Šambalos raitelis arba Trispalvė virš Himalajų

– Taip, – (juokiasi Marijus), – iš tiesų sugrįžau į savo vaikystės pasaką, man Himalajai visada buvo pasakų šalis. Gal todėl, kad gimiau ir užaugau Kaune, Laisvės alėjoje, savo senelio prof. A. Tumo name. Tiek senelis, tiek jo žmona, mano močiutė Marija daug metų gyveno Azijoje: Kinijoje, Korėjoje, Rusijos Vladivostoke, iš ten jie ir grįžo į Lietuvą.

Dar būdamas mažas vaikas atsidarydavau senelės, „pasogų skrynią“, kurioje gulėjo tikras labai standus ir tankus kiniškas šilkas, juodas, žalias, auksinis su pasakų paukščių ir chrizantemų ornamentu, japoniškos neckes – statulėlės, ypač mylimas žaislas buvo storulio besijuokiančio Budos statulėlė. Brangūs juvelyriniai papuošalai, įmantraus kiniško porceliano dirbiniai man, vaikui, kėlė susižavėjimą. Ypač mėgau močiutės klausinėti: kuo vienos tautos skiriasi nuo kitų, kaip atrodo korėjiečiai? Kaip atrodo japonai? Kuo vieni Šiaurės kinai skiriasi nuo Pietų kinų? Kuo jie prekiauja ir kame jie sumanūs? Senelė Marija, gimusi Tolimuosiuose Rytuose puikiai tai išmanė ir jos pasakojimai buvo kupini šviesios nostalgijos, lengvo humoro ir pastabumo. Kartais prie tų pasakojimų prisijungdavo legendinis Kauno pokario gydytojas, mano senelis Andrius, kuris tuo metu dėstė Kauno Medicinos institute.

Mano ir visų aplinkinių nuostabai senelis kalbėjo šiaurės Kinijos Mandžūrų dialektu, mat iki revoliucijos jis dirbo policininku Harbino mieste (šiuo metu pagrindinis Šiaurės Kinijos didmiestis) – įdomiausia tai, jog jis kriminalisto darbą dirbo opiumo rūkyklų kvartale. Įsivaizduojate kokį įspūdį man, Tarybų Lietuvoje gimusiam vaikui, kėlė įsivaizduojamas Kinijos Opiumo rūkyklų gyvenimas? Viso to perteikti žodžiais aš negaliu. Nei senųjų Van Li istorijų, opiumo vartotojų tragedijos, areštai, kratos, kontrabandinis ženšenis, nuožmūs Hunhuzų banditų portretai.

Senelis kalbėjo Hunhūzų kalba, nes dauguma jų buvo ne kinai, o Mančū žmonės, o jų bazinė kalba labiau panaši į tiurkų kalbą nei į kinų. Labiausiai įstrigo tai, kad senelis, kuris turėjo labai gražų balsą ir mėgo dainuoti Mandžūrų kalba, tą kartais darau ir aš (Marijus trumpam nutyla ir lyg Kauno praeities šešėliai perbėga jo akimis). Nostalgija, – tęsia Marijus – nes tuo metu Kaune ypač stipri buvo Rericho draugija, kuriai vadovavo senelio draugas, prof. Steponas Stulginskis. Draugija nešė ezoterinę tikėjimo šviesą, bei orientalistinį dvasios paveldą. To meto Kauno Rericho draugija palaikė pastovius santykius su visais intelektualais ir dvasios šviesuoliais gyvenusiais Rygoje, Maskvoje, Leningrade, Kijeve, Baku, Odesoje ir kitur. Tai buvo neeilinių, šviesių žmonių draugija.

Mano mama, garsi mistikė, tapytoja Lilijana Tumaitė buvo aktyvi būrelio narė, mane mažą vaiką vesdavosi su savimi ir mano „darbas“ buvo sėdėti ant laiptelių arba, kaip mes Kaune sakydavome, ant gonkelių ir stebėti aplinką, kad nebūtų „svetimų“. Labai ryškiai pamenu medinį žalią namą, Petrašiūnų kapinių pašonėj, kuriame rinkdavosi Rericho draugija, ten pokalbiai sukdavosi apie Šambalą, Tibetą, Himalajus, buvo skaitomos dvasinės knygos: „Morijos lapai“, „Agni pasaulis“, Teosofijos doktrina“ , „Vydūno raštai“ ir be abejo „Tibeto mirusiųjų knyga“, o tokios charizmatiškos ir ryškios asmenybės kaip draugijos pirmininkas profesorius Steponas Stulginskis, aš savo gyvenime daugiau nesutikau.

Nuo tų laikų ir liko begalinė šviesi meilė indų, tibetiečių, kinų literatūrai ir ypač poezijai. Tolimųjų Rytų pasakos ir legendos sužavėjo mane galutinai. Tie pasakojimai užrašyti taip seniai, kai net nebuvo dar Egipto civilizacijos, tie padavimai, tai žmonijos civilizacijos aušra. Tos pasakos buvo sekamos prie kūrinijos lopšio, Šambaloje. Va taip ir gimė mano žymusis performansas, apkeliavęs pagrindines Azijos scenas, kuriam plojo, jau galiu teigti drąsiai – tūkstančiai žmonių. „Šambalos Raiteliai“ yra vienas paklausiausių performansų šiandien Azijoje. Nemeluoju, nuo Stambulo iki Katmandu, nuo Baku iki Dubajaus. Tai pagrindinis performanso pastatymo arealas. Senosios tiurkų pasakos apie Pasaulio Sutvėrimą, apie Nekaltą Motinos Žemės Umay pastojimą,kai vyriškas Tengri pradas įėjo į įsčias Dieviško spindulio pavidalu, apie didvyrį Kezer-Chaną davusį Ugnies dovaną žmonėms, ir visa tai daug tūkstantmečių iki Senojo Testamento...

– Ir tai yra tiesa, kardai yra labai tikri, – (juokiasi Marijus), – skustuvo aštrumo ašmenimis, vienu iš jų performanso metu persirėžiau koją, bet kadangi filmavo televizija negalėjau to parodyti, tad teko pabaigti performansą pilnu kraujo batu. Čia užbėgdamas už akių pasakysiu, kad geriausioje Himalajų ginklų kalykloje buvo specialiai nukaldinti autentiški karaliaus Bahadur ginklai. Iš karto nuoširdžiai dėkoju savo draugams ir Gurkha Steal House & Co, tai yra net šiandien Azijoje vienetiniai „King size“ dydžio bei svorio kardai, garsieji „Kukri“ arba kaip taria Himalajuose „Kukhuri“. Antros tokios poros Azijoje nėra išskyrus, – (Marijus juokiasi), – originalo kurie saugomi Karališkame muziejaus archyve.

Vau... Teks vėl daryti nedidelį ekskursą į praeitį, mažai kas bepamena, kad buvau Lietuvos prodiuserių gildijos pirmininkas ir 2005 metais išnykau iš Lietuvos. Ir niekas nežino, šią informaciją skelbiu pirmą kartą, kadangi šiemet baigėsi konfidencialumo sutartis, kurios trukmė buvo lygiai 20 metų. Visus tuos metus praleidau Jungtinėje Karalystėje kaip licenzijuotas CPO (Close Protection Officer) t.y. pareigūnas su konsteblio teisėmis. O mano „regiment‘e“ kartu tarnavo labai daug Nepalo ir Šiaurės Indijos Gurkha tautybės kariūnų, o kadangi tiek jie svetimi buvo Anglijos žemėje tiek aš, tai mus ir vienijo, tad mes nesunkiai tapome iš tiesų nuoširdūs draugai.

Tai buvo mano antroji pažintis su Azija. Daugelis vakarų prie arbatos puodelio su gurkhom ir sikhais, mat jie visi yra idėjiniai blaivininkai kaip ir aš, atvėrė man akis į Azijos buitį jau iš vidaus. Dabar jūs suprantate iš kur tokie geri ryšiai, Nepale, jų vyriausybėje, sporto komitete ir leidimai rodyti peformansą sakralinėse bei UNESCO saugomose vietose įskaitant , kad net išimties tvarka, buvo leista įnešti ginklus į sakralinę budistų šventyklą kalnuose, pačią švenčiausią ir Aukščiausią Himalajuose. Sprendžiant iš nuotraukų, o jūs matysite mane su ginklais uždarose Nepalo „uždaro miesto“ dalyse. Tos vietos Nepalo žmonėms yra šventos ir sakralinės, ir ypač griežtai saugomos, tam reikalingi spec. Leidimai, – ( čia Marijus staiga surimtėja), – nebandykite to pakartoti.

Karinė padėtis įtemta tarp Indijos ir Pakistano, Kinijos ir Indijos, ką tik praūžę ginkluoti maoistų vidaus konfliktai ir visa tai dėl Pasaulio stogo, t.y. Nepalo, kuris turi patį didžiausią visos žmonijos turtą, kalnus kuriuose gimsta šviežias ir gėlas vanduo, vanduo Azijoje aukso vertės kaip ir Nepalo kariu, o jo valstybės laisvė ir suverenitetas. Jie visi yra savo šalies patriotai: mažytė Azijos mąsteliais 30 mln. tauta išdidžiai stovi tarp milijardų žmonių okeanų, tiek iš šiaurės ir pietų. Todėl Nepale pats švenčiausias dalykas yra jų vėliava ir ne kiekvienas turi teisę ją iškelti, o ypač viešai sakralinėse vietose. Ir, – ( čia Marijus galutinai surimtėja), – net jeigu atsitiktinai kariškis ar kitas pareigūnas pakliuvo į jūsų kadrą, nenustebkite, kad reakcija gali būti griežta. Priminsiu, kad šioje šalyje kontroliuojama viskas nuo privataus skambučio iki asmeninio interneto.

– Žinot, mano tėvelio tėtis Kazimir Bogdanovicz gimė Tatarkos kaime (Kauno rajone), Totoriškių palivarke. Bet visa šita istorija su mano giminės geneologija yra be galo mistiška, nei kiek neperdedu. (Marijaus akys tampa apvalios, įdėmios lyg vilko) Tai atsitiko prieš daug metų Vilniuje, prie manęs priėjo trys tvarkingi azijietiškos išvaizdos vyrai ir paklausė kelio kaip surasti Kongresų Rūmus, ten vyko kažkoks tarptautinis suvažiavimas. Staiga vienas iš jų kreipėsi į mane nepažįstama kalba ir iš mano išvaizdos supratęs, kad aš nesuprantu jis labai nustebo „Tu nesupranti tiurkiškai? Bet juk tu „mūsiškis“ . Koks aš jums „jūsiškis“, gana piktai atkirtau, aš esu lietuvis ir dar iš Kauno, tuo viskas ir pasakyta. Tie trys vyrai gana ilgai keistai į mane žiūrėjo. Klausyk, pasakė vienas jų, bet juk tu savo aplinkoje turi kažką tokio, ko neturi nei vienas iš tavo pažįstamų lietuvių draugų. Aš tiesiog suakmenėjau, kadangi aš buvau nusprendęs pavežti juos iki Kongresų Rūmų savo automobiliu. Tad atidariau automobilio bagažinę ir čia jau suakmenėjo mano bendrakeleiviai, bagažinėj gulėjo tikras riestas Rytų kardas, vadinamoji „ Tatarska ordynka“.

Mat tuo metu, esant laisvam laikui, nuošaliose Vilniaus vietelėse praktikavau savo tiurkiško kardo techniką. Ir iš tiesų, nei vieno savo draugų tarpe neturėjau draugo, kuris turėtų tokį aistringą pomėgį, ir tai buvo ne klasikinis fechtavimas, o kazokiškai-tiurkiška „flankirowka“, speciali riesto rytų kardo valdymo technika. Aš ją studijavau. Aš ja degiau. Aš ja gyvenau...

Jau vėliau paaiškėjo, kad du iš mano bendrakeleivių buvo garsūs politiniai Tatarstano emigracijos veikėjai broliai Kašapovai, o trečiasis buvo garsus rašytojas ir intelektualas Aslan Mumdzi. Išvykdami jie man padovanojo Krymo Totorių vėliavą „Tamgą“.Ir kontaktus Sankt Peterburgo Orientalistikos katedroje... ten ir paaiškėjo visa garbinga Radvilos Nesvyžio pulko Bogdanoviczių ulonų genealogija. Ir Lenkijoje atsirado daug giminių. Ir Baltarusijoje, ir Turkijoje, ir net Korėjoje. Skirtingai nuo mūsų, tiurkai savo genealogiją žino puikiai. Taip aš atradau savo „Auksinę“ šeimą. Ir Borge Batorų klaną. Ir tatuiruotes. Jos visos yra klano, autentiškos ir originalios. Puse metų diena dienon puikus tatoo meistras ir kartu mišrių kovos menų sportininkas Arnoldas Mažeika realizavo man iš Korėjos siunčiamus piešinius , simbolius, Tiurkų runų raštą. Taip ir atsiradau aš „Vilko totemo klano karys“ su savo asmenine Manasči pasaka. Klanas man davė vardą: „Tochtamyš“, kas išvertus iš tiurkų kalbos reiškia: „veržlus, aistringas, patrakęs“. Karma pasakiau aš pats sau, ką čia bepridursi (šypteli Marijus). Ir tai viso ko pradžia: juodi diržai, danai, nominacijos, pasaulio taurės – įvykių kaleidoskopas užsisuko Likimo upėje.

– Taip, be abejo, – tęsia Marijus, – turkų kilmės žodis Bagatur yra rusų kalboje žinomas kaip „bogatyrius“, na maždaug legendinis didvyris. Ko gero taip ir yra, kai šiemet gavau iš Azijos YOMASAR kovos menų federacijos pakvietimą sudalyvauti Pasaulio taurėje, Kardų klasėje, dėl titulo Bagatur... jūs supratote, privalėjau skristi. Tai buvo ne tik turnyras, bet ir eilė pasirodymų viešose erdvėse, Nepale, už ką aš esu be galo dėkingas Indijos komandai teikusiai man pilną palaikymą.

Atsidėkodamas, su begaliniu nuoširdumu ir meile, užsisiuvau Indijos vėliavos emblemą ant pagrindinio kardų performanso rūbo, kurį jūs matote video čempiono parade, kur grojant orkestrui marširuoju centrine Karalių gatve. „Čempionų pusryčiai“ – prisiminiau šią Kurto Voneguto knygą, – (juokiasi Marijus), – juk sutikite, iš esmės tiek Vonegutas, tiek Nyčė, tiek Froidas ar Jungas visą tai yra Tibeto intelektualiosios minties pratęsimas Vakarų civilizacijos leksika.

Kas dar? Taigi prie titulo, „Šviesos Karys“ (Alpagut), „Elbashad“ (Mokytojas), „Chohosan“ (Kilmingas Riteris) pridėjau ir „Bagatur“ (Karžygys ): visų šių keturių pasiekimų visuma finale – Azijos Tigras. Taip, kad norint gauti šį titulą reikia dalyvauti keturis metus įvairiose Azijos Pasaulio taurės skirtingose rungtyse ir etapuose. Jei galite sau tai leisti, – (juokiasi Marijus), – penki metai iš gyvenimo išbraukti. Na, o apie pačius „Šambalos raiteliai“ combat – art performansą nebesiplėsiu, gana to, tik pasakysiu pereitais metais Gruzijos Imereti festivalyje buvo pripažintas originaliausiu pasirodymu, o aš buvau nominuotas“ best male actor“, kartu žymusis Gruzijus režisierius, Sakartvelo legenda Levan Rochvadze, jo rūpesčiu Sakartvelo Bažnyčios Patriarchas man oficialiai suteikė teisę būti palaidotam Gruzijos Riterio ekipiruote kartu su vardiniais ginklais.

Taigi, Šambalos Raiteliai , manau, gyvens ir toliau pasakose ir legendose, o aš esu pirmasis europietis Manaschi, tai yra Azijoje oficialiai pripažintas bardu, noriu tik pridurti, kad epas MANAS, tai yra pats didžiausias ir iškiliausias verbalinės Pasaulio kultūros paveldas, šiandien yra užrašytų 30 tomų. Palyginimui visas Ajurvedų ir Vedų bei Rigvedų rinkinys yra tik 10 tomų, kiekvienas po 1000 lapų.

Taigi, kažkada Kaune profesoriaus Stepono Stulginskio – Vyčio Maitrėjos, visą atleidžiančio Budos ir Gerosios Žinios nešimas tapo mano Mandala, ir visai natūralu, kad Trispalvė suplevėsavo virš Himalajų. Beje, MAITRĖJA išvertus į lietuvių kalba yra Geroji Žinia, o jis vaizduojama kaip Baltas Raitelis, lekiantis iš Rytų ir Nešantis Pasauliui Gerąją Žinią apie Prisikėlimą... Tokios vat senosios Altajaus arba Šiaurinės Šambalos legendos.

P.S. Norintys pamatyti visą šią šamanišką fejeriją Lietuvos scenoje, gali aukoti LR Meno Kūrėjo Statuso turėtojui, Marijui-Chrizostomui Tumui, Paramos Gavėjo kodas 76000510.