadinas, šiam performanse – aktoriaus nėra?
– Na taip. Nesu aktorius... Esu Maitrėjos, t.y. Šambalos Raitelis. Gal dėl to Azijoje tapau pirmu europiečiu ALPAGUTU, t.y. ŠVIESOS KARIU. Gavau „Čapan“ – tai tas auksu siuvinėtas, į kimono panašus drabužis, mėlyną diržą bei titulą ELBASHAD – „Mokytojas“. Su tarptautiniu pažymėjimu,kuris Azijos ypač tiurkakalbėse šalyse labai vertinamas. Bet tai jau kita labai ilga istorija. Ją supras tik tas, kas nuoširdžiai ir gilia meile myli Rytus. Kaip Rerichas, pavyzdžiui. Juk visos iki vienos performanso dekoracijos tapytos Rericho stiliuje, pagal mano sapnus. Garsiosios Lilijanos Tumaitės tapytojos ir ekstrasensės. Aš gi jos sūnus. Aš su mama esu Viena, dvasinėje plotmėje. Beje, mes gi Tumai, o aš paskutinis iš Vaižganto linijos palikuonis. Todėl po kiekvienos tolimos kelionės grįžtu Kaunan, į Vaižganto bažnyčią pabūt kartu su visa praeities gimine. Jei dažniau vaikščiotumėt į „Šambalos Raitelius“, jums vaizdiniuose atsirastų Jūsų Totemas, vėliau genties Atmintis. Dar vėliau Kraujo atmintis. Ir taip iki begalybės. Iki pirmojo Atmano būsenos.
Pvz., aš iš Vilko klano, o mano sesė Lūšies klanas, tai labai idomi istorija. Po to genetiniai tyrimai ir tai be galo idomu pažint Save (beje, mano genetiniai tyrimai visiškai patvirtino dr. J.Basanavičiaus teigimą apie mūsų šaknis Bulgarijoje), na bet,tai „nemadinga“ tema... Gaila, kad mes esam cepelinų ir kultūros įtakoje. Tai koldūnų apologetai šiandien formuoja „koldūnų“ Lietuvą. Tik va bėda, joje nėra vaikų. O pasakos skirtos Vaikams ir Gėlėms. Taip ir mano Šambalos raitelis niekad nesumindys gėlelės... Beje, ar žinote, kad Azijos raitelio batai be kabluko, o bato nosys riestos viršūn? Kad nušokant nuo žirgo nesužeistų ar neibrėžtų Motinos Žemės... Jaučiat, kokia visur gili simbolinė prasmė? Manau, paskutiniai Šambalos Raiteliai buvo Froidas ir Nyčė.
– Esi pirmas lietuvis, iškėlęs Lietuvos vėliavą Turkijos Nacionaliniam Olimpiniam centre? O kur dar festivaliai įvairiose Azijos scenose, įskaitant ir Dubajaus? Ir šou scenos, ir videofilmai susukti Azerbaidžano TV? Bet visgi Lietuvos vėliavos oficialus iškėlimas tokioj arenoje...
– Ketvirtose Azijos Žaidynėse „Šambalos Raiteliai“ buvo Atidarymo programos vinis. Žaidynės trūko visą savaitę. Speciali padėka Azerbaidžano rinktinei ir asmeniškai WAF federacijos vadovui Vasif Namazov, gyvenau kartu su Azerbaidžano rinktine visą tą laiką kartu. Kartu laužėm duoną su Azerbaidžano kovos menų menų treneriais, daugelis jų spec. pajėgų kariškiai. Daug istorijų, daug detalių, daug peno mano legendiniam kariškam epui ir vikingų baladėms. Apskritai pasaulyje daug gerų žmonių, blaivių, adekvačių, poetiškų. Ir labai mylinčių MANAS žanrą, ypač jo atlikėjus.
– Marijau, kas toliau? Tavo pašėlęs beatodairiškas skydis tęsiasi? Vėl už Lietuvos ribų?
– Toliau, performansas nestovi vietoje, progresuoja. Jau yra 9 monospektakliai. Dabar kuriama speciali versija Juodosios ir Egėjo jūros legendiniu epu. Šamabalos raiteliai vėl skries nešdami Maitrėją, juk ir mūsų Lietuvos Vytis, tai Baltasis Šambalos raitelis, nešantis Pasauliui gerąją Žinią. Tokia mūsų Vyties Totemo kalba. Gal dėl to prie Juodosios jūros krantų, legendiniam pasakojime pasirodys ir mūsų Vytautas Didysis. Ir jo ištikimiejieji totoriai... Bet šiandien mano Pasaka Baigta (juokiasi Marijus), o kas norėtų gaut bilietą į performansą, tai turėtų savo pajamų 1,2 proc. GPM paskirt LR Meno Kūrėjos Statuso turėtojui Tumas, Paramos Gavėjo kodas 76000510 (ir į Feisbuką išsiųst man kodinį žodį AUM J). Tai tai bus mūsų paslaptis (gudriai šypsosi Marijus),nes bilietų LT prekyboje nebus, spektakly bus tik savi. Tik Broliai ir Sesės Sieloje. Dvasios Žygeivia tiktai... AUM
