„Mikitukas“ garsina Lietuvos vardą, skina laurus tarptautiniuose festivaliuose, daugiau kaip septyniasdešimt jaunų jo šokėjų noriai trypia tautinius šokius ir nesigėdija rengtis tautiniais kostiumais.
„Mikituko“ repertuare yra ir šiuolaikinių šokių, bet, vadovė patikina, jie atsirado ne tam, kad pritrauktų daugiau šokėjų, o tam, kad dalyviai praplėstų akiratį, mokėtų atsirinkti šokių stilių.
Norėjo dalelę Kauno perkelti į Varėną
Pati studijos vadovė Jolanta, Kaune gimusi, augusi ir daugelį metų laikinosios sostinės kolektyvuose atšokusi, visai nemanė, kad savo ateitį norėtų sieti su šokiu. Bet likimas žinojo geriau. Po bibliotekininkystės studijų Vilniaus universitete į Varėną dirbti atvykusi moteris neilgai trukus tapo rajono vyriausiąja choreografe, vėliau subūrusia kolektyvą, kuris skleidžia gerą aurą ir kūrybinę energiją.
„Supratau, kad be šokių negalėsiu gyventi“, – prisipažįsta J.Pranciulienė. Ji save pristato kaip perfekcionistę ir maksimalistę. Kaunietę, norėjusią nors dalelę savo miesto perkelti į Varėną.
Varomoji jos jėga visada buvo meilė šokiui ir svajonė.
„Svajonę atpažįsti iš to, kad ji neturi pabaigos“, – sako Jolanta.
Ir priduria, kas ilgainiui didžiausia svajone tapo noras „įveikti save“: negalvoti apie sunkumus, kurie užklumpa, o siekti savo tikslo.
„Stengiausi naudotis suteikta proga ir priimti viską, ką suteikia gyvenimas. Labai stengiausi nepasiduoti. Kai atsiduri svetimame krašte ir nori pakeisti tam tikras nusistovėjusias tradicijas, kartais užtenka vienos kandžios replikos iš aplinkinių, ir jau norisi viską mesti“, – pasakoja atkaklioji choreografijos studijos Varėnoje vadovė.
Dirba, kad pačiai būtų įdomu, „uždega“, pati „degdama“
Šiandien ji – pripažinta ir įvertinta apdovanojimais už Varėnos krašto kultūros puoselėjimą, už nuopelnus Varėnos kraštui, kartu su „Mikituku“ dalyvavusi įvairiuose renginiuose daugiau kaip 30 pasaulio šalių, rengianti savo projektus ir kurianti kartu su Lietuvos bei užsienio šalių profesionalais.
„Stengiamės išbandyti kuo įvairesnes meno rūšis ir veiklas asmenybės ugdymui. Kiekvienais metais pasikviečiame menininkus pabendrauti, pabūti kartu, praplėsti akiratį. Dirbu, kad pačiai būtų įdomu, „uždegu“, pati „degdama“.
Daug bendraujame su jaunais šiuolaikinio šokio choreografais, būta projektų, kuriuose su šokėjais dirbo tokie šokio meno specialistai kaip Marijanas Staniulėnas, Albertas Lagunovičius, lenkų choreografas Kamilas Fabichas ir kiti“, – sako Jolanta.
Kalbėdama apie kūrybiškas savitumo paieškas, Jolanta prisimena Kauno kolektyvo „Suktinis“, kuriame pati daugelį metų šoko, vadovus Laimutę Rekašienę ir Kazimierą Kondratavičių.
„Jie mane apdovanojo perteikdami savo žinias apie meninės programos režisavimą, uždegdami meilę sukinukams, kurių gausu ir „Mikituko“ pasirodymuose“, – pasakoja šokių studijos vadovė.
„Mikituko“ programoje daug ir folklorinių šokių, kurie kaskart tampa atradimu užsienio žiūrovams. Juos žavi šokių sudėtingumas ir tokios papildomos priemonės kaip buikelės (sviesto muštokinės), spragilai ar klumpės.
Tautinis kostiumas – dar vienas išskirtinis „Mikituko“ akcentas. Visos studijos grupės dėvi autentiškus tautinius kostiumus. O kolektyvo repertuarą dažnai papildo pagal šiuolaikišką muziką pastatyti šokiai, šokami vilkint šiuos kostiumus.
Į festivalį JAV gali vykti be konkurso
Iš visų kelionių „Mikituko“ šokėjai grįžta kupini gerų emocijų.
„Mes keliaujam pasaulio keliais, ir visi patirti įspūdžiai, mintys jausmai, sutikti žmonės bei jų likimai – tai mūsų amžinos pamokos ir didžiulė dovana“, – sako Jolanta.
Tarp įsimintiniausių šokių studijos kelionių – išvyka į JAV, Floridoje vykusį SPIFFS folkloro festivalį.
„Jame dalyvavo 39 kolektyvai iš viso pasaulio, kasdien teko surengti po du koncertus. Dirbome kaip profesionalai“, – prisimena studijos vadovė.
Sudalyvavęs festivalyje kolektyvas įgijo teisę ateityje į jį dar kartą atvykti be konkurso, t.y. be specialios atrankos.
Būta ir daugiau festivalių. O štai viešėdami Italijoje „Mikituko“ šokėjai turėjo galimybę dalyvauti Šv.Velykų mišiose Vatikane prie Šv.Sosto, kurias koncelebravo popiežius Pranciškus. Visada laukiami kolektyvo šokėjai jaučiasi Vokietijos mieste Prenclau, kur vyksta Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos šokių stovyklos.
Kostiumus šokėjams siuvo ir pati
Tačiau kelias iki šiandienos pasiekimų nebuvo lengvas. „Kai pradėjau dirbti, nelabai kas manimi tikėjo. Net tautinius kostiumus pati savo šokėjams siuvau iš savo nupirkto audinio. Siekdamas tikslo, įgyvendindamas savo svajonę, turi pasiryžti daryti viską, kad tau pavyktų. Turi laikytis drausmės, sau kelti aukštesnius reikalavimus nei savo ugdytiniams: niekada nemeluoti ir tesėti savo žodį. Be abejo, labai svarbu kompetencija – privalai nuolat tobulėti, kelti kvalifikaciją“, – įsitikinusi J.Pranciulienė.
Anot jos, sėkmingai veiklai labai svarbus komandinis darbas. Jeigu nėra komandos, sunku pasiekti iškeltus tikslus, kūrybiškai save realizuoti. „Mikituko“ studijoje, be vadovės, dirba dar dvi mokytojos ir akompaniatorė.
„Darbo valandų pas mus nėra, kartais dirbame ištisą parą, ypatingai kelionėse. Svarbiausia, kad sutampa požiūris, lūkesčiai ir žiūrime viena kryptimi“, – sako Jolanta.
Ji pasakoja, kad „Mikitukas“ turi aiškų braižą ir darbo krytį, puoselėja ne tik drausmę, bet ir artimus tarpusavio santykius.
„Pradedame nuo aprangos, tvarkos, drausmės, punktualumo. Kitaip nebus rezultato“, – įsitikinusi šokių studijos vadovė.
„Mikituką“ lanko vaikai nuo 5 iki 18 metų. Mažuosius šokėjus atveda tėvai, kurie nori, jog jų atžalos tobulėtų visapusiškai. Kadangi užsiėmimai nemokami, atsiranda ir „paklydėlių“, kurie ateina dėl laiko praleidimo. Būna, kad jie užsilaiko ir ilgiau, o būna, kad kolektyvą palieka gana greitai. Bet šokėjų studijai netrūksta.
O legendinio „Mikituko“ vadovė J.Pranciulienė prisipažįsta esanti laimingas žmogus: „Rytą džiaugiuosi, kad galiu eiti į darbą, o vakare apima palaima, kad galiu grįžti į namus, kur esu laukiama“.
Ir priduria, kad didžiausia dovana bei pasiekimas jai yra nuoširdus artumas su šokėjais – per tris dešimtmečius jų buvo daug ir visi jie likę vadovės širdyje.