„Netekome kūrybingo, malonaus, visada besišypsančio žmogaus – R.Borisovas buvo ne tik vienas talentingiausių akvarelės meistrų Lietuvoje, bet ir aistringas kreiserinio buriavimo sporto entuziastas, su juo daug laiko praleidau keldamas bures Trakų ežeruose, paskui Baltijos jūroje“, – pasakojo velionio bičiulis, Lietuvos buriuotojų sąjungos vicepezidentas Naglis Nasvytis.
1973 metais Vilniaus dailės institute įgijęs dizainerio specialybę R.Borisovas pasirinko laisvojo dailininko kelią. Susidomėjęs nykstančia senąja Didžiosios ir Mažosios Lietuvos architektūra, pradėjo piešti pilių, dvarų, bažnyčių griuvėsius, lieti akvareles. Per keturis dešimtmečius surengė daugiau kaip 70 parodų Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, JAV, Rusijoje, Baltarusijoje. Dailininko kūrybos kraitį sudaro apie 700 akvarelių istorine tematika ir dar daugiau piešinių.
R.Borisovą labiausiai traukė Rytprūsiai – dar gūdžiu sovietmečiu pradėjęs lankytis Karaliaučiaus krašte ir Lenkijoje, jis preciziškai fiksavo po Antrojo pasaulinio karo ten dar išlikusį viduramžių paveldą, kraštovaizdžius. Daugelis apleistų, nesaugomų Vokiečių ordino pilių, bažnyčių, kitokių istorinių relikvijų šiame Rusijos anklave per tą laiką sunyko arba buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus kaip niekam nereikalingi pastatai – juos dabar matome tik dailininko kūriniuose
Ankstyvieji R.Borisovo eskizai, piešiniai, akvarelės primena Vilniaus senamiestį – tokį, koks jis buvo, kai dailininkas čia gyveno ir mokėsi. Jis nebuvo abejingas Lietuvos didžiosios kunigaikštytės architektūros paveldui Baltarusijoje – garbingą LDK praeitį, valdovų pastangas stiprinti valstybę jo kūriniuose atspindi Krėvos, Naugarduko, Gardino, Alšėnų, Lydos, Miriaus, Lucko pilių vaizdai.
Prieš kelerius metus sostinėje surengta retrospektyvinė R.Borisovo kūrybos paroda „Didžiosios ir Mažosios Lietuvos viduramžių paveldas“ sulaukė išskirtinio žiūrovo dėmesio – Valdovų rūmuose ji eksponuota net aštuonis mėnesius. „Nėra tokios mūrinės pilies, bažnyčios Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje, kurios nebūčiau aplankęs, pavaizdavęs įvairiais rakursais“, – tąkart prasitarė menininkas.
R.Borisovo kilmės šaknys – Rytprūsiuose. Jo protėviai sentikiai, religiniai pabėgėliai iš Rusijos, dar XVII amžiuje atsidūrė Mozūrijoje (dabartinė Lenkijos teritorija). Po Lenkijos ir Baltijos šalių okupacijos, naciams ir sovietams susiderėjus dėl vietinių gyventojų repatriavimo sąlygų, tenykščiai rusai buvo perkeliami į SSRS, o etniniai vokiečiai traukėsi į Vokietiją. R.Borisovo motina su tėvais įsikūrė Panevėžyje, paskui studijavo Vilniaus universitete, kur vėliau ir gyveno su šeima.
Protėvių žemė viliojo R.Borisovą. Kol Rusija dar nebuvo užpuolusi Ukrainos, jis dažnai svečiavosi Kaliningrade, bendravo su tenykščiais inteligentais, netgi kviestas dėstyti grafinį dizainą filosofo Imanuelio Kanto vardu pavadintame Karaliaučiaus universitete. Senuosius Rytprūsių išeivius Vokietijoje vienijančios visuomeninės organizacijos paprašytas R.Borisovas sukūrė bronzinį paminklą per karą subombarduotam miestui, pastatytą ties atkurta Karaliaučiaus katedra.
R.Borisovo pastangomis Karaliaučiuje pagerbti ir Lietuvai brangūs šviesuoliai – jis sukūrė paminklinę lentą Karaliaučiaus universitete studijavusiam lietuvių grožinės literatūros pradininkui, poetui Kristijonui Donelaičiui. Dar viena lenta, skirta pirmajam šio universiteto teologijos profesoriui Stanislovui Rapolioniui, turėjo puošti Karaliaučiaus katedros altorinę dalį. Dailininkas apgailestavo, kad šis projektas dėl pašlijusių Lietuvos ir Rusijos santykių nebuvo realizuotas.
Tačiau R.Borisovas prieš keliolika metų įgyvendino kitą savo svajonę – iš Vilniaus persikėlė gyventi į pajūrį. Vasaras dažnai praleisdavo Kuršių nerijoje, ne vieną savo kūrybos parodą surengė Nidos, Juodkrantės kultūros centruose, Klaipėdos dailės galerijose. Reikšmingus jo nuopelnus garsinant Mažosios Lietuvos ir visų Rytprūsių istorijos, kultūros, architektūros, etnografijos paveldą Neringos savivaldybė įvertino apdovanojimu – Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija.
Įleidęs šaknis pajūryje dailininkas sielojosi dėl per Antrąjį pasaulinį karą nusiaubto Klaipėdos senamiesčio, toliau nykstančio kultūros ir istorijos paveldo, negailėjo kritikos pipirų urbanistams: „Nebeliko miesto, dabar tai viso labo tik gyvenvietė prie jūros – „slabada“. Klaipėdoje vyksta globalinės destrukcijos procesas, viską diktuoja diletantai, aš – prieš architektūros idiotizmą“.
R.Borisovas buvo aktyvus Lietuvos buriuotojų sąjungos narys. Savo sportinę karjerą pradėjęs Trakų jachtklube, vėliau įgijęs jūrinės jachtos kapitono kvalifikaciją, išsiveržęs į platesnius vandenis, galynėjosi su vėjais Kuršių marių regatose, Baltijoje vykstančiose tarptautinio lygio varžybose.
Ilgametis legendinės LDS jachtos „Dailė“ įgulos narys, kapitonas R.Borisovas dalyvavo istoriniame burlaivio „Ambersail“ žygyje aplink pasaulį „Tūkstantmečio odisėja“ – buriuodamas per Indijos vandenyną įveikė įspūdingą atstumą nuo Keiptauno (Pietų Afrikos Respublika), iki Oklando (Naujoji Zelandija). Jūrų kelionėse dailininkas piešdavo eskizus ir ant bangų.