Ryškiausi vaidmenys, ilgos pasiruošimo valandos ir jausmas, kad kasdien eina, kaip į šventę – taip gyvena Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) klausytojus džiuginantis baritonas.
Jau visai netrukus – kovo 7-ąją Steponas į sceną žengs su ypatingu „Don Žuano“ vaidmeniu.
„Manau, opera bus puiki. Dirba itin gera komanda – tai vienas geriausių veikalų, kurio labai laukiame“, – šypsodamasis prasitarė solistas.
LNOBT istorija, kurią žino ne visi: kaimyninių šalių pavydas, plūstantys žmonės ir iki smulkmenų apgalvotos detalės
Itin aktyviai prie visų LNOBT premjerų prisideda generalinis teatro rėmėjas prekybos tinklas „Norfa“. Suprantančių kultūros svarbą „Norfos“ atstovų parama lietuviams dovanoja aukščiausios kokybės meninį turinį.
„Ateidamas su parama verslas supranta, vertina meno svarbą ir prisidėdamas savo indėliu žino šios investicijos prasmę“, – naujienų portalui Lrytas apie neeilinę paramą yra kalbėjusi įstaigos vadovė Laima Vilimienė.
Susiję straipsniai
„Norfos“ parama išties neeilinė – prisidėdamas prie ne tik LNOBT, bet ir Nacionalinio dramos teatro, Valstybinio Šiaulių dramos teatro, Nacionalinės filharmonijos ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio mokyklos veiklos, prekybos tinklas tiesia kelią šviesesniam meno rytojui.
Tačiau naujienų portalui Lrytas Steponas prakalbo ne tik apie „Norfos“ rekomenduojamą operą „Don Žuanas“. Leidęsis į vaikystę jis prisiminė, kaip pasirinko būtent tokį kelią ir kaip operos solisto darbas atrodo dabar.
– Kada supratote, kad muzika taps jūsų gyvenimo keliu?
– Specialiai muzikos niekada nesimokiau, tačiau bendrą pajautimą jai turėjau. Mano tėtis šiek tiek grojo gitara, todėl būdamas mažas savarankiškai groti mokiausi ir aš.
Pramokęs groti subūriau draugų grupę, šiek tiek koncertuodavome. Sugalvojęs, kad noriu tai lavinti 7–8 klasėje pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Truputėlį pasimokęs pasidomėjau, kad yra stojamieji į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Paklausus dėstytojo, ką jis apie tai mano sulaukiau atsakymo, kad į gitaros specialybę neįstosiu – vargiai pažinojau natas.
Visgi, norėjau stoti į gimnaziją, kurioje stipriai mokomasi muzikos, todėl pasirinkau dainavimą ir ten po truputį prasidėjo manęs atvertimas į muziką.
Aktyviai mokiausiai, dalyvavau įvairiuose konkursuose – keletą respublikinių pavyko laimėti – nuo to laiko supratau, kad galbūt išeis kažkas gero.
Nuošalyje palikau bliuzą, roką, džiazą, gitarą ir visiškai pasinėriau į dainavimą.
– Kaip bėgant laikui keitėsi jūsų meilė muzikai, dainavimui – galbūt, ypač paauglystėje, buvo minčių viską mesti ir kaip atsiradote ten, kur esate dabar?
– Tokių minčių nebuvo. Man sekėsi labai gerai. Nors kaip mokinys nebuvau pats geriausias, dainavimui jaučiau savotišką obsesiją.
Kartais net bėgdavau iš pamokų, kad mokyčiausi dainavimo subtilybių ir atėjęs į tas pamokas galėčiau parodyti rezultatą.
Vienintelė su dainavimu susijusi dvejonė aplankė susimąsčius, kaip iš to valgysiu duoną, tačiau apie tai buvau susimąstęs mokykloje, o juk kai mokaisi nėra dėl ko jaudintis.
Baigęs konservatoriją iškart įstojau į universitetą ir jau antrame kurse mane priėmė dirbti į Klaipėdos muzikinį teatrą. Mano karjeroje viskas vystėsi labai nuosekliai – laiku atsirasdavo man padedantys reikiami žmonės – laiptelis po laiptelio esu ten, kur esu.
– Kodėl pasirinkote eiti būtent klasikinį dainavimo žanrą? Kuo jums žavi opera?
– Tikriausiai todėl, kad konservatorijoje interpretacijai vietos nepalikta – ten mokiausi pagrindų, klasikos. Kai kasdien girdi tik klasikinę muziką, ji įsirašo į pasąmonę.
Taip pat, kadangi prieš tai buvau atsikandęs kiek kitokio dainavimo ir supratau, kiek klasikinė muzika gali būti paveikti.
Tai itin senas menas, kuris turi savo žavesį. Pas operos žanras ypatingas tuo, jog nesi tik dainininkas – esi ir aktorius, ir tam tikrais atvejais šokėjas. Operoje esi 200–300 žmonių kolektyvo dalis, todėl kurti spektaklį kitoks jausmas, nei atsistoti ant scenos garaže parašius keletą dainų.
Mane žavi aukštesnio pasiruošimo reikalaujantys dalykai.
– Daugelis įsivaizduoja, kaip dienas leidžia, pavyzdžiui, biuro darbuotojas, o kaip atrodo operos solisto diena?
– Dienos labai keitėsi, tačiau taip buvo dėl pačios buities. Kai buvau studentas, jos atrodė vienaip, dabar, kai turiu šeimą ir vaikus, jos kitokios.
Tačiau rytas visuomet prasideda nuo dušo, pusryčių ir pusdienio vaikams. Nesvarbu – esi operos solistas, ar statybininkas – šeima yra pirmoje vietoje.
Dažnai išvykstu į gastroles, vaikai mane mato rečiau, todėl būdamas namuose stengiuosi jiems skirti kuo daugiau dėmesio.
Po pietų važiuoju į darbą, ten prasidainuoju. Visi solistai turi atskirus ritualus – vieni užsiima šamanizmais, kiti dar kuo, kad įtikintų, jog skamba balsas, treti geria žalius kiaušinius (juokiasi), o aš nedarau nieko.
Mėgstu atvykęs į teatrą ramiai atsigerti arbatos, paskaityti, pasižiūrėti natas, pagalvoti, kokia eiga turi vykti spektaklis, o tada grimas ir šou.
– Niekam ne paslaptis, kad meno pasaulyje krūviai išties dideli. Ilgos pasiruošimo valandos, sunkus, žiūrovams nematomas darbas, reikalauja daug jėgų. Kokie buvo didžiausi iššūkiai jūsų karjeroje? Kaip juos įveikėte?
– Sunkiausias yra pasiruošimo spektakliams laikotarpis. Nors jis sunkus, tuo pačiu metu man – maloniausias. Pavyzdžiui, teatrui pasiūlius kurti dar neįkūnytą vaidmenį atkeliauja labai įdomus procesas.
Tenka į jį ieškoti rakto. Čiumpu knygas, literatūrą, domiuosi istorija – tai reikalauja labai daug laiko. Tačiau tai labai smagu.
Kai pradedame rodyti pastatymus jau būni įsisukęs į vaidmenį ir parodai, ką išmokai, ką nuveikei.
– Koks buvo įsimintiniausias, didžiausio iššūkio ir jėgų pareikalavęs vaidmuo?
– Tai buvo visai neseniai – prieš kelerius metus. Vyko labai didžiulė Felikso Bajoro pastatymo „Dievo avinėlis“ premjera.
Buvo sunku, nes tai – šiuolaikinė opera. Ten kitos taisyklės, muzika ne tokia įprasta mūsų ausiai. Buvo sunku išmokti muzikinį tekstą. Repeticijas stebėdavo ir pats kompozitorius, todėl buvo nemažai pakeitimų. Nors iš vienos pusės tai vargindavo, tuo pačiu metu buvo smagu dirbti su kūrėju.
Vienas didžiausių išbandymų buvo, jog tai buvo ir opera, ir baletas. Būtent šių žanrų sujungimas – per judesį, kūno plastiką, sukėlė iššūkį. Reikėjo ne tik dainuoti, bet ir judėti, vaidinti, šokinėti nuo aukštų objektų, atlikti akrobatinius judesius.
Taip pat buvo liečiamos sunkios temos – tarpukaris, priespaudos temos, todėl buvo sunku ir psichologiškai, reikėjo personažą įkūnyti taip, kas jis pasiektų žiūrovą.
– Kas šiame darbe labiausiai džiugina, kas skatina kiekvieną dieną į šį kelią žiūrėti, kaip į šventę?
– Manau, šioje profesijoje, jei apie tai galvoji, kaip apie darbą – bus problema. Ne paslaptis, kad susiduriame su daug įvairių neeilinių dalykų – parduotos visos šventės, mažai laiko su šeima.
Reikia labai tai mėgti, tai turi būti hobis, kuriam negaili nei laiko, nei jėgų ir tada tai tampa, kaip įėjimas į šventę.
Mėgstantys žvejybą visą savaitę dirba ir laukia savaitgalio, taip yra ir man. Laukiu kiekvienos dienos, kiekvieno pastatymo, ką tai atneš, kuo sudomins.
Žinoma būna visko – vienas spektaklis patinka labiau, kitas mažiau, tačiau bendrai tai teikia džiaugsmą.
O jei dar pasitaiko linksi veikalai – operetės, komiškos operos – smagu susirinkti su kolegomis, draugais, turi gerą laiką, pasikrauni daug jėgų.
– Ryškūs vaidmenys, vedančiojo rolės ir visai netrukus LNOBT pasirodysianti šio pavasario „Norfos“ remiama premjera „Don Žuanas“. Ką jums reiškia šis vaidmuo, kaip jam ruošiatės? Ką reiškia būti pagrindiniu solistu?
– Žinoma, tai reikalauja žvėriško pasiruošimo – titulinis vaidmuo tai padiktuoja pats už save. „Don Žuanas“ yra labai šauni opera, jau kurį laiką žinojau, kad ji bus, labai jos laukiau.
Šią operą esu dainavęs ir Klaipėdoje, prisimenu labai smagų laiką. Tai itin spalvinga opera, itin spalvingas yra ir pats „Don Žuanas“ – kiekvienas jo personažą supranta kitaip.
Kai vaidmuo monotoniškas, turi vieną liniją ir ja eini – šioje operoje vieną akimirką esi vakarėlyje, linksmas, kitą – iškyla problema, esi piktas, nuo tavo rankų žūsta žmogus. Spektaklyje daug staigių pokyčių – kiekvieną jų reikia ištransliuoti.
Vaidmens kapstymas yra labai sunkus, bet labai malonus. Manau, opera bus puiki. Dirba itin gera komanda – tai vienas geriausių veikalų, kurio labai laukiame.
– Kaip jūsų kasdienybė atrodo ne scenoje, uždarius LNOBT duris? Kaip derinate profesinį ir asmeninį gyvenimą, ar spėjate rasti laiko kietiems pomėgiams, kokiems?
– Turiu daug pomėgių ir mažai laiko. Labai mėgtu žvejybą, aktyvų buvimą gamtoje, grybavimą, vaikščiojimą.
Su žmona ir vaikais dažnai vykstame į Klaipėdą aplankyti jūrą ir mano tėvelius. Mėgstame keliauti, turistauti. Visgi, laiko nedaug – tikėkimės vasara dovanos gerą orą ir pavyks atsigriebti.