B. Maftsiras – kino režisierius, gimęs Rygoje, Latvijoje, 1971 metais po KGB persekiojimų emigravęs į Izraelį, kur pradėjo ilgametę karjerą dokumentiniame kine. Per kelis dešimtmečius jis sukūrė per 200 televizijos ir dokumentinių filmų, o paskutinius dvidešimt metų skyrė Holokausto temai buvusios Sovietų Sąjungos teritorijose.
Lietuvos didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno ir Šiaulių – getų istorijos yra gerai dokumentuotos, tačiau mažųjų miestelių (štetlų) bendruomenių likimai dažnai lieka mažiau žinomi. Naujausias B. Maftsiro filmas „Jėgerio ataskaitos pėdomis“ skirtas būtent šių bendruomenių atminimui.
– Kuo šis filmas skiriasi nuo kitų jūsų darbų apie Holokaustą buvusios Sovietų Sąjungos teritorijose? Ką jums reiškia šio filmų ciklo užbaigimas?
– Filmas „Jėgerio ataskaitos pėdomis“ yra visiškai kitoks nei kiti šio projekto filmai. Tai paskutinis, dešimtasis ir pats sudėtingiausias filmas.
Maždaug prieš trejus metus į mano rankas pateko istoriko Helmut'o Walser'io Smith'o straipsnis apie Jėgerio ataskaitą. Supratau, kad tai man nauja, nežinoma istorija, kuriai nebuvo suteikta derama vieta istorinėje atmintyje. Nusprendžiau į ją pasinerti.
Ankstesniuose šio projekto filmuose, įskaitant aštuonis liudijimais pagrįstus dokumentinius filmus, nufilmuotus dešimtyse miestų ir vietovių Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir Lietuvoje, pagrindinis motyvas buvo liudytojų istorijos. Per šiuos liudijimus bandžiau pasigilinti į sovietų žydų likimo klausimą: tautos, kurios sunaikinimas buvo paslėptas nuo pasaulio ir dešimtmečiais pamirštas kolektyvinėje sąmonėje.
Tačiau filmui apie Jėgerio ataskaitą reikėjo kitokio požiūrio. Liudytojų istorijų buvo beveik neįmanoma papasakoti, nes išgyvenusieji, jei tokių yra, jau yra devyniasdešimties ar vyresni. Požiūris, kuris formavo kitus filmus, čia nebetiko.
– Kodėl kaip pagrindinę filmo ašį pasirinkote būtent Jėgerio ataskaitą? Kuo šis dokumentas svarbus, bandant suprasti Holokausto Lietuvoje kontekstą?
– Supratau, kad nėra būdo papasakoti, kas įvyko 1941 m. vasarą ir rudenį, kai buvo nužudyti beveik visi Lietuvos provincijų žydai, nesupratus, kas įvyko anksčiau: kokie buvo lietuvių ir žydų santykiai, kas įvyko per metus po 1940 m. birželio mėnesį įvykusios sovietų okupacijos.
Tik atsižvelgiant į šį kontekstą galima bandyti suprasti, kas įvyko per tuos kritinius 1941 m. mėnesius. Manau, kad tai klasikinis, gal netgi dažnas, atvejis, kai informacija, atskleista kūrėjui ar rašytojui, pažadina ilgai snaudusią, neapibrėžtą ir neaiškią idėją.
Kai perskaičiau straipsnį, prieš akis iškilo sąrašas. Šio sąrašo tikslumas – data, vieta, vyrų, moterų skaičius, o tada vaikų – mano galvoje sukūrė išsamų vaizdą. Tai buvo, jei galima taip pasakyti, ne visai „šablonas“, bet struktūra – pagrindas, kuriuo remdamasis turėjau sukurti filmą: surasti tinkamas medžiagas, istorijas, liudijimus, įvykius ir interpretacijas.
– Filme matome įvairias Lietuvos vietoves, girdime skirtingų pašnekovų liudijimus. Kaip pasirinkote filmavimo vietas ir kaip atradote žmones, kurie galėjo pasidalinti savo istorijomis?
– Vietų ir istorijų pasirinkimas šiame filme nebuvo nuoseklus ar iš anksto suplanuotas.
Palangos istorija man pasirodė itin svarbi – tai vienas pirmųjų masinių žudynių centrų Lietuvoje. Kėdainiuose mano dėmesį patraukė memorialinė siena, sukurta vietos muziejaus direktoriaus iniciatyva ir šalia jos rodomas retas archyvinis kino įrašas.
Su istoriku Tomu Balkeliu kalbėjomės apie jo gimtąjį miestą – Varėną. Pokalbių metu natūraliai iškilo Rūtos Vanagaitės bei jos senelio istorija. Kito susitikimo metu kažkas pasidalijo idėja įkurti Lietuvos žydų atminimo vietą. Ši idėja ilgainiui išsiplėtojo į tai, ką pavadinau „Bunka atminties sodu“.
Arūno Bubnio istoriją pasirinkau ne todėl, kad jis vadovauja Genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Jo reikšmė čia kur kas platesnė – tai vienas svarbiausių Lietuvos istorikų, parašęs išsamų veikalą apie Holokaustą šalies provincijose. Kiekviename knygos skyriuje jis aptaria vis kitą miestą. Būtent taip atradau Jurbarką, o iš kito šaltinio sužinojau apie paminklą Jurbarko žydams.
Todėl negaliu sakyti, kad rėmiausi vien knygomis, dokumentais ar prisiminimais – šis procesas buvo daugiausia intuityvus. Tikiuosi, kad mums pavyko sudėlioti tarsi dėlionę – visumą, kuri perteikia tai, kas iš tikrųjų vyko Lietuvos periferijose.
Tai filmas apie Lietuvą ir lietuvius. Nors esu Izraelio žydas, man buvo svarbu, kad šis pasakojimas gimtų Lietuvoje – iš vietos žmonių, jų balsų ir žvilgsnio. Būtent todėl nusprendžiau, kad pagrindiniai istorikai, kuriuos matysite filme, būtų lietuviai.
– Jūs gimėte Rygoje, o 1971 m., po KGB persekiojimų, emigravote į Izraelį. Ką jums asmeniškai reiškia šis filmas apie Holokaustą Lietuvoje?
– Mano veikla, susijusi su Holokausto dokumentavimu buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, nėra paremta mano asmeniniais prisiminimais. Tiesa, mano motinos šeima buvo iš Rygos, ir išskyrus pačią motiną, visi jos nariai žuvo Holokauste. Mano tėvas buvo iš Dvinsko (Daugpilio), kur dalis jo šeimos taip pat buvo nužudyta.
Holokausto tema mane pradėjo dominti ne dėl asmeninio intereso. 2005 m. pabaigoje gavau kvietimą iš „Yad Vashem“ sukurti procesą, leidžiantį identifikuoti žydų vardus, nužudytus Sovietų Sąjungos teritorijose.
Buvo aišku, kad sovietinėse teritorijose žinoma mažiau nei 15 procentų aukų vardų, tuo tarpu Vakarų ir Vidurio Europoje – daugiau nei 90 procentų. Septynerius metus dirbau prie šio projekto kartu su asistentėmis Emma Sotnikova ir Olga Litvak bei savanorių tinklu.
Surinkome apie pusę milijono liudijimų puslapių, o po šio darbo nusprendžiau sukurti filmą. Pirminė idėja buvo tik vienas filmas, nesitikėjau, kad tai taps filmų ciklu.
Dabar, 2025 m. vasarą, žvelgdamas atgal suprantu, kad beveik 20 metų esu susitelkęs į Holokausto atmintį buvusios Sovietų Sąjungos teritorijose. Manau, kad visuose mano filmuose ir pokalbiuose su liudininkais yra asmeninis tonas – nebūtinai žmogaus, kuris patyrė įvykius, bet to, kuris klausia, mokosi ir siekia suprasti. Norėjau – ir, manau, tam tikra prasme pavyko – tapti tarpininku tarp prisiminimų, įvykių ir žiūrovo.
Taip, mano asmeninė istorija galbūt atsispindi mano pasakojimo būde. Tai tikriausiai egzistuoja pasąmonės lygyje, tačiau sąmoningai nemanau, kad tai yra mano istorija.
– Kaip manote, ar Lietuvos visuomenė jau geba atvirai ir tolerantiškai priimti savo Holokausto atmintį?
– Manau, kad taip. Priešingu atveju nebūčiau galėjęs sukurti šio filmo. Filmo centre iškėliau, mano manymu, esminį klausimą, kuris pateikiamas jau filmo pradžioje.
Šias temas netgi naudojau rengdamas projekto finansavimo paraiškas: kur, kada, kas įvyko, kam arba kieno rankomis ir kodėl? Pirmieji klausimai – kur, kada, kas – jau vienaip ar kitaip buvo atsakyti ankstesniuose filmuose ir tyrimuose. Tačiau klausimas, kuris mane labiausiai jaudino ir trikdė, buvo „kodėl“.
Filmo anotacijoje, kurią rašiau trečiuoju asmeniu, sakoma: „Borisas Maftsiras leidžiasi į kelionę, siekdamas suprasti, kaip šalyje, kurioje žydai ir lietuviai šimtmečius gyveno kartu, galėjo įvykti tokia gili ir skaudi riba. Ir ar įvykiams 1940–1941 m. sovietinės okupacijos laikotarpiu turėjo įtakos tai, kas įvyko“.
Siūlau žiūrovams atkreipti ypatingą dėmesį į filmo trečią skyrių – „Juodieji metai“. Tai Lietuvos tautinė trauma, tačiau tuo pačiu – ir žydų tragedija, tik kitokia.
Mano nuomone, lieka atviras klausimas: ar šiandien Lietuvos visuomenė gali susitaikyti su tuo, kas įvyko 1940–1941 m.? Šį klausimą kelia filmas, tačiau atsakymas – ne mano. Jis priklauso kiekvienam šiandienos Lietuvos piliečiui.