Dar vaikystėje atradęs meilę muzikai dirigentas nesiblaškė – nusprendė kryptingai žengti pakerėjusiu keliu.
Muzikos mokslai čia, Lietuvoje, studijos Austrijos sostinėje ir didžiulis ryžtas judėti pirmyn Adomą atvedė ten, kur jis yra dabar, į laiką, kai jo mostams paklūsta didžiausieji orkestrai.
Jau visai netrukus A. Jankovičius ir vėl įžengs į Nacionalinę Lietuvos filharmoniją. Kovo 30-ąją jis diriguos Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui ir klausytojus pakvies nukelianti į svajonių ir fantazijų pasaulį.
Bene didžiausia filharmonijos partnerė prekybos tinklas „Norfa“ taip pat prisideda prie kultūros šventovės gyvenimo.
Sąmoningai teikdama paramą kultūros įstaiga „Norfa“ užtikrina, kad muzika šalyje ir toliau žydėtų.
„Parama mums labai svarbi. Ji skiriama tam, kad vyktų kūrybinis proveržis, būtų įgyvendinamos ypatingos idėjos, būtų galima pasikviesti labai norimus solistus, dirigentus, orkestro narius iš užsienio“, – yra sakiusi įstaigos direktorė Rūta Prusevičienė, kuri išskyrė, jog „Norfos“ parama įstaigai yra neįkainojamai svarbi.
Prekybos tinklo dėka filharmonijoje vyksta neįkainojami renginiai sušildantys kiekvieno klausytojo širdį ir primenantys meno svarbą.
Apie karjerą prabilęs dirigentas atviras – nors šis kelias nelengvas – tai jo pašaukimas, o aistra tam atperka net bemieges naktis.
– Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai muzikoje? Kaip ją pamilote?
– Tiesą sakant, net nepamenu, nuo ko viskas prasidėjo. Žinau, kad dar nepradėjęs mokytis muzikos, kartą svečiuose pas auklę ant popieriaus lapo užrašęs penklines su natomis aš tą kūrinį vėliau „atlikau“ pianinu. Net ir dabar mama nežino, iš kur tai ištraukiau – muzikuojančių šeimoje nebuvo.
Taip pat prisimenu save prieš televizorių, diriguojantį orkestrams. Ta trauka muzikai yra sunkiai paaiškinama. Vėliau buvau nuvestas į Ąžuoliuko muzikos mokyklą.
– Esate pristatomas, kaip jaunasis dirigentas? Kodėl pasukote būtent šiuo keliu? Kuo jis sužavėjo?
– Dirigavimas domino mane tiek, kiek save prisimenu. Tai nebuvo sunkus apsisprendimas. Vaikystėje skaitytos garsių kompozitorių ir dirigentų biografijos leido suprasti, kad norint būti dirigentu, reikia pradėti nuo kitų muzikinių disciplinų.
Taip gyvenime atsirado fortepijonas, kompozicija, bet dirigavimas niekada nedingo iš akiračio, nors Balio Dvariono muzikos mokykloje mokiausi fortepijono, laisvalaikiu dažniausiai klausydavausi orkestrinių kūrinių.
Matyt, mane traukė orkestro instrumentų beribė spalvų įvairovė, repertuaras, tokie kompozitoriai kaip Richardas Wagneris, Gustavas Mahleris ir Antonas Bruckneris.
Dirigento profesija yra labai įvairialypė – ji reikalauja plataus gebėjimų spektro, kūrybiškumo ir žinių. Aš mėgstu iššūkius.
– Kaip į muziką žiūrėjote anksčiau ir kaip dabar? Kaip požiūris keitėsi? Gal buvo minčių viską mesti? Kaip atėjote iki to, kur esate dabar?
– Kai tik pradėjau, į muziką žiūrėjau labiau instinktyviai – svarbiausias buvo garsų grožis ir emocija. Dabar, kaip dirigentas, be minėtų dalykų geriau suprantu visumą – muzikinį ir istorinį kontekstą, kūrinio interpretavimo raidą, formą, skirtingų instrumentų grupių sąveiką. Visumos suvokimas tapo labiau sąmoningas, o ne vien tik intuityvus.
Taip pat su metais ir patirtimi ateina ne tik kūrinio dramaturginis suvokimas, bet ir gebėjimas tai atskleisti.
Jei anksčiau muzika man buvo tarsi kelionė be aiškaus maršruto – tiesiog pasiduodavau jausmui, – dabar ji primena žemėlapį, kurį reikia perprasti, kad galėčiau parodyti kelią kitiems. Vis dar išlieka spontaniškumas ir emocija, bet dabar galiu remtis gilesnėmis žiniomis ir patirtimi.
Ar buvo minčių viską mesti? Niekada. Bet būna akimirkų, kai savimi abejoju, kai jaučiu, kad manęs nesupranta. Bet paties dirigavimo tai neliečia – muzika visada išlieka kaip atsvara ir motyvacija.
– Ar kelias į profesionalią muziką buvo sunkus? Su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrėte siekdami karjeros? Kaip juos įveikėte?
– Pačioje dirigavimo studijų pradžioje susidūriau su tam tikrais iššūkiais, įskaitant amžiaus stereotipus. Studijuodamas užsienyje, pastebėjau ir situacijų, kai galimybės buvo ribojamos pagal lytį. Tai privertė dar labiau vertinti tikrai atviras ir įtraukias iniciatyvas.
Šioje srityje svarbu ne tik talentas bei darbas, bet ir gebėjimas atpažinti bei valdyti sudėtingas situacijas.
Kartais menininkai susiduria su įvairiais spaudimais, todėl principingumas ir aiškios ribos tampa svarbiais profesiniais įrankiais. Ši patirtis mane išmokė pasitikėti savo vertybėmis ir ryžtingai eiti savo keliu.
– Niekam ne paslaptis, kad meno pasaulyje krūviai išties dideli. Ilgos pasiruošimo valandos, sunkus, žiūrovams nematomas darbas, reikalauja daug jėgų. Kaip su tuo tvarkotės?
– Tai tiesa, bet kol kas dėl to nesiskundžiu. Man būtų daug baisiau nuobodžiauti ar nieko neveikti. Kuo daugiau dirbu, tuo labiau jaučiu, kad judu į priekį.
Didelis užimtumas suteikia prasmės ir leidžia jaustis reikalingam. Be to, turiu ir vieną privalumą. Artimieji mane laiko vampyru – daug miego man nereikia, greit nepavargstu. Kai esi motyvuotas, nuovargis tampa ne problema, o natūrali būsena.
– Kaip atrodo profesionalaus muzikanto diena?
– Dirigento darbas nuo instrumentalistų skiriasi tuo, kad netenka valandų valandas groti, bet tai nereiškia, kad darbas apsiriboja repeticijomis.
Mokymasis vyksta nuolat – nepriklausomai nuo savaitės dienos. Skaitymas, partitūrų analizė, repeticijos, koncertai, idėjų diskutavimas – tai amžinas procesas.
Tuo ši profesija ir motyvuoja, nes kiekvieną rytą atsikėlęs tu žinai, jog sužinosi ar atrasi kažką naujo, įdomaus. Taip pat ir tos dienos būna skirtingos. Tai ne tik muzika, bet ir daug organizacinio darbo.
– Nors šiame kelyje nesate dar ne itin ilgai, pavyko pasiekti daug. Sakykite, kaip jaučiatės diriguodamas Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui? Ką jums tai reiškia? Ar pasitaiko įtampos?
– Diriguoti šiam orkestrui – didžiulė garbė ir laimė. Ne tik dėl to , kad jis puikus, bet ir dėl asmeninių priežasčių – repetuoti lietuviškai, gimtajame mieste, su žmonėmis, pas kuriuos aš mokiausi ir kurie iki šiol mane palaiko ir man padeda – tai ypatinga.
Be to, ši vieta man reikšminga tuo, jog čia vaikystėje turėjau vieną pirmųjų savo koncertų. Tuomet palaikyti buvo atvykusi nuo ankstyvųjų dienų mane globojusi auklė, su kuria išlaikėme ypatingą ryšį iki pat galo. Mes vėl susitiksime čia, bet kiekvienas – šiek tiek kitokia forma. Ir tai kažkaip gražu.
– Be muzikos, ar turite kitų pomėgių ar interesų, kurie padeda atsipalaiduoti ar įkvepia?
– Studijuodamas Vienoje, per pandemiją daug laiko praleidau gamtoje. Taip atradau takus, kuriais vaikščiojo didieji kompozitoriai, upokšnį iš Liudvigo van Beethoveno Pastoralinės simfonijos...
Šiemet lankiausi Miurcušlage, miestelyje, kur vasaras leido Johanesas Brahmsas. Vaikščiojau jo takais, klausiausi jo muzikos. Man tai įdomu.
– Kokie jūsų artimiausi profesiniai tikslai ir svajonės? Ar yra projektų, kuriuos ypač norėtumėte įgyvendinti?
– Taip, yra minčių, planų, bet kol dar neįvyko, tegul tai lieka paslaptimi – juk sakoma, kad pasakius norai neišsipildo.