„Tiesiog nepavyksta papasakoti trumpiau. Pati tema reikalauja tokios raiškos. Jei jau užsimojai, turi padaryti. Jokių kompromisų nėra. Mene visada yra tik taip arba ne“, – apie siekį perteikti sudėtingą M.K.Čiurlionio gyvenimo istoriją pasakojo A.Cholina, kuri yra ne tik spektaklio režisierė ir choreografė, bet ir libreto autorė.
Nors spektaklis parodytas Kaune ir Palangoje, o Vilniuje vyks pagrindinės jo premjeros, A.Cholina sako, kad spektaklio kūrybinis procesas vis dar nebaigtas.
„Man spektaklis atsiranda tik po kokio dešimto jo parodymo, tik tada būna tikroji jo premjera. Tai – procesas. Juk čia šoka gyvi žmonės, kurie kiekvieną kartą vis labiau viską supranta, išgirsta, įdeda daugiau savęs“, – savo kūrybos paslaptis atskleidė režisierė.
„Karalių pasaka“ – tai šokio spektaklis, kuriame jautriai ir dramatiškai atskleidžiamas vis dar nepakankamai pažintas daugiasluoksnis menininko pasaulis, jo kūryba – vidinio pasaulio atspindys, buvęs ir dieviška dovana, ir kančios šaltiniu.
„Liečiu temą, su kuria savo asmeninį santykį turi visa Lietuva, – kalbėjo A.Cholina. – Man buvo labai sunku sukurti tokį spektaklio finalą, kurio norėtų visi. Todėl jis bus toks, kokį aš išgirdau, koks į mane atėjo. Kai statai spektaklį, tas žinojimas kabo lyg kardas virš galvos. Atsiveri temai ir į tave ima plūsti energijos srautai, kuriuos paverti scenomis.“
Nepripažinto kūrėjo drama
Režisierė kūrybinį procesą pradėjo nuo klausimo: ką M.K.Čiurlionis apie save būtų norėjęs papasakoti šiuolaikiniam žmogui?
„Informacijos nėra daug – tik kažkoks dvelksmas, nuotrupos, yra ir prieštaringos informacijos. Turi visa tai paversti spektakliu“, – atviravo režisierė.
Pasak jos, menininkas gyveno nepritekliuje, skurde, neturėjo didelių galimybių. Galima paskaityti jo laiškus ir ten rasti tokius klausimus: „Ar pavalgei, ar turi paltą?“ O jo kambarėlis Vilniuje, Savičiaus gatvėje? Be langų, be galimybės pasigaminti valgį.
Visi šie dalykai, režisierės manymu, jam neleido tobulėti taip sparčiai, kaip būtų galėjęs, jei nieko nebūtų stokojęs.
„Talentinga asmenybė visada nori didžių vandenų. Jis taip pat norėjo didelių miestų, didelių parodų, koncertų salių, klausytojų...“ – spektaklio turinį įkvėpusiomis mintimis dalinosi A.Cholina.
„Menininkas turi būti pripažintas laiku. Tai yra labai svarbu. Viso to nebuvimas ir neviltis, manau, lėmė sielos ligą“, – svarstė ji akcentuodama tai, kad spektaklyje jai pavyko išgryninti vidinį konfliktą.
„M.K.Čiurlionis neturėjo galimybių išsipildyti. Kaimo žmogus tiesiog negalėjo padaryti jokios karjeros, nes tuo metu buvo labai didelė atskirtis tarp turtingųjų ir tokių, sakykime, kaip M.K.Čiurlionis“, – svarstė A.Cholina kalbėdama apie nesėkmingus menininko bandymus būti matomam ir oriai gyventi iš savo kūrybos.
Moterys ir paskutinės dienos
Nors sąlygos, kuriomis teko gyventi ir kurti, yra svarbi M.K.Čiurlionio istorijos dalis, itin daug dėmesio spektaklyje skiriama ir jo sutiktoms moterims, dariusioms jam įtaką.
„Karalių pasakos“ scenoje šoka ir pirmoji jo meilė Marija Moravska. Jų santykiams trukdė Marijos tėvo nuostatos. Čia ir mecenatė Bronislava Volman, kuri suteikė menininkui galimybę kurti, pamatyti tokią jį įkvėpusią vietą kaip Kaukazas. Ypatingas ryšys M.K.Čiurlionį siejo su Sofija Kymantaite, mylima žmona.
Pagrindinė siužetinė linija brėžiama per tris M.K.Čiurlionio gyvenimo tarpsnius – vaikystę, paauglystę ir pilnametystę, o paskutinėms jo dienoms tenka daugiausia dėmesio.
„Jis buvo uždarytas į vadinamąją sanatoriją Pustelnike. Kaip tuo metu Pustelnike buvo gydomi ligoniai? Buvo naudojami visi tie netašyti metodai, primityvios priemonės: šalto vandens terapija, elektrošokas, visiška izoliacija nuo žmonių ir veiklos. Iš žmogaus, kuris kuria, atimama galimybė tapyti, rašyti muziką. Juk taip jam tik blogiau. Ką reiškia vienam ten prabūti dešimt mėnesių?“ – apie paskutines M.K.Čiurlionio dienas svarstė A.Cholina.
Pustelnikas (dabar tai Lenkijos Markų miesto teritorija) – paskutinė M.K.Čiurlionio gyvenimo vieta, kurioje jis gydėsi nuo nervinio išsekimo. Čia jis atvyko 1910 m. vasarį. Kiek pagerėjus sveikatai 1910 m. vasarą menininkui buvo leista tapyti, groti.
Gydantis sanatorijoje Lietuvoje gimė jo vienintelis vaikas – dukra Danutė. M.K.Čiurlionis labai troško su ja pasimatyti, bet tam nebuvo lemta įvykti. 1911 m. menininkas susirgo plaučių uždegimu ir mirė būdamas 35 metų.
Pasiimkite daug nosinių
Siekdama išreikšti pagarbą M.K.Čiurlioniui bei kitiems šalies talentams režisierė panaudojo daug M.K.Čiurlionio muzikos, jos interpretacijų, aranžuočių, taip pat ir kitų lietuvių kompozitorių kūrybą.
„Žinoma, rinkausi tai, ko reikėjo tam tikroms scenoms.
Labai noriu, kad Lietuva žinotų tuos kūrinius, juk viskas tiesiog eina į užmarštį. Spektaklyje taip pat yra ir kitų lietuvių kompozitorių, savo kūrybą dedikavusių M.K.Čiurlioniui, kūrinių, pavyzdžiui, M.Urbaičio „Ramybė“. Pamatysite, kaip visa tai skamba. Pasiimkite daug nosinių“, – patarė spektaklio autorė.