Į parodos „Buvo laikai, kai juokaudavome: nuo Juozo Olindro Penčylos iki Romualdo Pačėsos...ir dar šiek tiek“ atidarymą atvyko žurnalistas bei publicistas Domas Šniukas; pirmosios humoro parodos Marijampolėje vienas iš organizatorių, žurnalistas, rašytojas, fotografas, redaktorius, kilęs iš Marijampolės, Povilas Sigitas Krivickas; dailininkas karikatūristas Jonas Varnas; satyros ir humoro žurnalo „Šluotas“ redaktorius, karikatūristas Jonas Lenkutis; dailininkas karikatūristas, buvęs „Šluotos meninis redaktorius Kęstutis Šiaulytis; žurnalistas Juozas Bulota.
Renginyje buvo pademonstruotas marijampoliečio videomenininko, ilgamečio Marijampolės televizijos operatoriaus, apdovanoto šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliu už Marijampolės istorijos įamžinimą bei kaupimą, Vidmanto Čekaičio filmas „Prisiminimai apie ateitį“.
Jame užfiksuoti jau istoriniais tapę kadrai apie anuomečiame Kapsuke vykusias humoro šventes, įspūdingus karnavalus, žmonių nuotaikas.
Filmas žiūrovams – brandaus amžiaus marijampoliečiams – sukėlė ir nostalgijos akimirkų (nepainioti su nostalgija sovietmečiui!), ir linksmų prisiminimų.
Kaip pastebėjo vienas iš renginio dalyvių, tuometės humoro šventės ir karnavalo eisenos į gatves suburdavo didesnes minias miesto gyventojų nei sovietmečio švenčių paradai, į kurias gyventojai buvo varu varomi.
Pirmoji humoro paroda Marijampolėje buvo organizuota 1933-aisiais, kai kraštietis, vienas žymiausių tarpukario Lietuvos šaržistų ir karikatūristų Juozas Olinardas Penčyla (1908–1979) surengė savo kūrybos parodą.
Šių metų renginyje buvo eksponuojami J.O.Penčylos šaržai, o D.Šniukas, knygos „Juozas Olinardas Penčyla: šaržų karalius“ sudarytojas, papasakojo apie po šios parodos pagarsėjusio menininko sudėtingą, bet spalvingą gyvenimą.
Į parodą atvykęs žurnalistas J.Bulota pasidalijo prisiminimais apie iš Marijampolės krašto kilusį savo tėvą Juozą Bulotą (1918–1994), kuris nuo 1956-ųjų iki 1985-ųjų vadovavo žurnalui „Šluota“.
„Tėvas sovietmečiu sudarė kelis rinkinius „Čia priėjo Kindziulis“ ir po to buvo buvo priverstas aiškintis komunistų partijos centro komitete, kodėl anekdotų rinkiniai yra geriau perkami nei Konstitucija.
Tėvas dažnai buvo kviečiamas pasiaiškinti. Pavyzdžiui, kodėl anais laikais draudžiamas „Amerikos balsas“ cituoja „Šluotą“?
Tėvas „Amerikos balso“ laidų galėdavo klausyti tik vasarą, kai atostogaudavome pas giminaičius kaime.
Buvau dar vaikas, todėl niekaip nesuprasdavau, kodėl suaugusieji man trukdo miegoti ir radijo klausosi naktį, kai normalūs žmonės tai daro dieną“, – pasakojo J.Bulota.
Pirmoji humoristinių nuotraukų paroda 1973-iaisiais Marijampolėje sulaukė stulbinamo susidomėjimo ir labai greitai išsiveržė iš miesto rėmų,tapo respublikine.
Rėmėjai suskato steigti premijas, kurių laureatais tapo fotomenininkai Aleksandras Macijauskas, Rimaldas Vikšraitis, Kazimieras Linkevičius, karikatūristas Andrius Deltuva, rašytoja Vytautė Žilinskaitė.
Į Sūduvos sostinę atvykdavo svečių iš Gabrovo (Bulgarija), Odesos (Ukraina).
Parodų nugalėtojai būdavo apdovanojami maišais cukraus, keptomis antimis ir specialiai šia šventei sukurtais suvenyrais.
Nuotraukų ir jas komentuojančių karikatūrų parodos iš Marijampolės pasklisdavo po įvairius Lietuvos miestus, buvo kuriami mėgėjų filmų konkursai.
Pastarojoje parodoje šmaikščiai įsikomponavo marijampoliečio, muziejininko, Lietuvos fotomenininko sąjungos nario, kuriam 1994-aisiais buvo suteiktas Tarptautinės fotomenininkų (AFIAP) garbės vardas, Romo Linionio surinkta žaismingų kaklaraiščių kolekcija.
Marijampolės metraštininku vadinamas R.Linionis, niekada nesiskiriantis su fotoaparatu, yra vienas iš humoro švenčių Sūduvos sostinėje pradininkų ir nuolatinių organizatorių.
Parodos pavadinime paminėto Romualdo Pačėsos (1930–1998) vardas irgi įrašytas į humoro švenčių metraščio istoriją.
Fizikos mokytojas, fotografas, fotoklubo „Sūduva“ įkūrėjas, kurį laiką vadovavęs Kapsuko vykdomajam komitetui, Vilniaus Universiteto Žurnalistikos katedros fotografijos dėstytojas ir pats buvo aktyvus parodų organizatorius ir dalyvis.
Kai Sūduvos sostinėje būdavo švenčiama Juokų diena, Marijampolė pakeisdavo vardą – tapdavo Humorpoliu.
Šventės simboliu, ko gero, neatsitiktinai tapo kalakutas.
Per visas humoro švenčių eitynes didžiulis kalakutas, sukurtas menui neabejingų miestiečių, iškilmingai buvo vežamas eisenos priekyje.
Yra daugybė anekdotų apie suvalkiečių taupumą.
Vienas iš gausybės linksmų pasakojimų, matyt, ir pakišo mintį apie humoro šventės simbolį.
Suvalkietis vaišina svečią, o šeimininkė nekantriai kyščioja galvą į kambarį ir vis klausinėja: „Ar jau nešt kalakutą?“.
Šeimininkas atsako: „Dar ne, tegu svečias pavalgo“.
Svečias tikėjosi kepto kalakuto, todėl atsakė, jog daugiau nebevalgysiąs.
Tuomet suvalkietis liepė žmonai: „Nešk kalakutą“.
Šeimininkė atnešė gyvą kalakutą ir paleido jį ant stalo, kad paukštis sulestų trupinius.
