Dar mažą Ukrainoje į šokio pamokas ją atvedė tėvai. Pastebėję mergaitės talentą rankų jie nenuleido – užtikrino, jog ji gautų geriausią išsilavinimą ir užsiimtų veikla, kurią pamilo.
Ukrainoje sėkmės sulaukusią šokėją pastebėjo ir lietuviai. Sulaukusi pakvietimo šokti LNOBT tuomet ji dar nesitikėjo, jog Vilnių vadins savo namais.
Dabar Olesia primabalerina, kuri visai netrukus vėl žengs į teatro sceną ir džiugins žadą atimančiais šokio judesiais.
Jau ne vienerius metus namais balerinai tapusio LNOBT kelią į sėkmę lydi jo ištikimas partneris „Norfa“.
„Mecenatystė ir verslų parama mums yra labai svarbi. Visų pirma, tai finansinis indėlis, be kurio sunkiai galėtume vykdyti meninę veiklą.
O antra, tai verslo atstovų įgalinimas tapti mūsų veiklos bendrakūrėjais. Manau, kad tai labai svarbu, nes verslas ateidamas su parama supranta, vertina meno svarbą ir prisidėdamas savo indėliu žino šios investicijos prasmę“, – apie paramos svarbą naujienų portalui Lrytas yra sakiusi LNOBT vadovė Laima Vilimienė.
Prisidėdama prie meno „Norfa“ užtiktina vieną – kultūra šalyje klestės dar ilgai.
O šį kartą naujienų portale Lrytas išskirtinis pokalbis su baleto profesionale Olesia, kuri pamilusi šokį atrado daug daugiau, nei galėjo pagalvoti.
– Šokio keliu einate nuo pat vaikystės. Ką dabar jums reiškia baletas? Kaip ta meilė keitėsi, kokią vietą šokis jūsų širdyje užima dabar?
– Šokti pradėjau penkerių. Mama nuvedė mokytis tautinių šokių, manydama, kad reikia sustiprinti mano nugaros raumenis prieš pradedant lankyti mokyklą. Juk dažnai vaikams, pradėjusiems eiti į mokyklą, išsivysto skoliozė.
Mama norėjo apsaugoti nuo šios problemos, bet tuo metu nė nenujautė, kiek daug problemų atsiras per mano karjerą.
Dabar baletas man reiškia viską. Mėgstu savo profesiją ir neįsivaizduoju savo gyvenimo be baleto.
– Jūsų kelias prasidėjo Kijive. Ką jums tai reiškia?
– Esu labai dėkinga savo šeimai, tėčiui ir mamai, nes jie pastebėjo, kad man sekasi šokti ir turiu perspektyvų išmėginti save balete.
Jie padarė viską, kas įmanoma, kad persikraustytume iš Krymo, kur gimiau, į Charkivą, nes tuo metu ten buvo įsikūrusi stipriausia baleto mokykla Ukrainoje, o vėliau – į Kijivą, kad mokyčiausi Kijivo valstybinėje baleto mokykloje, kurią Lietuvoje galėtų atstoti M. K. Čiurlionio menų mokykla.
Taigi, mano tėvai padarė be galo daug, kad gaučiau gerą išsilavinimą, suteikė man šansą.
Būtent Kijive turėjau geriausius mokytojus, kurie man suteikė akademinį klasikinio baleto pagrindą.
Teatre turėjau geriausią mokytoją Allą Lagodą, kuri vienu metu buvo asmeninė Mayos Plisetskaya asistentė ir išugdė daugybę tokių pasaulinių baleto žvaigždžių kaip Aleksejus Ratmanskis, Alina Kozhukaru, Yana Salenko ir kt.
Buvau paskutinė jos mokinė ir kai išvažiavau į Lietuvą, ji pasakė, kad daugiau nieko nesiims. Dabar jai 87 metai, ji gyvena Kijive ir kas savaitę susiskambiname. Turime vertinti ir gerbti tuos, kurie mus užaugino ir mumis tikėjo.
– Kas jus atvedė į Lietuvą?
– Po trejų metų darbo Kijive supratau, kad noriu tobulėti, nes kartu su mokytoja jau buvau parengusi visą klasikinį repertuarą ir norėjosi kažko naujo.
Tuo metu su manimi susisiekė Krzysztofas Pastoras ir paklausė, ar negalėčiau atvykti į Vilnių ir per dešimt dienų pasiruošti „Don Kichoto“ premjerai. Aš sutikau.
Po premjeros K. Pastoras pasiūlė likti ir prisijungti prie LNOBT trupės. Visada būsiu jam dėkinga už šią galimybę ir tikėjimą manimi, kaip profesionale.
Taigi, po dešimties dienų, praleistų su LNOBT trupe, supratau, kad noriu čia likti, nes čia jaučiuosi komfortiškai ir noriu dalintis savo pasirodymais, savo emocijomis ir patirtimis su nuostabia Lietuvos publika.
– Su kokiais iššūkiais teko susidurti, persikėlus į kitą šalį ir pradedant naują etapą?
– Pirmieji metai buvo sunkūs: nieko nepažinojau, turėjau susirasti ir išsinuomoti butą, nemokėjau kalbos, skyrėsi žmonių mentalitetas.
Nežinojau, kieno galėčiau paprašyti pagalbos, bet kartu mane lydėjo sėkmė, nes kelyje sutikau daug žmonių, kurie man padėjo.
Esu laiminga, būdama čia. Išlaikiau lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzaminus, tačiau vis dar mokausi lietuvių kalbos ir kultūros ypatumų.
Čia mano draugai ir man brangūs žmonės bei nuostabi publika, mano žiūrovai, kurie visada mane palaiko, ir aš tai labai vertinu.
– Lietuvių kalba – jums nėra gimtoji. Daugelis čia gyvenančių ne iš karto išmoksta kalbą, o kartas ja ir visai nesinaudoja. Kodėl jums yra svarbu kalbėti lietuviškai?
– Dabar Lietuva yra mano namai. Džiaugiuosi, kad gyvenu ir dirbu Vilniuje, myliu šį miestą visa širdimi.
Aš nesuprantu kaip galiu gyventi šalyje nemokėdamas kalbos, kultūrinių vertybių? Visų pirma, kalbos ir kultūrinių tradicijų žinojimas – tai yra pagarba tautai ir šaliai, kurioje turi galimybę dirbti ir gyventi. Ir man tai yra labai svarbu.
– Kuo skiriasi darbas baleto srityje Lietuvoje ir Ukrainoje?
– Nėra didelio skirtumo, be to, kad Ukrainos nacionalinėje operoje nėra šiuolaikinių pastatymų. Ir drąsiai galiu pasakyti, kad per pastaruosius 10 metų, Lietuvos teatras gerokai lenkia Ukrainos nacionalinę operą.
Žinoma, karo veiksnys turi įtakos Ukrainos baleto repertuarui ir nėra finansinių galimybių kviestis choreografus ir kurti pasaulinio lygio pastatymus, tačiau net ir tokiais sunkiais laikais teatras gyvena, o artistai turi galimybę dirbti.
Labai mėgstu klasikinį baletą ir manau, kad nėra nieko sudėtingiau, kaip šokti klasikiniuose baletuose, bet kartu tai viena iš priežasčių, kodėl norėjau rasti teatrą, kuriame galėčiau patobulėti naujoje srityje. Todėl LNOBT vadinu savo namais.
– Esate primabalerina. Ar tai buvo jūsų svajonė?
– Tai niekada nebuvo mano svajonė. Žinojau tik tiek, kad labai mėgstu baletą ir noriu šokti. Esu laimingas žmogus, myliu tai, ką darau visa siela ir širdimi, ir žinau, kad dabar esu ten, kur turėčiau būti.
– Ar buvo spektaklių, vaidmenų, kurie jums turėjo išskirtinę reikšmę? Kokie jie ir kodėl?
– Kiekvienas iki šiol sukurtas vaidmuo man svarbus, o kiekvienas kitas bus dar svarbesnis. Bet tikriausiai pačiu svarbiausiu ir sudėtingiausiu galėčiau laikyti Žizel.
Kiekvieną kartą, kai šoku šį vaidmenį, po pasirodymo kažkas nutinka. Su šiuo vaidmeniu mane sieja sudėtingas santykis emociniu požiūriu ir po kiekvieno spektaklio sakau, kad daugiau šiame balete nebešoksiu, bet vis tiek šoku.
Labai myliu Žizel, bet šis baletas man savotiškas testas.
Pastebiu, kad man įdomiau šokti baletuose, turinčiuose gilią emocinę prasmę. Štai kodėl Džuljeta Pastoro „Romeo ir Džuljetoje“ bei pagrindinė vaidmenį balete „Parkas“ Angelino Preljocajo man tokie brangūs vaidmenys.
– Pagrindinį vaidmenį atliksite ir balete „Barbora Radvilaitė“. Ką jums reiškia šis pasirodymas, šis vaidmuo? Galbūt tarp savęs ir Barboros atrandate panašumų?
– Pirmą kartą šį baletą pamačiau prieš 6 metus ir prisimenu, kad tada pasakiau mamai, kad labai norėčiau kada nors išgyventi šį baletą Lietuvos teatro scenoje. Po 6 metų mano svajone išsipildė.
Šiam vaidmeniui ruošiausi kruopščiai. Man buvo svarbu Barboros ir Žygimanto istoriją sužinoti iš skirtingų šaltinių.
Sėdėjau bibliotekoje, skaičiau įvairias knygas (kartais nemokėjau žodžių, todėl sėdėjau su žodynu), klausiausi muzikos, kalbėjausi su choreografe, kad suprasčiau Barborą ir padaryčiau ją sava.
Nekopijuoti, nebandyti atvaizduoti, o gyventi. Šis vaidmuo man buvo, yra ir visada bus svarbus. Nekantriai laukiu birželio 12 ir 14 d., kai vėl galėsiu įkūnyti savo Barborą mūsų teatro scenoje.
– Niekam ne paslaptis, kad meno, baleto pasaulyje krūviai išties dideli. Ilgos pasiruošimo valandos, žiūrovams nematomas sunkus darbas reikalauja daug jėgų. Kokie buvo didžiausi iššūkiai jūsų karjeroje? Kaip juos įveikiate?
– Man baletas yra didžiulio prigimtinio talento ir „Titaniko“ darbo derinys. Turbūt man didžiausi sunkumai karjeroje – traumų išbandymai.
Kai gavau pirmąją traumą, toliau šokau Lietuvoje, paskui gastroliavau iš Japonijos į Ameriką, tada grįžau į Lietuvą ir toliau šokau skaudama koja ir kai nebegalėjau tiesiog užlipti ant kojos ir žengti paprastą žingsnį, turėjau suprasti, kad turiu išeiti nedarbingumo atostogų ir gydyti koją.
Tuo metu net galvojau, kad turbūt turėčiau mesti baletą ir niekada nebegrįšiu į normalią formą, bet tada supratau, kad negaliu pasiduoti ir viską mesti.
Jei Dievas tau davė talentą, nuodėmė jo neišplėtoti ir neįgyvendinti. Po pusmečio grįžau ir amžiams supratau, kad ir kaip būtų sunku, reikia nepasiduoti.
– Kaip jūsų kasdienybė atrodo ne scenoje, uždarius LNOBT duris? Kaip derinti profesinį ir asmeninį gyvenimą, ar spėjate rasti laiko kitiems pomėgiams?
– Deja, man visada trūksta laiko. Net per atostogas dirbu, nes mūsų profesija labai trumpa, o jei turi kvietimų iš kitų teatrų šokti kokiame nors spektaklyje ar dalyvauti kokiame nors „Ballet Gala“ koncerte, nedvejoju ir einu šokti.
Bet jei aš ne teatre, tai aš esu mokykloje. Jau metus dėstau baleto mokykloje „Pro Baletas akademija“ ir suprantu, kad man patinka dirbti su vaikais, man patinka su jais siekti rezultatų ir taip pat daug iš jų mokausi.
Ir jei jiems reikia mano pagalbos ir patarimo, aš visada padėsiu. Mokytojo darbas yra labai atsakingas darbas ir jei nejauti jėgų ir noro padėti vaikams, tai galbūt reikia pagalvoti, ar verta prisiimti tokią atsakomybę.
– Kokia jūsų svajonė, ateities planai?
– Dabar turiu tik vieną svajonę – kuo greičiau pamatyti savo šeimą, mamą ir tėtį. Jie gyvena Charkive, o kad ten patekčiau karo sąlygomis, man reikia trijų dienų iš Vilniaus į Charkivą.
Kai skrido lėktuvai, buvo viena valanda, ir mamos virtuvėje valgiau barščius. Dabar daug sunkiau.
Nemačiau jų jau dvejus metus, todėl laukiu atostogų, kad galėčiau kuo greičiau grįžti namo ir tiesiog apsikabinti.