– Kada pradėjote domėtis fotografija?
– Fotografija mano gyvenime atsirado paauglystėje. Kaip ir daugelis mano amžininkų, išbandžiau mėgėjiškus fotoaparatus – tokius kaip „Smena-8“, „Sokol“, „Lubitel“, kuriais įamžindavau draugus, gimines, aplinką. Nieko prasmingo ir ypatingo – tai buvo labiau žaidimas.
Vėliau fotoaparatus mečiau į šoną, nes į rankas papuolė kino kamera, kuri buvo kur kas įdomesnė. Dar vėliau mano gyvenime atsirado vaizdo kamera ir taip po truputį kelias mane nuvedė link televizijos režisūros.
Susiję straipsniai
– Kaip fotografija patapo jūsų profesiniu keliu?
– Aš nedrįsčiau sakyti, kad fotografija tapo mano profesija. Ji grįžo į mano gyvenimą tada, kai jau buvau brandus ir daug pasiekęs televizijos režisierius.
Fotografijoje pradėjau ieškoti kitokių prasmių, ramybės, meno. Ėmiau skirti daugiau laiko analoginei fotografijai, seniesiems, istoriniams, fotografiniams procesams ir ilgainiui tapau tikru XIX a. fotografijos procesų ekspertu.
Nors tai tikrai užima nemažai mano laiko, o profesionalumo lygis senokai perlipo tiesiog hobio ribas, aš vis dar nedrįstu savęs vadinti fotografijos profesionalu, labiau laikau save menininku.
– Šiais laikais visi turime telefonus, kuriais galime išgauti tikrai kokybiškus kadrus, o tuo metu jūs fotografijai pasitelkiate XIX a. techniką. Kuo ji ypatinga?
– Visos senosios fotografinės technologijos, o ypač tos pirmosios, savo šaknimis siekiančios XIX a. vidurį, yra labai lėtos, brangios ir netobulos. Atrodytų, kodėl moderniam žmogui to galėtų reikėti, bet mūsų amžiuje, kai viskas robotizuota, automatizuota ir tobula, senieji fotografijos metodai atveria galimybę klysti ir žmogiškose klaidose ieškoti saviraiškos.
„Tobulas netobulumas“ – savomis rankomis sukurtas atvaizdas, kai kiekviename proceso etape viską kontroliuoji pats ir niekur nėra įsikišusi mašina. Tai teikia daug džiaugsmo ir laisvės kūrybai, be to, viską apgaubia mistikos ir stebuklo aura.
– Jūsų naudojama kolodijaus technika reikalauja daug laiko ir dėmesio kiekvienai detalei, o galimybės išsirinkti geriausią kadrą tiesiog nėra. Gal turite specialių technikų, kaip sukuriate tą vienintelį ir geriausią kadrą?
M.Meškausko nuotr.
– Žinoma. Pats svarbiausias dalykas kuriant vieną vienintelį kadrą yra bendravimas. Kadangi esu portretistas ir man svarbu sukurti žmogaus portretą, tai skiriu labai daug laiko ir dėmesio žmogui – kalbuosi su juo, stebiu, analizuoju, bet stengiuosi, kad mūsų bendravimas išliktų paprastas, neįkyrus, neįpareigojantis.
Taip stengiuosi sukurti atmosferą ir nuotaiką, kurioje žmogus pats užsimano siekti rezultato – tada mes jo ir pasiekiame. Portreto kūrimas yra bendradarbiavimas, o sėkmingas portretas yra sėkmingo bendradarbiavimo rezultatas.
– Jūs fotografuojate tik žmones. Kodėl būtent jie, o ne objektai ar gamta?
– Aš esu istorijų pasakotojas, o žmonės yra neišsenkantis istorijų šaltinis. Man yra svarbu istorija, pasakojimas, nuotaika ir refleksija, o iš žmonių aš visa tai gaunu.
Neslėpsiu, kad fotografuoju ir miestą – jame ieškau ko nors neįprasto: formos, ritmo, atsitiktinai supuolančių prasmių, sluoksnių, kuriuose gali būti pasislėpęs pasakojimas, mitologija, žaidimas metaforomis.
– Esate minėjęs, kad siekiate nufotografuoti žmogaus sielą. Gal turite metodų, kaip žmones atpalaiduojate ar nuteikiate prieš fiksuojant ypatingąjį kadrą?
– Nenustoju to kartojęs, kad iš tikrųjų stengiuosi nufotografuoti žmogaus sielą. Ne dvasią, kaip banaliai bando šį mano posakį lyginti su XIX a. pasipinigauti linkusių fotografų gudrybėmis, o būtent sielą, žmogaus esmę.
Tai, ką mes visi turime, bet nuo išorinio pasaulio slepiame – charakterį, baimes, džiaugsmus, išgyvenimus, prisiminimus, mintis, kurios mus formuoja, bet kuriomis nesidaliname. Visa tai aš vadinu siela ir bandau nufotografuoti – kartais pavyksta.
– Kaip manote, kada pavyksta nufotografuoti žmogaus sielą? Kaip atskiriate gerą ir blogą kadrą?
– Būna įvairiai. Kartais nusiviliu, kai kadras nepavyksta taip, kaip buvau sumanęs. Tačiau nutinka ir taip, kad portretuojamasis, išvydęs nuotrauką, sušunka iš laimės, įsimyli savo atvaizdą iš pirmo žvilgsnio ir nenustoja juo žavėtis – tai mane ir pradžiugina, ir nuramina.
Kartais numetu kadrą kaip nepavykusį, darau kitą, bet praeina diena, savaitė ar net mėnuo ir staiga suprantu – tas pirmasis buvo ypatingas. Visi bandymai jį atkartoti pasirodo esantys techniniai, bet be tos dvasios. Būtent dėl to mane draugai praminė „pirmo dublio fotografu“.
Viena kolegė, ne kartą pozavusi mano fotosesijose, yra pasakiusi: „Tavo fotografijos kaip vynas – jos bręsta. Jau tada patiko, o šiandien dar labiau“. Sutinku su tuo, tik atsitraukus ir nurimus pamatai, kad viskas buvo gerai ir neverta savęs graužti.
M.Meškausko nuotr.
Aš įsitikinęs, kad fotografuojant portretą sielą užfiksuoti pavyksta visada, tik ne visada ją iškart pamatome. Šiuolaikiniai, greito vartojimo žmonės ieško ne sielos, o raukšlių – jei jų nėra, fotografija gera, jei yra – bloga.
Tik atidūs, ramūs, kontempliatyvūs žiūrovai pamato tai, kas slypi giliau. Portretas kalba visada, tik ne visada į jį įsiklausoma.
– Kadangi galimybės išsirinkti būtent tą vienintelį kadrą šioje tecnikoje tiesiog nėra, kokių reakcijų iš žmonių, pamačiusių nuotraukos rezultatą, sulaukiate dažniausiai?
– Oi, žmonės pamatę rezultatą beveik visada reaguoja labai audringai. Visų pirma, jie pamato stebuklą – magišką atvaizdo atsiradimą, kuris niekada nepalieka abejingų, tada jie pamato save kitokį, nei įpratę matyti kasdienėse nuotraukose, todėl iš pradžių nuščiūva ir stengiasi „atmesti“ tai, ką pamatė.
Vėliau jie pastebi kitą sluoksnį – pamato tai, ką slėpė, ko niekada iki tol nematė nuotraukose ir, paprastai, įsimyli savo atvaizdą. Aplinkiniai sako: „Oi, koks tu čia senas, koks nepanašus į save“.
Bet pats žmogus mato visiškai kitą – jis tuose portretuose mato sunkiai paaiškinamus dalykus. Vieni sako, kad mato savo prosenelius, į kuriuos jie nemanė esą panašūs, kiti nustemba, kad nuotraukose mato tai, ką manė giliai savyje paslėpę ir pamiršę.
Mano kurti portretai kartais pavirsta keistu asmenybės terapijos seansu. Tai tikrai labai skiriasi nuo įprastų šiai dienai verslo portretų ar glamūrinių, retušuotų, „visiems įtikti“ skirtų portretų.
– Dabar fotografai dažnai užfiksuoja šimtus kadrų, išrenka geriausius ir ilgai juos dailina įvairiomis programomis tobulam efektui išgauti. Papasakokite, ko jūs siekiate savo fotografija?
– Savo fotografijomis siekiu sustabdyti laiką, grąžinti prisiminimus, užmegzti ryšį su žiūrovu. Noriu, kad žiūrintis išgyventų istoriją, galėtų ją perskaityti portrete. Jei tas nepavyksta, tada siekiu, kad bent žiūrovas priimtų mano portretus kaip meno kūrinį.
Mano portretai yra labai savitos estetikos – jie tamsūs, dramatiški, nebūtinai tobuli ir tikrai netinkami asmeninei reprezentacijai socialiniuose tinkluose, jie labiau meno kūriniai, o menas ne visada randa savo žiūrovą.
– Kaip apibūdintumėte būtent jūsų meno žiūrovą?
– Mano menas skirtas žmonėms, kurie gali sustoti, nurimti ir įsižiūrėti. Mano fotografijos dažnai būna tamsios, nes tikiu, kad tamsa priverčia žmogų stabtelėti, palinkti arčiau, pažvelgti įdėmiau, o įsižiūrėjęs jis atranda detales, pasakojimą, užmezga ryšį su portrete matomu vaizdu.
Dažnai savo portretus palydžiu ilgais tekstais. Žmonės juos skaito, tada vėl grįžta prie vaizdo, ir, noriu tikėti, pajunta tai, ką norėjau perduoti.
– Šiais laikais nuotraukas pavertėme labai kasdieniu, buitišku dalyku, o jūsų nuotraukos – lyg ritualas ir tam tikra magija. Kaip manote, kokią vertę dabar turi nuotraukos ir kokią jos turi jums?
– Man kiekvienas portretas, visų pirma, yra emocija ir istorija, kurią išgyvenau kartu su portretuojamuoju. O vertė yra labai klastinga sąvoka – vieniems vertė matuojama tik pinigais, kitiems emocijomis, tretiems istorijomis ir taip toliau.
Kadangi nuotraukoje užfiksuojamas momentas, kuris daugiau niekada nebepasikartos, jos vertė apibendrintai man yra neįkainojama.
– Esate ir televizijos režisierius, ten yra kur kas daugiau rėmų. Ji tampa lyg tam tikra atsvara nuo lėto, magiško fotografijos proceso. Kas jus patraukė televizijos link?
– Televizija yra sritis, kurioje drąsiai galiu save vadinti profesionalu. Tai yra mano kasdienis darbas. Televizija ir fotografija, nors ir skirtingos, abi suteikia galimybę kurti ir pasakoti istorijas. Televizija yra dinamiškesnė komandinė veikla su iškart matomu rezultatu ir populiarumo matavimais.
Man patinka, kad galiu dirbti su įvairiais projektais, kurie, nors ir yra skirti plačiajai auditorijai, vis tiek leidžia man perduoti savo žinutes ir idėjas. Be to, televizijos darbas išmoko mane greitai reaguoti, prisitaikyti prie kintančių situacijų ir būti lankstesniam kūrybinėse situacijose.
– Kokie televizijos darbai jums yra įdomiausi?
– Televizijoje esu įpratęs prie to, kad įdomiausias darbas visada yra tas, kurį darai „čia ir dabar“. Tai turbūt būdinga pačiai televizijos specifikai – greičiui ir srautui. Šiandien susikaupi ties vienu projektu, o po mėnesio niekas apie jį nebeprisimena, nes televizija – tai greito vartojimo produktų vitrina.
Kita vertus, kinas – kita sritis, kurioje save išmėginau, suteikia viltį, kad mano kurti filmai išliks ir po dešimties metų vis dar atras savo žiūrovą.
– Kiekvienas menininkas turi savitą stilių. Kaip apibūdintumėte savajį?
– Mano stilius? Jis – kaip laiko kapsulė. Mėgstu išlaikyti senąją fotografijos dvasią naudodamas šlapio kolodijaus techniką, kuri suteikia mano darbams tokį amžiną jausmą.
M.Meškausko nuotr.
Mano meninis stilius yra glaudžiai susijęs su istorijos ir asmeninių patirčių perteikimu per vizualiąją mediją. Aš vertinu autentiškumą ir detalių tikslumą, siekiu tiksliai atvaizduoti fotografuojamą objektą ar sceną. Tai kaip kino filmo scenos, kur kiekviena detalė turi savo reikšmę.
Šlapio kolodijaus technika aš siekiu sukurti ne tik vizualiai įtraukiančius, bet ir nepavaldžius laikui kūrinius. Kai atiduodu į rankas užsakytą portretą, dažnai sakau, kad suteikiu jam 150 metų garantiją, nes būtent tiek išlaikiusius istorinius ferotipus turiu įsigijęs aukcionuose ir jie visi atrodo taip, lyg būtų sukurti vakar.
Be to, mano darbai dažnai pasižymi tam tikra dramatizmo ir teatrališkumo doze. Daug dėmesio skiriu šviesai, siekdamas sukurti norimą nuotaiką, išryškinti objektų tekstūras ir formas, suteikdamas jiems beveik tapybišką išraišką.
Mano tikslas ne tik sukurti gražią nuotrauką, bet ir įtraukti žiūrovą į kadre pasakojamos istoriją.
– Kas jums yra didžiausias įkvėpimas? Kokie menininkai, fotografai yra jūsų favoritai?
– Mėgstamų menininkų turiu ne vieną, todėl net negalėčiau išskirti. Pavyzdžiui, tokie grandai kaip Irving Penn, Diane Arbus, Edward Steichen, Alfred Stieglitz, Man Ray, Richard Avedon, Edward Weston, galų gale Annie Leibovitz. Bijau, kad sąrašą galėčiau ilgai tęsti, o po to graužčiausi, kad ko nors nepaminėjau.
Iš jų išmoksti kompozicijos, šviesos, emocijos valdymo triukų, bet čia tik ledkalnio viršūnė, tik fotografai, o kur dar didieji tapybos meistrai, sukūrę portreto ir storytelling‘o pagrindus, tapę įkvėpimu ir mano minėtiems fotografams.
Net negalėčiau vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kas yra mano didžiausias įkvėpimas. Kartais tai būna tiesiog trumpas impulsas, pažadintas kokio nors nereikšmingo įvykio, saulės spindulio krentančio ant dulkėto voratinklio, atkampioje laiptinėje, o kartais ilgas ir kruopštus darbas, ieškant informacijos knygose, filmuose, internete, pokalbiuose ir brainstorm‘uose su draugais.
– Kokius artimiausius renginius esate numatęs savo profesinėje veikloje?
– Ilgai kurto projekto „Ryšys“ paroda. Šiame projekte studijavau porų santykius, o visi darbai sukurti naudojant senovinę šlapio kolodijaus techniką. Paroda bus eksponuojama Lietuvos fotomenininkų sąjungos galerijoje beveik visą gegužės mėnesį.
Kitas svarbus įvykis – mano naujojo dokumentinio filmo „Archyvų detektyvas“, kurio premjera Lietuvoje įvyko vasario pabaigoje, pristatymas Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Filme atskleidžiama paslaptingo tarpukario Kauno fotografo Antano Ingelevičiaus atradimo istorija Lietuvos Nacionalinio muziejaus fonduose. Filmas bus pristatytas Čikagos dokumentinių filmų festivalyje, o vėliau planuojamas dar vienos parodos, kurioje eksponuosime darbus, atliktus kita XIX a. technika kalitipija, atidarymas Čikagos Lietuvių dailės muziejuje.
Nors darbai gena darbus, aš visada esu atviras įdomiems projektams ir mielai studijoje priimu smalsuolius, norinčius įsiamžinti XIX a. technologijomis ir išgyventi vieną ryškiausių gyvenimo nuotykių.
Šis fotografas dalyvauja Lrytas projekte „Kadro meistrai“. Visus projekte dalyvaujančius fotografus ir Mindaugo Meškausko sukurtą galeriją naudojant naująjį Xiaomi 15 Ultra galite pasižiūrėti ČIA