Abu meniškos prigimties mokytojai džiaugiasi, jog jiems pavyko įgyvendinti savo svajones – jų vadovaujami kolektyvai koncertuoja, vaidina bei žiūrovų ovacijų ir apdovanojimų sulaukia ne tik savo rajone.
Teatro aktoriai – mokiniai ir mokytojai
Nemėžio šv.Rapolo Kalinausko gimnazijoje gyvuojantis mokyklinis teatras gražias tradicijas puoselėja jau daugiau kaip dvidešimt penkerius metus. Mokinius teatro magija norėjusi užburti mokytoja B.Bieleninik džiaugiasi, kad jai, padedant visai mokyklos bendruomenei, pavyko įgyvendinti savo svajonę.
„Tai mano neišpildyta svajonė. Nors vaidinti bijojau, bet ką nors sukurti norėdavau. Niekada nemėgdavau paruoštų scenarijų. Kai atėjau dirbti į mokyklą ir pamačiau, kaip nuoširdžiai kalėdiniuose vaidinimuose vaidina pradinių klasių mokinukai, pagalvojau: „O jei su vyresniaisiais sukurčiau ką nors rimtesnio?“ – pradžią prisiminė Božena.
Božena yra baigusi Bialystoko teatro akademiją Lenkijoje ir žino, kad teatro vienas žmogus niekada nepadarys. Tad jos įkurtame teatre vaidina ir mokiniai, ir mokytojai, ir net mokinių tėvai.
„Vaidinantys vaikai yra nuostabu. Bet jie baigia mokyklą ir išeina, tuomet jau reikia kviesti vaidinti kitus mokinius. Pamaniau, kad būtų smagu, jog mokykliniame teatre vaidintų ir mokytojai. Ir ką gi – man pavyko.
Šiuo metu jame vaidina, padeda gaminti rekvizitus, kostiumus, dekocarijas aštuoni mokytojai, noriai prisijungia ir mokinių tėvai. Yra tokių spektaklių, kuriuose vaidina vien suaugusieji. Kai vaikai mato, kad kartu su jais į sceną lipa pradinių klasių, fizikos ar kurios nors kitos disciplinos mokytojas, vaikai pasitempia, be to, randasi bendrystė, savitarpio pagarba. Teatre turime ir savo dailininkų – technologijos mokytojas ant agroplėvelės su vaikais piešia, kuria fantastiškas dekoracijas spektakliams“, – sakė Božena.
„Klajonės“ spektakliai dažniausiai vaidinami lenkų kalba, bet yra ir tokių, kuriems kalbos nereikia. Čia kuriami ir vadinamieji juodojo teatro spektakliai, kuriuose tamsioje scenoje, pasitelkiant ultravioletines lempas, kuriamos spalvos. „Tokie spektakliai itin lavina vaikų vaizduotę, o jų esame sukūrę apie trisdešimt, nes vaikams jie ypač patinka. Kuriame ir dramos, lėlių spektaklius – per 25 metus prikurta tikrai daug“, – sakė režisierė.
Božena pabrėžė, kad durys į teatrą atviros visiems, norintiems vaidinti. Nors vaidinama lenkų kalba, į teatrą ateina vaikai ir iš lietuviškų klasių. Priimami specialiųjų poreikių turintys vaikai.
Režisierė sakė, jog tikrai galima didžiuotis, kad mokyklinis teatras aktyviai vaidina Vilniaus rajono mokyklose, bendruomenėse, ne kartą vyko ir į Lenkiją.
„Daug kas mus kviečia vaidinti ir beveik visur važiuojame, nes vaikai mielai nori pasirodyti. Teatro trupė daug kartų laimėjo Didžiuosius prizus ir tapo laureate tarptautiniuose vaikų ir jaunimo festivaliuose, konkursose Lietuvoje ir Lenkijoje. Stengiamės, kad spektaklius žiūrėtų ne vien lenkiškai kalbantieji. Be to, savo kūrybine veikla prisidedame ir prie gerumo iniciatyvų. „Klajonės“ spektakliai dažniausiai būna pamokomi, kviečiantys mąstyti, kai kurie jautrūs, kai kas juos žiūrėdami net susigraudina“, – pasakojo teatro vadovė.
Božena patenkinta kiekvienu savo teatro nariu.
„Didžiuojuosi teatro kolektyvu – jie nuostabūs aktoriai ir asmenybės, o repeticijos vyksta daugiausia sekmadieniais, nes po pamokų vaikai būna pavargę, nebegali vso dėmesio skirti vaidybai“, – teigė moteris.
Mokytoja šypsojosi, kad teatrą, kad jam sektųsi, globoja mokyklos patronas Šv.Rapolas Kalinauskas. Tai, jog „Klajonė“ jau seniai yra užkariavusi žiūrovų simpatijas, liudija tai, kad dvidešimt penktųjų teatro įkūrimo metinių renginyje salėje vos tilpo visi, norintys pasveikinti ir pasidžiaugti kartu su teatro artistais.
Akordeonininkų orkestras atsirado iš meilės muzikai
O štai Rudaminoje nenutyla akodeonų garsai. Jeigu kas nors mano, kad akordeonas – praėjusių laikų instrumentas ir juo grojama muzika yra nepopuliari, yra daugybę kartų neteisūs. Ne tik muzikos virtuozai, bet ir aistringai grojantys mėgėjai, atliekantys įvairiausių žanrų kūrinius, sugeba suvirpinti jautriausias klausytojų sielos stygas.
Vieni tokių akordeono aistruolių yra jau 15 metų gyvuojantis akordeonininkų orkestras „Ad libitum“. Jį subūręs Rudaminos meno mokyklos pedagogas, akordeonininkas B.Voicinovičius, šioje mokykloje muzikos mokytoju dirbantis nuo pat jos įsikūrimo, sakė, jog idėja įkurti tokį orkestrą kilo iš meilės muzikai ir akordeonui. Pasak jo, kito tokio orkestro Baltijos šalyse nėra, nes jame groja įvairių profesijų ir įvairaus amžiaus akordeonininkai, baigę muzikos mokyklą.
„Visada patiko muzika ir mėgau groti akordeonu. Baigiau Nemenčinės muzikos mokyklą, Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją, tada tuometę Lietuvos konservatoriją, Varšuvos Fryderyko Chopino muzikos akademiją. Be pedagoginio darbo, vadovauju šiam akordeonininkų orkestrui bei turiu dar pagrindinių ugdymo klasių orkestrą.
Seku vaikų muzikinį kelią ir man gaila, jeigu baigęs muzikos mokyklą vaikas pasirenka kitą kelią, o instrumentas dažniausiai padedamas į šalį arba parduodamas. Dabar jau dažniausiai nebegrojama ir šeimos šventėse, nes pasidarė madinga muzikos klausytis per kompiuterį arba telefoną. Taip grojimo įgūdžiai ir prarandami. Tad man ir kilo tokia idėja tuos vaikus palaikyti, kad jie šių įgūdžių neprarastų“, – pasakojo energijos nestokojantis Bogdanas.
Dabar „Ad libitum“ groja akordeonininkai ne tik iš Rudaminos, bet ir iš Šalčininkų.
„Stengiamės nenuleisti muzikinės kartelės, dažnai repetuojame, sėkmingai koncertuojame Lietuvoje ir užsienyje. Prieš porą metų pradėjome ir konkursinę veiklą, laimėjome prestižinius konkursus Prahoje, Kroatijoje, Prancūzijoje. Taip pat dalyvavome ir „Lietuvos talentuose“. Šiuo metu ruošiamės vienam muzikiniam vasaros projektui“, – pasakojo orkestro vadovas.
Paklaustas, kaip vaikai susidomi, rodos, senamadišku instrumentu, pedagogas šypsodamasis sakė, kad reikia mokėti sudominti ir jam tai pavyksta.
„Orkestre groja ir merginos, ir vaikinai – iš viso dvidešimt penki įvairaus amžiaus akordeonininkai. Mūsų orkestras – tarsi akordeono „Rotary“ klubas“, – juokavo jo vadovas.
Pasak jo, orkestre groja įvairių profesijų žmonės, kuriuos vienija aistra akordeono muzikai.
„O kaip tapti geru akordeonininku? Pirmiausia reikia norėti, širdis muzika turi degti. Nes pirmiausia yra siela. Juk tikroji muzika rašoma tarp natų“, – mano orkestro vadovas.
„Kai manęs klausia, kaip jaučiuosi turėdamas orkestrą, juokauju, kad kaip kariuomenėje. O jei rimtai, nebūtina turėti užrašą ant durų, kad esi vadovas. Visų pirma reikia pelnyti autoritetą. Jeigu prieš koncertus kartu su visais dirbi paruošiamuosius darbus, nešioji muzikos instrumentus, tariesi, kolektyvas tave gerbs“, – mintimis dalijosi akordeonininkas.
B.Voicinovičius visada pabrėžia, kad orkestras „Ad libitum“ – ne tik akordeonininkų kolektyvas, bet ir darni, draugiška muzikos mylėtojų bendruomenė. Ir tai didele dalimi prisideda ir prie orkestro gyvavimo, ir prie jo sėkmingos kūrybinės veiklos.