„Ši programa man – tarsi tylus kvietimas sustoti. Kiekvienas kūrinys ne pasakoja istoriją, bet atveria būseną ir leidžia ištirpti laike. Tai muzika, kuri tampa tiltu į vidinę tylą“, – sako D.Mažintas.
Glasso „Metamorphosis“ – vienas ryškiausių šiuolaikinio minimalizmo kūrinių, inspiruotas Franzo Kafkos prozos ir Ph.Glasso teatrinės muzikos. Šioje penkių dalių kompozicijoje laikas tarsi išnyksta: nedideli motyvai per nuoseklią transformaciją įgauna emocinį gylį, sukuria meditacinę būseną ir kviečia ne mąstyti, o tiesiog būti. Kiekviena dalis tarsi gyvas kvėpavimas – ne skubėjimas, o būsenos išgyvenimas.
„Šį ciklą dažnai skambinu kaip ritualą – jis padeda grįžti į vidinę ašį. Man ši muzika svarbi ne tik dėl jos estetikos, bet ir dėl tylos, kurią ji atneša. Atrodo, kad su kiekviena nata mes vis labiau klausomės ne išorės, o savo vidaus“, – dalinasi atlikėjas.
Eriko Satie „Gymnopédies“ ir „Gnossiennes“ žymi modernizmo pradžią. Dėl lėto tempo ir ritminės laisvės paprasti, bet paradoksalūs kūriniai primena sapnų nuotrupas, kurios skatina refleksiją, sustabdo laiką ir leidžia išgirsti tylą tarp natų. Čia susilieja paprastumas ir paradoksas, lėtumas ir tyla, švelnumas ir pasipriešinimas normoms. „Gymnopédies“ ir „Gnossiennes“ – tai neįprasto skambesio miniatiūros, kuriose nėra nei tradicinės formos, nei aiškios kulminacijos. Anot D.Mažinto, tai muzika, kuri nieko nereikalauja, bet labai daug duoda.