Kai vos šešerių tėvai jį palydėjo į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, Ignas net nesusimąstė, kad tai nulems jo ateitį.
Prisilietimas prie klavišų ir mokytojų, kurioms muzikantas dėkingas iki šiol, atvėrė visai kitą pasaulį – Ignas pamilo muziką ir mokykloje formuojantis jo asmenybei liko tikras savu pasirinkimu – siekė profesionalo kelio.
Dabar jaunasis muzikas savo pasirodymais užburia tūkstančius – tarptautiniai laimėjimai, koncertai prestižinėse salėse – yra jo kasdienybė.
Tačiau nors baigęs mokyklą jis persikėlė gyventi į Londoną ir ten vis dar leidžia savo dienas, sugrįžti į Lietuvą jam smagiausia.
Koncertais tautiečius jis džiugina ne bet kur, o Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, vietoje, kurioje kaip pats sako, jaučiasi lyg namuose.
Dar kartą į filharmoniją Ignas sugrįš jau visai netrukus – gegužės 7-ąją ir vėl dalinsis širdį džiuginančiu klavišų skambesiu.
Aktyviai prie šios kultūros įstaigos veiklos prisideda ir išskirtinis rėmėjas – prekybos tinklas „Norfa“.
Suprasdami kultūros svarbą įstaigos atstovai užtikrina, kad šalyje klestėtų aukščiausio lygio meninis gyvenimas, o Filharmonija muzikantams garantuotų ne tik puikias darbo sąlygas, bet ir galėtų klausytojus stebinti pasaulinio pripažinimo sulaukusiomis žvaigždėmis.
„Parama mums labai svarbi. Ji skiriama tam, kad vyktų kūrybinis proveržis, būtų įgyvendinamos ypatingos idėjos, būtų galima pasikviesti labai norimus solistus, dirigentus, orkestro narius iš užsienio“, – yra sakiusi įstaigos direktorė Rūta Prusevičienė, kuri išskyrė, jog „Norfos“ parama įstaigai yra neįkainojamai svarbi.
Šį kartą naujienų portale Lrytas pokalbis su išskirtiniu pianistu I. Maknicku, kurio kelias į sėkmę prasidėjo dar tada, kai jis to mažiausiai tikėjosi.
– Jūsų istorija labai įdomi. Gimėte JAV, augote Lietuvoje, kur formavosi jūsų pomėgiai. Sakykite, kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai muzikoje? Kaip ją pamilote?
– Pradžia buvo labai paprasta – kaip ir daugumos kitų muzikų. Prieš pradedant mokyklą lankiau chorą, dainuoti man nepatiko, tačiau vedamas tėvų įstojau į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Muzikinė kelionė prasidėjo nuo tada, kai man buvo vos šešeri.
Šiame kelyje turėjau labai daug gerų mokytojų, kurie man parodė muzikos grožį ir po truputėlį su ja supažindino. Esu dėkingas jiems ir visai Čiurlionio menų mokyklai – jie sukūrė itin gražią, tobulėti skatinančią atmosferą.
Pamilęs muziką kelią tęsiau Karališkojoje muzikos akademijoje Londone.
– Kodėl pasirinkote būtent fortepijoną ? Kuo jis jus traukė? Kuo jums žavus jo skambesys?
-Fortepijonas – instrumentų karalius, jame yra 88 klavišai su galimybe sukurti neribotą skaičių skirtingų melodijų, skambesių. Šešerių dar negalėjau labai aiškiai pasirinkti mylimo instrumento, todėl tai už mane padarė tėvai.
Tačiau, kai pabandžiau juo groti – patiko. Jau devynerių turėjau galimybę Kongresų rūmuose pirmą kartą groti su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru – tai buvo pirmas didelis koncertas. Prisimenu, kad šis pasirodymas man paliko didelį įspūdį. Supratau, jog smagu būti ant scenos, smagu dalintis muzikos grožiu.
– Kaip į muziką žiūrėjote anksčiau ir kaip dabar? Kaip požiūris keitėsi?
– Be abejo, kai atėjo paauglystė požiūris į muziką šiek tiek keitėsi. Buvo minčių, kad gal nereikia, gal čia ne mano kelias, gal reikia įdėti per daug darbo, gali būti nestabili ateitis – juk menininkas gyvena toli gražu ne taip, kaip dirbantys nuo 8 iki 17 val.
Tačiau perėjus paauglystės sunkumus, 15–16 metų supratau, kad noriu muzikuoti profesionaliai.
– O kaip pavyko suprasi, kad šis kelias jums? Kas paskatino nepasiduoti lankiusioms mintims ir visko nemesti? Juk vėliau su tuo buvo glaudžiai susijusios ir jūsų studijos.
– Manau, kad tai labai gerų mokytojų nuopelnas. Lietuvoje turėjau penkias pagrindines mane lavinusias pedagoges tai – Neringa Puišytė, Violeta Lipniagovienė, prof. Veronika Vitaitė, doc. Albina Šikšniūtė ir prof. Mūza Rubackytė. Tai penkios įspūdingos asmenybės padėjusios suformuoti mano muzikinį supratimą ir meilę muzikai.
Jos padėjo suprasti, kad muzika yra gražu, kad tai smagu, kad noriu ja dalintis su klausytojais.
– Ar kelias į profesionalią muziką buvo sunkus? Su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrėte siekdami profesionalios karjeros? Kaip juos įveikėte?
– Karališką muzikos akademiją Londone baigiau dar tik praėjusią vasarą, todėl negaliu sakyti, kad šiame kelyje jau esu įsitvirtinęs.
Dabar – sudėtingas laikotarpis, kai po studijų reikia išgyventi tik iš muzikos, kai reikia lipdyti karjerą.
Kai esi studentas, turi tam tikrus reikalavimus, tam tikrą programą, kuri padeda suplanuoti dienotvarkę. Dabar viskas kitaip – esu laisvai samdomas darbuotojas. Reikia disciplinos ir aiškaus suvokimo, ką savo gyvenime darai, ko sieki.
Norint tai susikurti reikia mąstyti į priekį, išsikelti tikslus – tai padeda išlaikyti aiškumą, tą šiuo metu ir bandau daryti.
Neseniai laimėjau koncertus padedančios organizuoti agentūros keturių turų/etapų konkursą YCAT (Young Classical Artists Trust), kuris vyko garsiojoje Wigmore Hall, Londone. Jie visame pasaulyje turi daugybę kontaktų ir kartu su vadybininkais padeda man pasiekti auditorijas.
Muzikantams, kurie ką tik pabaigė konservatorijas reikia aiškumo, profesionalų pagalbos – todėl pasisekė, jog tokią turiu.
Dabar mano tikslas yra kuo daugiau koncertuoti ir taip įsitvirtinti klasikinės muzikos industrijoje.
– Studijas baigėte visai neseniai. Kaip jos atrodė, ar patenkino keltus lūkesčius, ar pavyko įgyti anksčiau dar neturėtų žinių?
– Būdamas 18-kos persikėliau į Londoną. Ten pabaigiau bakalauro, tuomet magistro studijas, o tada dar metus mokiausi Advanced Diploma programoje. Ten fokusavausi tik į grojimą – metai buvo skirti pasiruošimui būti atlikėju.
Labai džiaugiuosi, jog per Karališkosios akademijos mokslų baigimo ceremonija buvau apdovanotas aukščiausiu įvertinimu – Queen‘s Award for Excellence (Karalienės Elžbietos padėka už geriausius rezultatus). Džiaugiuosi būdamas pirmas lietuvis kuris gavo šį prestižinį apdovanojimą ir taip garsindamas Lietuvos vardą.
Visi šie septyneri metai buvo labai įspūdingi. Karališkoji muzikos akademija suteikė daug galimybių koncertuoti ir sutikti labai daug garsių, įspūdingų muzikos pasaulio asmenybių, garsiausių pianistų turinčių daugybę žinių.
Sužavėjo ir gyvenimas Londone. Tai puikus miestas studijuoti. Londonas – milžiniškas miestas, kuriame gausu galimybių, vyksta daugybė koncertų, apstu skirtingų žmonių – tai suformuoja gerą pasaulio suvokimą.
Studijų laikais bandžiau imti, kuo daugiau, naudotis visomis galimybėmis. Manau, tai padėjo suformuoti mano muzikinį suvokimą.
– Vis dar gyvenate Londone. Ar nepasiilgstate Lietuvos?
– Šalies pasiilgstu labai. Neseniai susižadėjau, todėl planuojame jau vasarą grįžti į Lietuvą. Tai man pati geriausia, jaukiausia šalis pasaulyje. Vilniaus senamiestis – ypatingas. Lietuvoje viskas puiku – greičiausias internetas, gražios švarios gatvės, itališko stiliaus bažnyčios, nuostabūs parkai, visur gražu.
Kurti šeimą noriu ne kur kitur, o Lietuvoje.
– Lietuvoje nėra daug fortepijono meistrų, kuriems? yra pavykę sulaukti prestižinių apdovanojimų ir įvertinimų ne tik gimtinėje, bet ir užsienyje. Kaip vertinate, kokia jūsų sėkmės paslaptis?
– Visada keliu klausimą – kas ta sėkmė, kas ją apibūdina. Manau, tą kiekvienas supranta labai skirtingai. Negaliu atsakyti, ar esu labai sėkmingas. Orientuojuosi ne į tai.
Man svarbiausia patenkinti savo norus, žinoti, kad padariau viską, ką galiu, kad pasiekiau aukščiausią meistriškumo lygį.
Man svarbu sunkiai dirbi ir žinoti, ko aš noriu. O noriu dalintis klasikinės muzikos grožiu su kitais ir net į koncertus pakviesti tuos, kurie šio žanro nelabai mėgsta – galbūt mano atlikimas juos sužavės ir jie šią muziką pamils.
Pavyzdžiui, aktoriai prieš akis turi tekstą ir jį bando interpretuoti savaip. Mes, pianistai, taip pat prieš akis turime muzikinį tekstą, jį išmokstame mintinai ir bandome jį sugroti kuo įdomiau.
Mano, kaip atlikėjo, darbas yra atskleisti kūrinių grožį – įgyvendinti kompozitoriaus norus ir tuo pačiu pridėti dalelę savęs. Atverti vartus į muzikos grožį kuris palies klausytojų širdis.
– Esate grojęs prestižinėse vietose – galbūt yra koncertas ar pasirodymas, kuris jums labiausiai įsiminė?
– Kalbant apie pasaulines sales, tokia buvo Londono „Wigmore hall“. Tai nėra labai didelė salė, ji talpina apie 500 žmonių, tačiau turi pačią geriausią kada nors man girdėtą akustiką.
Ypatinga ir salės istorija – ten yra groję patys žymiausi pasaulio muzikai. Apie šią vietą negirdėjau nė vieno blogo atsiliepimo.
Vėl ten sugrįšiu 2026 ir 2027 metais – labai to laukiu.
– Sugrįžtate ir į Lietuvą. Ką jums reiškia koncertuoti čia, namuose?
– Ne kartą grojau Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje – salė nuostabi, puiki akustika, fantastiška publika.
Sugrįžti visada labai smagu, ten jaučiuosi, kaip namuose. Filharmonijoje grosiu ir šiais metais – gegužės 7 dieną kartu su Čiurlionio kvartetu – bus daug gražios muzikos, labai visus kviečiu.
– Niekam ne paslaptis, kad meno pasaulyje krūviai išties dideli. Ilgos pasiruošimo valandos, sunkus, žiūrovams nematomas darbas, reikalauja daug jėgų. Kaip su tuo tvarkotės?
– Kaip ir visose srityse – jei nori būti geriausias, jei turi labai aukštus tikslus, reikės investuoti labai daug laiko, darbo.
Svarbu, kad ta sritis patiktų, kad tai būtų tavo meilė, kad dėl jos galėtum atiduoti viską. Jei patinka tai, ką darai, pasimiršta sunkus darbas. Geras rezultatas tai atperka.
Žinoma, pasitaiko, kad net ir įdėjus labai daug darbo rezultatas nuvilia. Tada svarbu prisiminti, kad mėgstu patį ruošimosi procesą, kad jo metu daug išmokstu. Tai padėjo užaugti ir suprasti daug naujų dalykų.
– O kas šiai dienai šiame kelyje jums sunkiausia?
– Praėjusiais metais turėjau 47 solinius rečitalius. Pasižiūrėjęs savo 2024 metų tvarkaraštį labai nustebau. Jaučiausi pavargęs, buvo sunku.
Dabar turiu išmokti dėliotis koncertus, kad per mėnesį neturėčiau jų per daug. Lapkritį grojau 10 rečitalių, buvo per daug. Reikia išmokti atrasti balansą ir išsigryninti prioritetus.
– Be muzikos, ar turite kitų pomėgių ar interesų, kurie padeda atsipalaiduoti ar įkvepia?
– Esu didžiulis automobilių gerbėjas. Žiūriu įvairius vaizdo įrašus, itin patinka laida „Aukščiausia pavara“.
Esu turėjęs ne vieną antrosios kartos Volkswagen Golf, vienas iš jų turėjo įdėtą VR6 variklį – garsas buvo labai įspūdingas. Šia aistra dalinuosi su pusbroliais, todėl grįžęs į Lietuvą užsiimu šiuo hobiu. Automobilių gerbėjų susikimai, parodos – man labai patinka.
Laisvu metu mėgstu atitrūkti nuo muzikos, jaučiu, kad pertraukų man tikrai labai reikia. Vienu metu, net galvojau būti automobilių žurnalistu, bet muzika laimėjo (juokiasi).
– Ką dar norite pasiekti – kokios jūsų svajonės ir tikslai?
– Tikslų turiu. Svarbiausia, kad muzikos grožis pasiektų kuo daugiau širdžių ir Lietuvos vardas skambėtų pasaulyje.
Kaip tik visai neseniai įrašiau savo pirmąjį diską pavadinimu „Atidarymas“ su „Deux-elles“ įrašų kompanija – jo premjera bus kovo 28-ąją per Spotify ir Apple Music platformas. Klausytojai ten galės išgirsti Šuberto Sonatą D. 960 kartu su Šopeno, Alvydo Remesos ir Glasso kūriniais.
Taip pat man labai svarbu naudotis šiuolaikinėmis medijomis – socialiniais tinklais, „YouTube“ platforma, kur publikuoju kokybiškus įrašus – man svarbu dalintis šiuo menu.