Fotografas Darius Kučys: „Akimirką galima ne tik pagauti, bet ir sukurti“ „Kadro meistrai“ dalyvis

D. Kučys nemato prasmės tiesiog fiksuoti tai, kas prieš akis. Patyręs fotografas ieško emocijos, žvilgsnio, judesio, net tylios pauzės, kuri pasako daugiau nei šimtai žodžių.

Jo nuotraukose – autentiški žmonės, tikros emocijos ir akimirkos, kurias kartais pavyksta pagauti spontaniškai, o kartais – sukurti pačiam, vos keliais žodžiais ar tinkamu laiku paspaustu mygtuku.

„Meilė fotografijai užgimė su pirmuoju fotoaparatu“, – sako D. Kučys, prisimindamas šeštą klasę, kai į rankas pirmą kartą paėmė techniką, tapusią neatsiejama jo gyvenimo dalimi.

Tada objektu tapo gamta – gyvūnai, vabzdžiai, gėlės, augalai, peizažai. „Tai man buvo ir gamtos pažinimo džiaugsmas. Buvimas gamtoje, atsipalaidavimas, atitrūkimas nuo kasdienybės“, – pasakoja jis.

Vėliau į kadrą vis dažniau pakliuvo žmonės, o pats fotoaparatas tapo profesiniu įrankiu.

D. Kučio darbų spektras platus: nuo vestuvių ir šeimos švenčių iki mados kolekcijų pristatymų ar oficialių renginių. Tačiau visur jam svarbiausias išlieka žmogus.

„Mane domina pats žmogus. Mėgstu bendrauti, ir per tiek metų pats tapau drąsesnis – nebaisu prieiti, paprašyti atsistoti, nusišypsoti, papozuoti“, – sako jis.

Ir priduria: „Nesu iš tų fotografų, kurie stovi kamputyje ir laukia tobulos akimirkos. Jeigu akimirkos nėra – stengiuosi ją pats sukurti“.

Per ilgus metus dirbant renginiuose, D. Kučys ne kartą fotografavo žinomus žmones – nuo atlikėjų iki prezidentų. Tačiau kiekvienam jų jis taiko tą pačią taisyklę: jausti situaciją.

„Per tiek darbo metų išsiugdžiau savo diplomatiją. Labai svarbu pajausti nuotaikas, aplinkos temperatūrą.

Pastebėjau, kad visuomenėje žinomi žmonės dažnai būna su kaukėmis. Televizijoje jie vienokie, o kai atsipalaiduoja – pamatai, kaip yra iš tiesų“, – pasakoja fotografas.

Jis neslepia – dirbant išmoko ir psichologijos. „Supratau, kad psichologija svarbi fiksuojant žmones: tada ir fotografas, ir nuotraukoje pozuojantis asmuo bus patenkinti rezultatu“.

Kas įsimena iš tūkstančių fotosesijų? Ne tik emocijos, bet ir detalės – vietos, dekoracijos, žmonės.

„Įsimena renginiai, kai vieta būna kažkuo išskirtinė – pavyzdžiui, fotografuoji užsienyje, kur žavi tiek architektūra, tiek gamta“, – pasakoja jis.

Kartais įspūdį palieka ir prabanga: „Teko fotografuoti vestuves, kur pora fūrų buvo skirtos vien tik gėlėms – toks vaizdas tikrai įstringa ilgam“.

Ne mažiau įdomios ir šventės, kuriose dalyvauja žinomi atlikėjai. „Kai į gimtadienius, vestuves ar kitas šventes pakviečia Lietuvoje žinomus atlikėjus, jaučiuosi lyg koncerte.

Juokauju, kad per vasarą tą patį atlikėją tenka ne kartą sutikti, ir dainas mintinai išmoksti“, – šypteli fotografas.

Nepaisant visų švenčių, įspūdžių ir aplinkos blizgesio, profesionalo akys nuolat ieško autentiškumo. „Sunkiausia – matyti nuostabaus grožio žmones, kurie kamuojami įvairių kompleksų“, – atvirauja pašnekovas.

Pasak fotografo, šiandienos visuomenė stipriai veikiama lūkesčių ir socialinių tinklų spaudimo. „Jaučiamas spaudimas atrodyti tobulai. O aš stengiuosi atskleisti žmogaus autentišką pusę – parodyti jį tokį, koks jis yra iš tiesų“, – sako D. Kučys.

Kartais tenka net įtikinėti, kad nuoširdi šypsena – gražiausias aksesuaras.

„Mes, lietuviai, dažnai gėdijamės savo šypsenos, esame susikaustę. Per fotosesiją stengiuosi padėti žmogui atsipalaiduoti, išsilaisvinti iš kiauto ir pasižiūrėti į save be kritikos ir etikečių“, – sako jis.

Nors D. Kučys jau nuėjo ilgą kūrybinį kelią, svajonių dar netrūksta. Viena jų – daugiau dirbti tarptautiniuose renginiuose.

„Tikiuosi, kad pavyks kuo daugiau ir didesnių renginių fotografuoti užsienyje. Tokie projektai ne tik profesiškai augina, bet ir praplečia akiratį – kiekviena nauja šalis, kultūra, žmonės įneša naujų spalvų ir į pačią kūrybą“, – sako jis.

Dar vienas svarbus tikslas – surengti asmeninę fotografijų parodą.

„Tai būtų ne tik galimybė parodyti savo darbus plačiau, bet ir proga atsigręžti atgal, pažvelgti, kiek visko pavyko nuveikti per tuos metus. Kartais tik taip pamatai, kiek daug akimirkų pavyko sustabdyti – ir kiek jų vis dar laukia“, – įsitikinęs pašnekovas.