Ketvirtajai Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo kadencijai vadovaus menininkė, tyrėja ir ekonomikos mokslų daktarė Kristina Mažeikaitė. „Ne vienus metus aktyviai veikiu kultūros politikos srityje – šiuo metu atlieku taikomuosius tyrimus, susijusius su menininkų gerove, kultūros situacija savivaldybėse, bendradarbiauju su savivaldybėmis, diskutuodama, kaip kultūros situacija jose galėtų būti keičiama“, – teigia K. Mažeikaitė, akcentuodama ir savo patirtį Lietuvos kultūros taryboje. Jos kompetencijas sustiprina ir akademinė veikla – K. Mažeikaitė neseniai apsigynė ekonomikos krypties disertaciją, dėsto studentams Vilniaus universitete ir pati kuria bei kuruoja meno projektus. „Šių dviejų skirtingų disciplinų persipynimas leidžia ne tik vertinti, analizuoti kultūros srities problematiką, bet ir labai betarpiškai ją pajausti.“
Ji taip pat mini, kad „pirmininkės pozicija reikalauja ne tik kompetencijų, bet ir didelio tarpinstitucinio palaikymo ir darnaus bendradarbiavimo su Kultūros ministerija. Tad sutikau tapti pirmininke tik matydama, kad mano požiūris, kokia turėtų būti Lietuvos kultūros taryba, turi pritarimą ir palaikymą. O suteiktas pasitikėjimas ir lūkestis išties dar labiau įpareigoja“.
Kalbėdama apie būsimas tarybos veiklos kryptis, K. Mažeikaitė teigia sieksianti, kad Lietuvos kultūros taryba būtų ne tik projektų administratorė, bet ir matoma kaip kompetencijų centras, lyderė ir aktyvi partnerė. „Man svarbu, kad taryba matytų kultūros sektoriaus problemas, aktyviai veiktų prisidedant prie jų sprendimo, inicijuotų pokyčius ir bendradarbiautų su kultūros organizacijomis ir politikos formuotojais.“
Tarp artimiausių pirmininkės tikslų – suformuoti pagrindinius kadencijos prioritetus drauge su tarybos nariais, stiprinti bendradarbiavimą su strateginį finansavimą gaunančiomis organizacijomis ir atnaujinti „Tolygios kultūrinės raidos“ modelį. Pirmininkė paneigė mitą, kad naujoji taryba reiškia ir naują finansavimo modelį. Ji teigia, kad bet kokie pokyčiai turi būti daromi vertinant finansavimo struktūros visumą ir nebūti fragmentiški. O finansavimo sąlygos turėtų būti stabilizuojamos, svarbesnius pokyčius siejant su kadencijų pasikeitimu, o ne koreguojamos, tikslinamos kiekvienais metais.
Daug dėmesio ji planuoja skirti ir menininkų gerovei bei atlygio už kūrybinį darbą klausimui. K. Mažeikaitė pabrėžia, kad reikia ieškoti sisteminių sprendimų tiek nacionaliniu, tiek savivaldos lygmeniu, taip pat stiprinti kultūros tyrimų sritį: „Vis dar esame toje situacijoje, kai nėra konkrečios institucijos, kuri plačiai ir kokybiškai atlieptų esamą kultūros statistikos ir tyrimų poreikį. Matyčiau svarbą stiprinti jau Lietuvos kultūros taryboje veikiančio Stebėsenos ir analizės skyriaus indėlį.“
Pasak K. Mažeikaitės, „bendradarbiavimas, lyderystė ir aktyvus veikimas turėtų tapti Lietuvos kultūros tarybos rutina“. Tai viena svarbiausių ketvirtosios kadencijos nuostatų.
Tarybos nariai sieks stiprinti bendradarbiavimą, užtikrinti įvairovę ir finansuoti profesionalų augimą
„Lietuvos kultūros taryba yra esminė kultūros sektorių įgalinanti organizacija – vienas iš geriausių nuoseklaus augimo, tobulėjimo ir ryšio su lauku pavyzdžių“, – sako komunikacijos specialistas, kultūros vadybininkas Julijus Grickevičius, teikęs projektus bei dvi kadencijas dirbęs taryboje ekspertu. Jo nuomone, dirbant taryboje ypač reikšmingas gebėjimas strategiškai vertinti procesus, o naujos kadencijos pradžioje svarbiausia nuosekli procesų ir veiklos priežiūra. „Net ir pažangiausias savo laikmečio idėjas būtina peržiūrėti, tobulinti ir pritaikyti prie kintančių iššūkių. Mano dėmesys pirmiausia krypsta į strateginį renginių ir organizacijų finansavimą bei žanrų balansą“, – teigia J. Grickevičius.
Panašiai mąsto ir menininkas bei dėstytojas Arturas Valiauga, kuris pabrėžia, kad tarybos veikla jau dabar yra stipri, bet turėtų būti dar lankstesnė ir aktyviau bendradarbiauti su mokslo bei švietimo institucijomis, įtvirtinant šiuolaikinio meno sampratą ir funkcionavimą ateities perspektyvoje, siekiant gerinti ir didinti profesionalaus meno finansavimo bei jam skirtų resursų galimybes: „Viliuosi aktyviai dalyvauti formuojant kultūros lauką skirtingų meno sričių dialogui, įvairovei ir raiškos savitumui skleistis bei menininkų sėkmingą kūrybinę veiklą užtikrinti“.
Daugelis naujų narių akcentuoja plačią kultūros sampratą ir norą ją stiprinti ne tik per savo profesinę prizmę. Tą pabrėžia ir dailės istorikė bei parodų kuratorė, menotyros habilituota daktarė, profesorė Giedrė Jankevičiūtė: „Vertinu galimybę stebėti Lietuvos kultūros procesus kaip visumą, ir neprarandu vilties, kad tarybos veikla gali prisidėti prie šių procesų skatinimo.“ Jai antrina šokėja, choreografė ir pedagogė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, kuri tapo tarybos nare paskatinta šiuolaikinio šokio bendruomenės ir tęsdama savo kaip tarybos ekspertės darbą. Ji ir toliau mato galimybę tęsti pradėtus darbus: „Pirmiausia sieksiu suprasti tarybos darbą iš vidaus, o tuomet, pasitelkusi turimą patirtį, prisidėsiu prie reikalingų sprendimų. Mano tikslas – siekti dar stipresnės ir dar efektyvesnės tarybos, dirbant kartu su kolegomis“.
Tarybos nariai įsipareigoja ne tik atstovauti savo sritims, bet ir ieškoti bendrų vardiklių visam kultūros laukui. Vilniaus universiteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras, istorikas Grigorijus Potašenko mini, kad kultūrinė įvairovė turi būti ne tik pripažįstama, bet ir integruojama į bendrą kultūros politiką: „Tautinių mažumų ir jų kultūrų įtraukimas į šių dienų lietuviškos visuomenės kultūrą lygiais pagrindais yra nacionalinės svarbos klausimas.“ Jo nuomone, būtina veikti drauge, kad kultūra taptų bendra visos visuomenės atsakomybe.
Tuo tarpu istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto profesorius Vasilijus Safronovas į tarybą žengia su stipria patirtimi, jungiančia mokslo, paveldo, atminties kultūros ir ugdymo sritis. Pasak jo, bendruomenės išsakytas pasitikėjimas keliant jo kandidatūrą rodo, kad jo veikla gali būti svarbi formuojant integralesnį požiūrį į kultūros politiką, apimančią ne vien pagrindinius šalies centrus, bet ir regionus, kuriuose taip pat svarbu stiprinti atminties institucijas, prisidėti prie kultūros ugdomųjų galių puoselėjimo ir atminties įprasminimo.
Ne vienas ketvirtosios kadencijos tarybos narys atkreipia dėmesį į svarbiausių tarybos aspektų kokybišką tęstinumą ir gerinimą – finansavimą, paraiškų vertinimą ir ekspertinį indėlį. Teatrologė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Ramunė Marcinkevičiūtė viliasi, kad šios kadencijos metu pavyks padidinti kultūros finansavimą, nepaisant konkurencijos su kitais valstybės prioritetais: „Duotose aplinkybėse aktualėja kūrėjų ir ekspertų atsakingumo ir atskaitingumo reikšmė.“ Ji taip pat pabrėžia, kad ekspertų vaidmuo vertinant paraiškas turėtų būti labiau įvertintas, nes „kultūros turinio, formos, stiliaus ir įvairovės kontekstus pirmiausia formuoja sričių ekspertai“.
Panašią mintį išsako ir ilgametę meninę bei vadybinę patirtį sukaupęs pianistas, profesorius Zbignevas Ibelgauptas, kuris siūlo daugiau dėmesio skirti ne tik paraiškų formaliai kokybei, bet ir jau įgyvendintų projektų turinio analizei: „Svarbu siekti dermės tarp pateiktų projektų ir jų įgyvendinimo kokybės.“