Pavadinimas išsamus, tačiau kad būtų dar aiškiau, pacituosiu patį Mikalojų Konstantiną Čiurlionį: „Neužmirškime tik, kokia atsakomybė guli ant mūsų. Esame pirmi lietuviai kompozitoriai, ir ateinančios kartos mūsų veikaluose ieškos pavyzdžių. Esame tarytum mazgas tarp liaudies dainų ir lietuvių muzikos ateityje. Nesižvalgykime ir nesistenkime patikti daugumai, nes dauguma visuomet mėgsta labiau kek-uok’ą negu simfoniją, o valsą negu sonatą… Ir tuomet nebus mums skaudi teisybė, į akis pasakyta, eisime, kits kitą gelbėdamies, ir atsiminsime, jog lietuvio kompozitoriaus vienas tikslas – lietuvių muzika“ ( „Apie muziką“, iš knygos „M.K.Čiurlionis apie muziką ir dailę“, Vilnius, 1960, p. 315).
Kompozitorius į vieną nedalomą visumą supynė viską – ir kultūros galią, ir jos įtaką visuomenei, ir jos išliekamąją vertę. M.K.Čiurlionis ypač pabrėžia menininko atsakomybę ateinančioms kartoms, kuriamą sąsają tarp dabarties ir ateities, nepataikavimą lėkštam populiariosios kultūros skoniui siekiant kilnaus tikslo – kurti lietuvišką muziką. Simboliškai, kaip „lietuvių muzika“, dar 1910 m. M.K.Čiurlionio suformuluotas tikslas tiko anuomet, jis išlieka aktualus ir po šimtmečio – tai kanoninis tikslas.
Apie tą patį kalbėjo ir kitas mūsų klasikas. 1990 m. gegužės 18 d. Justinas Marcinkevičius sakė kalbą atidarant Lietuvos kultūros kongresą: „Sunkiu, sudėtingu, lemtingu metu susirinkome į savo kongresą. Turbūt ne vienas klausiame savęs: ar dera, ar tinka dabar, kai visos Lietuvos jėgos įtemptos blokadai atremti, Nepriklausomybei ginti ir įtvirtinti, ar tinka dabar mąstyti apie kultūrą, kalbėti apie tą dvasios medį, po kurio šakų vainiku jau tiek amžių glaudžiasi mūsų tauta? Atsakymas čia turėtų būti vienareikšmis: taip, tinka, dera ir reikia pasilenkti prie mūsų gyvybės šulinio, kad pamatytumėm savo veidą, kančios ir džiaugsmo pėdsakus jame, praradimų gėlą ir rūpesčių dėl rytdienos raukšles.“
Poetas jau tada perspėjo, kad kultūros žemė neatsiejama nuo istorinių slinkčių – ji gali būti naši ir derlinga arba suaižėjusi ir bevaisė, su savo pakilimais ir nuosmukiais. Jis taip pat sureagavo į to meto spaudos teiginius, kad „paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, kultūros srityje viską reikės perbraukti ir pradėti nuo nulio. Brangieji, tiktai neskubėkime braukyti, griauti ar kaip kitaip šalinti ir atmesti – tai kur kas geriau už mus padarys Laikas“.
Laiko akivaizdoje M.K.Čiurlionis jautė atsakomybę ateinančioms kartoms. To paties Laiko akivaizdoje poetas Just.Marcinkevičius įžvelgė pavojų, kad kažkas be jokios atsakomybės ims revizuoti kultūrą pagal savo supratimą, išmesdamas tai, kas pasirodys ideologiškai kenksminga. Juolab kad Vytautui Landsbergiui tame kongrese išsprūdo, jog „gyvename kultūros griuvėsiuose“, ir ši sparnuota frazė, jam greičiausiai net to nenorint, dalyje mūsų visuomenės ėmė reikštis netikėtais visa ko neigimo ir griovimo pavidalais, o mūsų dienomis įgavo ir įstatyminę kultūros „desovietizacijos“ išraišką.
Dabar, kaip ir 1990-aisiais, gyvename sudėtingu metu. Į Europą vėl sugrįžo karas, kaitinantis ir kultūrinių batalijų aistras. Teisingai apie neigiamas griovimo tendencijas 1990 m. Kultūros kongrese įspėjo vienas jo iniciatorių Romualdas Ozolas: „Neapykantos, baimės, nepasitikėjimo dalykai labai pragaištingi.“
Deja, Putino klikos pradėtas karas prieš Ukrainą tik pagilino ideologines kultūros palikimo interpretacijas. Šiandien viskas suplakta į vieną didelį blogį – sovietizacija, rusifikacija ir aršiai nusiteikusių kritikų nekenčiama per 50 metų brendusi tarybmečio Lietuvos kultūra.
Jei viskas buvo tik „kultūros griuvėsiai“, jei viską dabar reikia „desovietizuoti“, kaip Lietuvoje galėjo kilti tokia galinga Persitvarkymo sąjūdžio banga, per trumpą laiką pažadinusi tautą Atgimimui?
Atsakymas yra daugiau nei akivaizdus – Lietuvos valstybingumo ugnis per sovietmečio laikotarpį nebuvo išblėsusi, ji buvo kurstoma kultūros baruose naudojant kūrėjams prieinamas raiškos priemones – žodį ir literatūrą, teatrą ir kiną, muziką ir mokslą, tautodailę ir profesionalųjį meną.
Gyvenimas už geležinės uždangos subrandino savitą tarybmečio Lietuvos kultūros fenomeną. Kultūros galia, prisitaikydama prie sovietų diktuojamų sąlygų, palaipsniui prikėlė ir Lietuvos valstybingumą. Mes negyvenome tik bereikšmiuose kultūros griuvėsiuose.
Sovietizacija Lietuvoje pasireiškė Stalino modelio prievartiniu įvedimu: privačios nuosavybės sunaikinimu, vienpartine bolševikų diktatūra, privaloma materialistine pasaulėžiūra, mokslinio komunizmo ideologija. Socialistinis realizmas, dialektinis ir istorinis materializmas, mokslinis komunizmas ir ateizmas, privalomi šių dalykų egzaminai, cenzūra, laisvos spaudos nebuvimas – tai buvo tiesioginiai sovietizacijos instrumentai.
Visa tai Lietuvoje panaikinta per 1988–1990 m. Per keletą metų Lietuva patyrė realią desovietizaciją: pašalinti sovietiniai simboliai, panaikinta vienpartinė diktatūra, atkurta privati nuosavybė ir rinkos ekonomika. Paraleliai įsigalėjo demokratinis pliuralizmas, o gyvenimas tapo neatsiejamas be laisvos spaudos ir žodžio laisvės.
Pagaliau 1992 m. priimta nauja Lietuvos Respublikos Konstitucija, įtvirtinusi demokratines vertybes, žmogaus teises, laisves ir pareigas. Jau daugiau kaip trisdešimt metų gyvename demokratijos ir teisės viršenybės sąlygomis, tad kokia dar desovietizacija turėtų supurtyti mūsų visuomenę po daugiau kaip trijų dešimtmečių laisvės?
Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos kultūros galia pasireiškia per dvasią, gimtąją kalbą ir papročius. Būtent kultūros galia suformuoja Lietuvos valstybės, kaip politinio darinio, atsparumo, išlikimo ir gyvybingumo sąlygas. Būtent per dvasią, kalbą, raštą ir papročius mes jungiamės į bendruomenę, įprasminame savo santykį su kitais.
Būtent iš Konstitucijos preambulėje įtvirtintos šių kultūros vertybių visumos išauga tautos ir visuomenės atsparumas. Pagaliau Lietuvos kultūra suteikia prasmę mūsų egzistencijai, per ją esame atpažįstami pasaulyje. Būtent ji yra tvirčiausia tautos išlikimo garantija globaliam vartotojiškos medijų kultūros pasaulyje.
Taigi, norint geriau suvokti mūsų kūrybinį potencialą, atpažinti ir kurti naujus ateities horizontus, reikia suvokti, kas yra laikytina Lietuvos kultūros aukso fondu. Tam ir turėtų būti skirtas Lietuvos kultūros kanonas.
Kultūros kanono pripažinimas leistų atskleisti autentišką Lietuvos kultūros mokyklų bei autorių palikimą ir sykiu įvertinti pasaulio kultūros paveldo įtaką mūsų kultūros raidai. Danijos ir Latvijos pavyzdžiai tai patvirtina. Visiškai suprantama, kad į Lietuvos kultūros kanoną galima įtraukti kur kas daugiau sričių, nei tai padarė danai ar latviai. Juk mokslo bei sporto srityse irgi yra garsių mokyklų, autorių, sportininkų, kurie neabejotinai priskirtini prie savo srities unikalių profesionalų. Tad ne tik humanitarinių mokslų, meno ir muzikos srityse, bet ir tiksliųjų mokslų bei inžinerinių technologijų srityse gali būti formuojamas ir įtvirtinamas mūsų tautinis aukso fondas.
Būtent šis Lietuvos kultūros kanonas ir galėtų būti pristatomas šiuo metu kuriamuose ir statomuose Tautos namuose, kad su juo galėtų susipažinti ir jį pažinti jaunoji karta ar mūsų svečiai. Tai būtų mūsų tautos atmintis ir palikimas ateičiai.
Baigdamas vėl grįžtu prie M.K.Čiurlionio simbolikos: „Palauk, sūnau, – užmiršau: žvalgykis nuo aukštų bokštų, tai kelią pajusi. O jei bus dar labai toli ir senatvė tave apims, tenai taip pat bus suolelis, pasiuntiniams paskirtas, o ant jo jaunų žmonių niekuomet netrūks… Taip pasakė senelis, ir ėjau tolyn, ir žvalgiaus nuo aukštų bokštų.“
Tai ir yra Lietuvos kultūros kanono paskirties geriausias apibūdinimas – žvalgytis nuo Lietuvos kultūros aukštųjų bokštų. Kad tai dar geriau suprastume, cituoju ištrauką iš publicistinės Eduardo Mieželaičio knygos „Čia Lietuva“: „ – Čiurlionis, – /čiurlena sonatos/ ir preliudai upokšnio vaga./ – Čiurlionis, – /kaip aukštosios natos /čiurlena Čiurlionio banga.“
Juk gražiai E.Mieželaitis savo „Gintarinėje Deklaracijoje“ teigia: „Mes negalim vis mažiausi būti/ Ir dainų skrynelėj slėpti rimą…/ Inkrustuokim gintaro kamputį/ Į visos planetos apskritimą.“
Toks turi būti Lietuvos kultūros kanono tikslas ir M.K.Čiurlionio simbolizmas.