OKT – nepriklausomas teatras, nuo 2008-ųjų vykdęs veiklą Ašmenos gatvėje esančiose patalpose. Nors jos nebuvo pritaikytos meninei veiklai, būtent ten per 17 metų gimė jau legendiniais tapę spektakliai – „Žuvėdra“, „Dugne“, „Hamletas“ – ir debiutavo nauja aktorių karta.
Reikšmė Lietuvos teatro kultūrai
Kalbėdamas apie OKT reikšmę Lietuvos teatro kultūrai, A. Liuga pabrėžė, jog šio teatro modelis ir jame sukurti spektakliai buvo svarbus veiksnys šiuolaikinio Lietuvos teatro modernėjimui.
„OKT per pastaruosius du dešimtmečius užaugino naują aktorių kartą, sujungė skirtingų kartų ir sričių menininkus ir ženkliai prisidėjo prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro atsinaujinimo“, – teatro reikšmę komentavo Valstybinio jaunimo teatro vadovas.
Kaip portalui Lrytas detalizavo A. Liuga, 17 metų gyvavusio OKT iškeldinimas atskleidžia ir gilesnes Lietuvos teatrų sistemos spragas.
„Viena vertus, OKT gyvavimas jam suteiktose ankštose patalpose Ašmenos gatvėje buvo apgailėtinas kompromisas. Per du dešimtmečius neatsirado valingų ir strategiškai toliaregiškų tiek Vilniaus miesto savivaldybės, tiek Kultūros ministerijos sprendimų“, – problemas komentavo jis.
Anot teatrologo, jeigu geriausiais teatro gyvavimo metais jam būtų buvusios suteiktos tinkamos patalpos veiklai plėtoti, teatras būtų tapęs ryškiu kultūros centru, vienijančiu įvairių kartų ir sričių menininkus.
„Didžiausia problema – kad taip neįvyko. Visos kitos problemos kyla iš jos“, – teigė jis.
OKT 17 metų aktyviai kūrė lietuvišką teatrą tam nepritaikytose patalpose. A. Liuga įsitikinęs – būtent teatro žmonių energija leido jam išlikti ir veikti tokiomis sąlygomis.
Galimi problemos sprendimo būdai
Valstybinio jaunimo teatro vadovo teigimu, miestų teatrai gali tvariai egzistuoti tik jei jų valdyme dalyvauja savivaldybės: „Būdami nepriklausomi jie neišgyvens arba nuolat turės kovoti už išlikimą, konkurso keliu siekdami dotacijų“.
Vienu iš galimų problemos sprendimo būdų A. Liuga įvardijo teatro dalininkų sudėties keitimą – įtraukiant savivaldybę, kuri prisijungtų prie OKT, pasiūlydama sceną Nacionalinėje koncertų salėje „Tautos namai“. Panašiu principu dabar veikia „Menų spaustuvė“ savivaldybei priklausančiose patalpose.
„OKT tikriausiai nebūtų vieninteliai galintys rodyti čia savo spektaklius, turėtų būti kuriamas aljansas su kitais nepriklausomais Vilniaus teatrais, nes ir jie yra atsidūrę panašioje padėtyje.
Tai bene vienintelė reali alternatyva. Visi kiti sprendimai būtų trumpalaikiai arba pareikalautų ilgalaikių investicijų sukurti Vilniuje naują scenos meno erdvę. Žinoma, tokios naujos erdvės sukūrimas būtų labai sveikintinas“, – komentavo A. Liuga.
Pasak jo, nevalstybiniai teatrai dažnai susiduria su sisteminėmis problemomis, o norint ilgalaikių pokyčių – savivaldybė turėtų įrengti nors vieną naują scenos meno aikštelę.
„Įsiliejant į profesionalią veiklą jauniems, studijas baigusiems menininkams tokių teatrų poreikis didėja, o jiems reikia bent minimalių resursų – dalinio finansavimo ir erdvės, kurioje būtų galima rengti pasirodymus.
Dabar tam yra tik „Menų spaustuvė“, kuri perpildyta ir toli gražu nebepatenkina susidariusio poreikio. Dalinis valstybės finansavimas nepriklausomoms scenos meno organizacijoms yra nedidelis, o dar pastaruoju metu nebeliko paramos salių nuomai kompensuoti“, – detalizavo A. Liuga.
Jo teigimu, norint greitų pokyčių, valstybė turėtų padengti nepriklausomiems teatrams salių nuomos išlaidas spektakliams rodyti.
„Galimas ir kitas kelias – skatinti valstybinius teatrus bendradarbiauti su nevalstybiniais. Tai dabar daro Kultūros ministerija, tačiau tam reikalingi lankstesni teisiniai mechanizmai ir finansinė paskata“, – galimus problemos sprendimo būdus komentavo teatrologas.
Meninės laisvės Lietuvoje – per mažai?
Paklaustas, ką OKT situacija sako apie meninę laisvę Lietuvoje, A. Liuga pabrėžė – kūrėjo laisvė visada nuo kažko priklausoma.
„Nuo politinių sprendimų, rėmimo, veiklos vietos, paties kūrėjo pasirinkimų. Kalbant apie politiką – savivaldybės ar valstybės – klausimas remiasi į politinę valią ir gebėjimą skirti kultūrai, tame tarpe profesionaliai meninei veiklai, bent minimalų, būtiną finansavimą.
Likusią dalį menininkai turi užsidirbti iš savo veiklos“, – kūrėjų priklausomybę komentavo Valstybinio jaunimo teatro vadovas.
Pasak A. Liugos, šiuo metu trūksta naujausių tyrimų, kurie leistų tiksliai įvertinti, kiek lėšų iš tikrųjų reikia profesionaliam menui – nuo darbo užmokesčio ir patalpų nuomos iki valstybės finansavimo. Tokie duomenys, jo teigimu, būtini norint suprasti tikrąjį atotrūkį tarp poreikio ir esamos paramos. Tik tada būtų galima atsakyti, kiek menininkas iš tikrųjų yra laisvas ir kiek jo laisvė priklauso nuo politinės valios.