Filme svarbų vaidmenį turėjo ir aktorė Vaidilė Juozaitytė. Tačiau Editą įkūnijusios aktorės kelias šioje istorijoje dar nesibaigė – tą pačią merginą ji vaidins ir teatre.
Daugelis dar nežino, tačiau iš Šiaulių kilusi aktorė prieš teatro mylėtojus stos jau birželį su premjera „Šok, Edita, šok“.
Prie šios premjeros aktyviai prisidėjo ir kultūros svarbą suprantantis prekybos tinklas „Norfa“.
LNOBT istorija, kurią žino ne visi: kaimyninių šalių pavydas, plūstantys žmonės ir iki smulkmenų apgalvotos detalės
Šiauliams ši partnerystė itin svarbi, mat šį sezoną „Norfa“ tapo ir Valstybinio Šiaulių dramos teatro (VŠDT) rėmėju, kuris padeda menui klestėti regionuose.
„Norfos“ indėlis labai pasijautė. Spektaklį „Šok, Edita, Šok“ mintyse nešiojomės jau keletą metų. Jį įgyvendinti nebuvo lengva dėl nepakankamo finansavimo. Pastatyti spektaklį reikia nemažai papildomų lėšų.
Susiję straipsniai
„Norfa“ buvo didelė paspirtis užtikrinusi, kad tai galime padaryti – dėl tokio svarbaus rėmėjo finansinės paramos pradėjome kalbėtis su visa kūrybine komanda, supratome, kad turime resursus įgyvendinti idėją.
Vargu, ar be „Norfos“ paramos ir šiais metais spektaklis būtų išvydęs dienos šviesą“, – naujienų portalui Lrytas yra sakiusi VŠDT meno vadovė Nomeda Šatkausienė.
Nors premjera itin laukiama, šį kartą Vaidilė su naujienų portalu Lrytas kalbėjo ne tik apie tai.
Netikėtai gimusi meilė teatrui, ilgos, o kartais ir varginančios darbo valandos, žiūrovui nepastebimi aktoriaus iššūkiai ir didelė svajonė – su tuo iš arčiau leido susipažinti teatre ir kine žibanti jauna moteris.
– Kuo gyvenate šiuo metu? Kokios yra pagrindinės jūsų veiklos ir kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė?
– Kasdienybė tokia – anksti keliuosi ir vėlai einu Dar nesu taip gyvenusi ilgą laiką. Kada esu atsikėlusi – dirbu. Nei skundžiuosi nei giriuosi, juk darau tai, kas man labiausiai patinka. Ištiko tokie metai, kad susidėjo daug čia ir dabar. Ir tiek.
Ką tik pasirodė Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera „Fermentacija“. Įprastai po premjeros reikia nemažai laiko atsigauti, tačiau – dabar ruošiame „Šok, Edita, šok“ premjerą.
Na, dar rašau magistro darbą Vilniaus universitete – viską spėti nėra labai lengva, nežinau ar pavyks, bet įdomus tas savo ribas perkopiantis adrenalinas.
– Sugrįžkime į pačią pradžią. Sakykite, kaip nusprendėte pasukti į aktorystę?
– Man atrodė, kad noriu būti viskuo, o tvirtai tapti aktore apsisprendžiau gal devintoje klasėje. Prisimenant vaikystę, neturėjau tikslios svajonių profesijos, iš tiesų, maniau, kad būsiu kosmonautė arba išradėja, nesupratau, ką tai tiksliai reiškia – mėgdavau susimontuoti daiktelius, sudėti dalis, kurios natūraliai „neina kartu“.
Labai žavėjausi Rowano Atkinsono sukurtu Pono Byno personažu, dažnai susitapatindavau dėl jo keistumo, išradingumo, vienišumo. Buvau užkietėjusi romantikė, daug daug svajodavau.
Mane išgelbėjo mintis apie aktorystę, neįsivaizduoju, kur būčiau pasukusi kitur. Aš labai laiminga, čia susideda viskas: dėmesys, atsakas iš žiūrovų, santykis su žmonėmis yra viena, bet taip pat reikalingos labai gilios paieškos apie save ir gyvenimą.
O gyvenime kartais gali jaustis nejaukiai, nerasti savo pozicijos, tačiau ant scenos ją privalai turėti.
Mane tai dažnai gelbėja, kad kai gyvenime nežinau ir abejoju, scenoje turiu būti užtikrinta netgi pačia abejone – tai man labai padeda atrasti balansą. Net kai būna sunku repetuoti, tos akimirkos, kai ant scenos jautiesi gyvas ir laisvas, atperka viską viską.
– Vaidinate ne tik teatre. Sužibėjote ir kine. Kuo skiriasi šios aktorystės raiškos ir kuri jums yra labiau prie širdies – teatras ar kinas?
– Nežinau dėl sužibėjimo, nebent tai reiškia, kad viskas labai. Tuomet teisingai.
Teatras ir kinas labai skiriasi. Ne tik rezultatu, bet ir dienotvarke – nekenčiu anksti keltis, o teatre daugiau pelėdų nei vyturių politika vyrauja.. Tai vienas taškas teatrui
Kine už daugiau dalykų galima pasislėpti – nematai savęs kadre, ekrane gali būti rodoma tik kažkokia detalė – tolimas arba labai artimas kadras.
Ypač, jei labai pasitiki režisieriumi, ką jaučiau „Pietinia Kronikas“ režisavusiam Ignui Miškiniui, žinai, kad jis nepraleis pro akis to, kas neatrodo gerai. Jis geba aktorių pateikti iš gerosios jo pusės.
Nors teatre yra spektaklių, kur slepiamasi už dekoracijų, tačiau kaip aktorė esu auklėta, kad scenoje nėra kur pasislėpti. Visuomet reikia ieškoti sprendimų, kaip išreikšti atliekamą mintį.
O gal galima viską apversti ir sakyti apie teatrą ir kiną atvirkščiai? Jei rimtai, aš nesuprantu ir nežinau. Kiek bandau lyginti – pradedu prieštarauti sau iš karto.
Visada galvojau, kad būsiu tik teatro aktorė, tačiau užsimaniau į kiną ir dabar abi raiškos man patinka tolygiai. Tiesa, daugiau laiko praleidžiu teatre ir nors jis man artimesnis, kinas – labai įdomu.
– Pastaruoju metu Lietuvoje bene visi žiūrėjo filmą „Pietinia kronikas. Kaip nusprendėte prisijungti prie šio projekto?
– Buvau skaičiusi Rimanto Kmitos romaną, man jis patiko, todėl sužinojusi, jog vyksta atranka į ją nuėjau. Kaip šiaulietei buvo labai smagu, kad filmavimo metu visi susidraugavo su mano gimtuoju miestu, komanda spėjo jį pažinti.
Filmuojant šią juostą viskas tiesiog plaukė savaime. Niekas nebuvo verčiamas daryti vienus ar kitus dalykus, visi žinojo savo užduotis, darė jas tiek, kiek pajėgia ir toli gražu netinginiavo.
Pastaruoju metu galvoju, jog kuriant filmus (apskritai kūrybos procese, teatre) svarbiausia darbinė atmosfera, svarbu, kad nebūtų priešinimosi, pykčių. Gal kai kuriuos žmones tai atrakina, o aš pradedu nematyti prasmės, jei nėra tikėjimo. Geras rezultatas duoda mažiau nei turtingas procesas.
– Kalbant apie jūsų įkūnytą heroję Editą – ar ji jums buvo artima, ar buvo įdomu ją įkūnyti?
– Edita turi komiškumo. Tai įdomu, mėgstu šitą momentą. Juostos kūrimo procese atradau, kaip ją prisijaukinti, tačiau Edita nebuvo tas personažas, kurį iš pradžių galvojau galinti įkūnyti. Aš, iš tiesų, nelabai ir pamenu, ką aš galvojau…
– Toliau – tas pat vaidmuo tik teatre. Kuo ši istorija skirsis ant teatro scenos, ko gali tikėtis filmo gerbėjai?
– Svarbu tai, kad viso spektaklio metu vaidinsime tik Edita yra istorijos pasakotoja, o jos istorijos partneris yra Tautvydas Galkauskas, kuris vaidins personažą Raimį – tai jau didelis skirtumas. Smagu, kad nesu scenoje visai viena.
Tautvydas ne tik labai įdomus kaip menininkas, tačiau ir puikus partneris. O pats spektaklis, žinoma, teatre bus kitoks nei kinas. Edita turi daugiau erdvės ir jai reikia ja naudotis. Čia, didžiojoje Šiaulių dramos teatro salėje, ieškau didesnės kūniškos raiškos. Jos bus nemažai – šokame, bus judesio.
Pati istorija yra iš moteriškos perspektyvos – tai daug ką keičia. Nors tais laikais nelengva buvo visiems, toks jausmas, kad Editos tipui – nieko negalima. Bet Edita, kaip ir aš vaikystėje, svajoja. Ir gal pagaliau išdrąsėja.
– Kalbant apie jūsų profesiją – kaip iš vidaus atrodo Lietuvos aktorių virtuvė. Ar sunku šioje rinkoje įsitvirtinti jaunam žmogui, ar didelė konkurencija? Kaip sekėsi jums?
– Įsitvirtinti nėra lengva, reikia ne tik talento, bet ir labai daug darbo ir mazochizmo. Problemos – kam reikalingas visas stresas ir spaudimas, kurio teatre be galo daug? Kas tai atperka?
Dažnai manau, kad jei žmogui viskas gerai, tai į teatrą jis tikrai neina. Visgi manau, kad sėkmė čia lemia be galo daug. Gali bandyti išmokti vienas ar kitas technikas, bet jomis aš pasitikiu mažiau, gal iš tingumo? Stengiuosi pasikliauti intuicija, nors kartais ją ignoruoju, dažniausiai procese tenka iš savęs išgirsti: „juk sakiau, nuo pat pradžios, kad taip reikia…“.
Galų gale, nebūna nieko pagal planą, kartais net nežinai, kodėl tą dieną spektaklyje nebuvo stebuklo. Stebuklas teatre labai tinkamas žodis, statau ant jo.
Visgi manau, kad man kažkur pasisekė, bet tik todėl, kad pati stengiausi.
– Kokie didžiausi iššūkiai pasitaikė jūsų karjeroje? Kokie yra aktoriaus kelio sunkumai?
– Svarbu nepasimesti, ypač tai jaučiasi po premjerų, kai labai daug laiko praleidi su teatro žmonėmis. Esi energetiškai, ne tik fiziškai, ištįsęs…
Visi teatro žmonės (ypač aktoriai) yra be galo spalvingos asmenybės, jie turi labai aiškias nuomones, savo požiūrį. Dirbant šį darbą reikia visuomet prisiminti, kas yra svarbu tau, kokios yra tavo idėjos. Svarbu nepasimesti tarp to ar nori keisti savo požiūrį, ar būti ištikimas sau.
Ypač prieš premjeras tai pradeda sukti galvą, praleidžiant daug laiko – visos teatro patalpos turi labai daug spalvų. Ir dar daugiau nuomonių apie tave ir tavo darbą – kaip reikia atsirinkti į ką reaguoti!
– O kaip stengiatės tame spalvų sūkuryje nepasimesti ir likti ištikima sau?
– Pasimetu, bet Tikriausiai čia vėl – nuojauta. Esu linkusi žmonių nuomonėms nebūti kategoriška, visos jos man yra įdomios, svarstytinos. Tačiau kliaujuosi vidumi: noriu imtis vieno projekto ar ne, ar taip yra dėl pinigų, ar dėl mano pamatinių vertybių.
Stengiuosi bandyti sau nemeluoti, tačiau tai yra sunku ir ne visada pavyksta. Ir, kaip ir visi, prigaunu save meluojant kasdien.
– Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad labai anksti keliatės ir vėlai keliaujate miegoti. Ar ir kaip pavyksta suderinti profesinį gyvenimą su asmeniniu? Ar spėjate rasti laiko kitiems pomėgiams?
– Dabar yra tas laikas, kai asmeninio gyvenimo neturiu. Kartais pasiimu kelias laisvas dienas susitvarkyti būtinus reikalus – persikraustyti į kitą butą, rūpintis Tačiau tai viskas. Mane gelbsti mintis, kad sezonas baigiasi, tada turėsiu laiko atsikvėpti, o kai bus likę mažiau darbų su kuo nors nueisiu į pasimatymą (juokiasi).
Tai mintys apie ateitį, bet šiuo metu suprantu, kad dabar ne apie tai ir kurį laiką nebus. Visgi to nevadinčiau asmeniniu – šitą turiu – jei galiu miegoti savo lovoje ir išmesti koją – tai mane taip džiugina, čia mano gyvenimas, laisvė. Veikiau neturiu socialinio gyvenimo – tiesą pasakius, toks dabar net nedomina.
– Kokia yra jūsų svajonė, ateities planai?
– Jūra, smėlis ir šalto alaus bokalas.