Meno festivalis po atviru dangumi „Kultūros zona“: kūrybinė laisvė – auginti žmogų

„Man patinka, kad čia – lietuvybės židinys, bet prie jo susirenka įvairiakalbiai vaikai. Ir jie nevaržomi jokių rėmų,“ – paradoksą įvardino studentė Gintarė Areškaitė, „užaugusi“ unikalioje stovykloje, šiemet apsibrėžusioje ironišku „Kultūros zonos“ pavadinimu.

Iš tiesų „zona“ kasmet kvėpuoja laisve ir šiuolaikiškumu. „Mes ne tik kviečiame vaikus ir buriame bendruomenę. Mes parodome pozityvią rajono pusę. Ne kivirčus ar istorijas, kurios kartais atrodo kaip propaganda. Viduje jų nėra,“ – pasakojo stovyklos ir festivalio „Kultūros zona“ organizatorė Virginija Kuklytė-Gedvilienė.

Liepos gale jau vienuoliktą kartą „Degam“ menininkų V.Kuklytės-Gedvilienės ir Šarūno Gedvilo organizuojama stovykla subūrė jaunus žmones į savaitės trukmės kelionę į save per meną ir kultūrą. Stovykla kartu užsiaugino ir meno festivalį. Virginija ir Šarūnas (apdovanoti Lietuvos respublikos Prezidento premija už prasmingą veiklą regione) gyventojams parodo ir profesionalų šiuolaikinį jauną scenos meną, ir Lietuvoje garsius, publikos mylimus kūrėjus. Veiklos vykdomos partneriaujant su Britų taryba Lietuvoje, finansuojamos Lietuvos kultūros tarybos, Šalčininkų rajono savivaldybės bei kitų rėmėjų.

Šiemet poezijos vakarą festivalio lankytojams padovanojo viena didžiausių Lietuvos scenos ir televizijos žvaigždžių Rolandas Kazlas.

„Sunku buvo jį įkalbinti, čia Šarūnas padirbėjo“, – juokėsi Virginija. – Bet džiaugiuosi, kad R.Kazlas atvažiavo. Jis pasakė: aš čia išvis esu pirmą kartą. Pernai lygiai tą patį sakė festivalyje pasirodęs aktorius Dainius Gavenonis. Aš apkeliavau visą pasaulį, sako, visus avinjonus ir šanchajus (šiuose miestuose vyksta prestižiniai teatro festivaliai. – Red.), o Šalčininkuose esu pirmą kartą.“

Virginija džiaugėsi, kad pavyksta griauti stereotipus apie regioną, o atvykę menininkai sutinka lietuviškai kalbančius, šviesius žmones.

„Vaikų tėvai bendrauja, fotografuojasi su jais, ranką paspaudžia. Jie jaučiasi šio krašto ambasadoriais, – sakė ji. – R.Kazlas parodė vaikams labai aukštą lygį. Jis skaitė poeziją kaip prozą, o jie kartu juokėsi, verkė… Džiugu, kad pavyksta tą padaryti.“

Vaizdo reportažo autorius J.Ambrazevičius

Pavyksta ne visuomet. Pernai stovykla ir festivalis neįvyko – kultūros rėmimo institucijos neskyrė finansavimo unikaliai ir įvertintai veiklai regione. Pauzė stovyklos augime nustebino ir vaikų tėvelius, kurie buvo pasiryžę kūrėjus pastiprinti iš savo kišenių.

„Sakau, imkite iš mūsų daugiau“, – prisiminė mama Renata, kurios vaikai stovyklą lanko jau septintus metus. – Na, nustatykite normalią kainą.“

Tačiau padaryti pauzę negavus finansavimo buvo ir principingas organizatorių sprendimas. Jie nori, kad stovyklos veikla būtų prieinama  visiems. Be jų, čia vyksta ir nemokamas meno festivalis, skirtas visai bendruomenei, bei paskaitos – edukacinės dirbtuvės.

Festivalyje šalia R.Kazlo šiemet pasirodė ir poezijos ir muzikos duetas aktoriai Justas Tertelis ir Vesta Šumilovaitė-Tertelienė bei Rokas Kašėta, nustebinęs koncertu dzūkiškai.

„Tėveliai skambina ir sako – mes galime mokėti dvigubai. Tai jūs galite, sakau, bet yra tų, kurie negali. O dabar galime nemokamai pakviesti ir vaikus iš Šeimos ir vaiko gerovės centro. Regione algos nedidelės. Kai kurie tėvai už stovyklą turėtų mokėti pusę mėnesio atlyginimo. Mes nesame komercinė stovykla. Nerengiame penkių stovyklų per metus – tik vieną – ir dėl jos stengiamės. Bet emocijų užtenka visiems metams“, – paaiškino V.Kuklytė-Gedvilienė.

„Už tai, ką jie daro, reiktų jiems pastatyti paminklą. Jie nuostabūs žmonės, kurie dirba dėl idėjos“, – sakė šalčininkietė Renata.

Virginija ir Šarūnas, atrodo, mato čia ir savo misiją. Pati V.Kuklytė kilusi iš Šalčininkų ir jaučia, ko trūksta jos kraštui, ko žmonės ilgisi. Savo kuriamoje stovykloje aktorė ir režisierė įprasmina net savo krašto gamtą, rengdama menininkų pasirodymus po atviru dangumi ir taikydamasi prie kaprizingo lietuviškos vasaros oro.

„Kai keliavome po Japoniją, pas Suzuki (V.Kuklytė-Gedvilienė ir Š.Gedvilas dirbo su japonų avangardinio teatro režisieriumi, rašytoju ir filosofu Tadashi Suzuki bei lankėsi jo įkurtame teatre. – Red.). Ten jie turi scenas tiesiog lauke. Jie vaidina naktį, šoka į ežerą, scenoje kepa žuvį ir kvapai tampa veikėjais… Suzukis kalną, akmenis naudoja kaip dekoracijas. Čia irgi to norisi. Mes turime gražią gamtą ir labai norisi tą parodyti. Kiek kartų jau skaitėme poeziją saulei leidžiantis, kai viskas rausta. Tai labai gražu“, – pasakojo Virginija.

Gaiviu naujos kūrybos gūsiu festivalio žiūrovams ir stovyklos dalyviams šiais metais tapo jaunųjų aktorių profesionalų kūryba spektaklyje „Lygtis – mergaitė“ (rež. Ieva Gribauskaitė ir Viktorija Kuodytė), pasakojusiame apie mergaitės kelią į suaugusios moters pasaulį ir kelyje tykančius pavojus: plėšrias manipuliacijas, prievartą, abejones pačia savimi, kurias stiprina visuomenės žvilgsnis į moterį, okupacijos laikų auklėjimo liekanos, moterų diskriminacija įvairiose srityse.

„Spektaklio aptarimo metu viena mergaitė aktorių paklausė: ar jūs nebijojote mums rodyti tokio spektaklio? Juk Lietuvoje šitos temos yra vis dar tabu, – prisiminė V.Kuklytė-Gedvilienė. – Bet verta apie tai kalbėti. Jie – kita karta ir apie tai jau kalba daug drąsiau. Be to, vaikai po spektaklio turi galimybę šiomis temomis padiskutuoti ir su tėvais. Nes jie čia pat, irgi žiūri. O tokios temos tikrai kol kas tabu.“

Menininkų organizuojama stovykla vaikams jau žinoma visame regione, o vaikai pasakoja laukiantys, kada prasidės registracija į ją, kad nepraleistų. Vaikai stovykloje gali dalyvauti iki 18 metų, tačiau ir „peraugę“ atvyksta savanoriauti ir padeda jaunesniems vaikams. Stovykla auga drauge su vaikais.

„10 metų čia važiuoju, nuo dvylikos metų, – pasakojo buvęs dalyvis, o dabar – savanoris Domantas Kraujutis. – Pirmosiose stovyklose vadovai patys gamino pusryčius! O dabar susirinko komanda, kuri padeda sutvarkyti buitį, o vadovai gali visą savo dėmesį skirti darbui su vaikais. Bet emocijos visus tuos metus tos pačios. Daug laimės, daug veiksmo.“

Prie savanorių komandos šiais metais prisidėjo ir buvusios stovyklos dalyvės Julija Lang, Liza Fedotova, Valerija Svorobovič.

Šių metų stovykloje su vaikų grupėmis dirbo aktoriai Lukas Auksoraitis, Šarūnas Gedvilas, Arturas Svorobovičius, Mindaugas Činčys, Kyrylo Kremenčiukas, socialinė darbuotoja Evelina Naujokienė, į stovyklą atvykusi iš Didžiosios Britanijos.

Vaikai mokėsi improvizacijos (jas vedė aktorius Oskaras Wyganowskis), klounados, tango, klausėsi psichoterapeutės Radvilės Varanavičiūtės paskaitos apie kūrybiškumą, dalyvavo gongų terapijos užsiėmime (vedė aktorė Raminta Šniaukštaitė), stebėjo ir aptarinėjo spektaklius, reflektavo ir diskutavo. Ir kasdien su vadovais repetavo pasirodymus, kuriuos žiūrovams parodė paskutinį  stovyklos vakarą. Veikla vykdoma partneriaujant su Britų taryba Lietuvoje, o finansuojama Lietuvos kultūros tarybos, Šalčininkų rajono savivaldybės ir kitų rėmėjų.

Šios stovyklos išskirtinumas yra tai, kad kiekvienos pratybos ir kiekvienas žaidimas yra daugiau nei pramoga, nors paskatinti vaikus mėgautis menu ir kūryba yra vienas stovyklos tikslų.

Virginija: „Stovykla trunka septynias naktis ir aštuonias dienas. Tai ribotas laikas. Ir per šį laiką jie peržengia savo baimę. Man atrodo, tiek ir užtenka vasaros stovyklai. Jie turi pasimėgauti kūryba. Mes nesame aktorių kalvė. Mes ruošiame kūrybiškus žmonės, kurie tą kūrybiškumą savyje atranda ir gali pritaikyti kitose srityse.“

Tam, kad padėtų vaikams atsiverti ir sukurtų su vaikais ryšį, vadovai ruošėsi, padedami psichoterapeutės R.Varanavičiūtės. Ji aktorių programas vaikams, žaidimus ir pratimus įvertino per edukacinę ir psichologinę prizmę ir taip suteikė aktorių veikloms naują matmenį, kuriame svarbiausia – vaiko potyriai ir jo refleksija.

R.Varanavičiūtė: „Klausiau aktorių: koks pratimo tikslas? Kokius parinksi būdus tam pasiekti? Ir kaip tai apmąstysi? Visąlaik skatinau juos eiti gilyn. Dvylikametis ir aštuoniolikmetis – koks tarp jų gali būti bendrumas? Ar jie jau gali šnekėtis tarpusavyje, pasidalyti mintimis? Tai reikalauja drąsos ir pasitikėjimo. Trylikametė mergytė sėdi su keturiasdešimčia žmonių, tarp kurių vyresniokai, yra ir bernų – ir reikia pasakyti kažką labai asmeniška. Yra reikalų. Tokius dalykus reikia apgalvoti“, – sakė specialistė.

R.Varanavičiūtė pabrėžė – įsisąmoninimui, kūrybiškumui pažadinti, atvėrimui, gebėjimui būti čia ir dabar ir kartu tyrinėti vaizduotę ir smalsumą teatro metodikos labai tinka.

„Būtina mokytis reflektuoti. Prie refleksijos mes nelabai pratę, nelabai kas mus mokina. Klausti vaikų: ką galvojai, kaip jauteisi? Kaip sekėsi dirbti trise? Ar ką nors inicijavai, ar buvai gale? Kaip jauteisi, kai kitas inicijavo? Ar tave išklausė, o gal tave „nukirto“? Ar tavo idėjas priėmė, ar blokavo? Kaip tada pasijutai? Svarbu, kad jie mąstytų apie save – kaip įsitraukia į procesą, ką patiria, kas jiems buvo svarbu, ką jie išsinešė, ką atrado. Kur ko nors nepasakė, ką būtų norėję pasakyti, kur žodžiai taip ir liko „pastrigę“? Refleksija – tai įgūdis, kaip raumuo, kurį treniruoji.“

Psichologė pasakojo, kad šis įgūdis – sąmoningumas ir suvokimas – svarbus ne tik vaikams, bet mums visiems: „Tai ir yra kritinis mąstymas. Kai galime diferencijuoti, atsirinkti dalykus. Ir tai nuo asmeninio mastelio paskui pereina į visuomeninį – už ką aš balsuoju, kas ką man šneka? Tai sąmoningas buvimas. Nebepasiduodu bandos automatizmui –visi daro taip, tai ir aš taip „važiuoju“. Galiu įsivertinti, kaip aš ten esu. Būti labiau asmeniškas.“

Būtent sąmoningumas, drąsa rodyti pažeidžiamumą ir atvirumas vienas kitam sukuria transformuojančią atmosferą stovykloje ir saugią erdvę būti kartu tokiems. Suaugę čia savanoriškai „nusikarūnuoja“ savo hierarchinį pranašumą ir vaikams tampa draugais. Būtent taip jie kartu sukuria autentišką ryšį, kuris padeda atsiverti ir užaugti abiem pusėms, ir užsitarnauja nuoširdžią vaikų pagarbą ir autoritetą. O tai atrodo lengva tik iš pirmo žvilgsnio.

„Tai ketvirtoji mano stovykla“, – pasakojo aktorius L.Auksoraitis, vienas iš vadovų. – Kai atėjau, aštuoniolikmečiai jau autodė kaip aš, kai kurie ir didesni. Kaipgi jie matys mane kaip autoritetą? Ką aš jiems pasakysiu? Ar jiems išvis bus įdomu? Buvo jausmas, kad jie manys: kaip tu čia toks, vos ne mūsų metų, bandysi mums kažką aiškinti? Buvo nedrčsu.“

Tačiau atvykęs į stovyklą menininkas pajuto, kad čia dirbama ne galios žaidimų principu, o primesti autoritetai vaikams nereikalingi – jie juos pasirenka patys.

„To autoriteto jiems visiškai nereikėjo. Supratau, kad man su jais tiesiog reikia būti tokiam, koks esu, ir viskas. Norėjau su jais atrasti dialogą. Norėjau, kad jie nebijotų prie manęs reikšti savo minčių, sakyti, ką mano iš tikrųjų, o ne tiesiog mandagiai klausytųsi. Su jais pasikalbėti, paklausyti, ką jie galvoja apie gyvenimą, ką veiks toliau, buvo tikrai įdomu. Tai mane nustebino. Šita stovykla tikrai ypatinga. Čia negaila savęs atiduoti“, – pasakojo L.Auksoraitis, pats neseniai tapęs tėvu ir branginantis kiekvieną akimirką su sūnum.

„Pirminis dalykas, kurio reikia paaugliams, yra saugumas, – pasakojo aktorius M.Činčys, stovykloje dirbęs pirmą kartą. – Kai prieini prie vaiko per žaidimą, jis pajaučia: aha, čia saugu, jis žaismingas, jis tikrai gali būti kaip vyresnis brolis. Kai nespaudi, neverti, nepersistengi. Užtenka tiesiog klausytis, ir randasi magiški dalykai.“

M.Činčys, prieš atvykdamas dėstyti į stovyklą „Kultūros zona“, klounados meną lavino teatro profesoriaus, pedagogo ir meistro klouno Philippe'o Gaulier mokykloje Prancūzijoje. Klounada – tai teatro, sceninės improvizacijos ir giliai humanistinės pasaulėžiūros derinys. Ši meno forma pagrįsta žaidimu ir klouniškais pokštais, kurie kuria ryšį tarp menininko ir žiūrovo per juoką, šėlsmą, atsipalaidavimą, ir taip „užkabina“ bendražmogiškas patirtis ir kviečia jas išgyventi kartu.

„Žaidimai ėmė rastis natūraliai, iš pačių vaikų, jų vardų, vietovardžių. Jie juokėsi, jiems labai patiko. Supratau, kad kai tiesiog klausai, tie žaidimai kuriasi čia ir dabar. Būtent per ryšį.“

Mindaugas su vaikais draugystę kūrė vos jiems atvykus. „Berniukas Maksimas atėjo užsiregistruoti su futbolo kamuoliu. Bandžiau jį pakalbinti. Bet paskui pastebėjau jį spardant tą kamuolį. Man labai patinka futbolas. Paspyriau jam kamuolį. Mes pradėjom žaisti ir aš nuo pat pradžių pajaučiau, kad ir jis „užsikabino“, ir aš. Tas kamuolys sukūrė labai gražų ryšį.“

M.Činčys sakė, kad būtent klounados mokykloje Prancūzijoje atrado tokį vertingą gebėjimą klausytis kito, išgirsti, ko jam ar jai reikia. Kūrėjas šį gebėjimą integravo į savo kuriamą meną ir atvežė Šalčininkų vaikams. „Tai labai intuityvūs dalykai, per kuriuos suprantu, ko vaikams, paaugliams iš tiesų reikia“, – paaiškino jis.

„Žmonės čia labai atviri kalbėtis, – pasakojo šiose stovyklose jau anksčiau dalyvavusi Elvita. – Jie tikrai niekada neteisia. Yra temų, apie kurias galima kalbėtis ir rusiškai, lenkiškai, ir lietuvių kalba. Ką tik buvau kitoje stovykloje. Ten viskas lietuvių kalba. Ir buvo žmonių, kurie net šiek tiek kabinėjosi prie rusų kalbos. O čia visi kalba atviriau. Ir man labai patinka, kad vadovai mus priima kaip suaugusius. Nemenkina, nežemina, kalba laisvai. Kitose stovyklose taip būna ne visada.“ 

„Aš visą laiką stengiuosi su jais būti tikras, neapsimetinėti, nemeluoti jiems. Nebandau jų įspausti į rėmus – čia gerai, čia blogai, čia taip negali būti ar panašiai. Neatstumti jų, „nenurašyti“. Aišku, yra dalykų, tokių kaip alkoholis, rūkymas ir taip toliau. Tai yra griežtas „ne“. Bet ir čia norisi su jais plėtoti dialogą, kalbėtis ir apie nelabai malonius dalykus. Klausti, o kodėl tau taip norisi? Kas vyksta? Okei, o man buvo taip ir taip. Norisi su jais dalintis ir kalbėtis. Kad jie pamatytų, kad aš nuo jų nelabai kuo skiriuosi“, – atskleidė L.Auksoraitis.

„Aš dabar nebijau kalbėti prieš žmones, – sakė stovyklautoja Magdalena, paklausta, ką brangiausio jai davė stovykloje praleistas laikas. – Prieš stovyklos pradžią šiek tiek baiminausi. Bet jie sakė: nereikia bijoti. Čia tu turi savo grupę žmonių, kurie visada palaiko. Čia įvyko ir mano pirmas pasirodymas. Grojau su vadovu Artūru ir tai buvo vau. Jis visą savaitę dirbo su manimi, padėdavo viskuo, ko reikėjo. O žiūrint, kaip vadovai nebijo kalbėti prieš kitus, tai padrąsino ir mane.“

Stovykloje vaikai turi saviraiškos laisvę. A.Svorobovičius pasidalijo stovyklautojos Darijos istorija. Talentinga mergina eilėraštį parašė per kelias minutes: „Ji rašo: gyvenimas tai kinas. Einu kadru. Mane vis filmuoja. O aš savim nebetikiu. Koks eilėraštis! Tai šekspyriška mintis. Aš nežinau, ar ji skaitė Shakespeare'ą. Bet parašė tokį eilėraštį. Man plyšo smegenys, kaip ji parašė. Tai trys posmai – rusų kalba. Ir kaip aš galėjau jos prašyti, kad rašytų lietuviškai?“

Vadovas matė, kad mergaitei lengviau rašyti kalba, kuria daugiau kalba, tačiau lietuvių kultūrą puoselėjančioje stovykloje šiuo klausimu norėjo sutarti ir su kitais. Taip pat – ir su vienu iš vadovų, aktoriumi K.Kremenčiuku, atvykusiu į Lietuvą iš okupuotų Ukrainos teritorijų. Tačiau klausimų jam nekilo. Visi suprato vaiko poreikį jausmus išreikšti kita kalba, ir eilėraštis nuskambėjo festivalio scenoje šalia lietuviškų dainų, argentinietiško tango, prancūziškos klounados.

Ar būtų buvę keista, jei kiltų diskusija? Ar stovykla tuomet save išduotų kaip laisvės, saviraiškos sala?

„O aš neprieštaraučiau tokiems pokalbiams, – atsakė A.Svorobovičius. – Džiaugiuosi, kad turime komandą, su kuria vis dar galime kalbėtis. Kitur pasitaiko atvejų, kai diskusijos komandose tarsi vyksta, bet vis tiek pasielgiama savaip. Tai formalios diskusijos, kai sprendimas jau priimtas. Mes pakalbėjome ir aš nusprendžiau.“

Ukrainietis menininkas Kyrylo atskleidė, kad kalbos barjeras net tapo priemone rasti bendrą kalbą su vaikais: „Man stovykla tapo galimybe susipažinti su lietuvių kalba. Vaikams Šalčininkuose ji taip pat yra antroji, trečioji, jie irgi kalba su akcentu, jiems sunku. Aš norėjau jiems parodyti, kad štai ir aš mokausi. Kad mes turime daug bendro, nes man irgi sunku kalbėti lietuviškai. Mes mokomės kartu“.

Šį tekstą rašome kaip tik tuo metu, kai Lietuvą sukrėtė Vilniuje paauglių įvykdytas žiaurus nusikaltimas. Ir nors statistika rodo, kad vaikų nusikalstamumas kiekvienais metais nuosekliai mažėja, tokie įvykiai išgąsdina visuomenę ir vėl pakelia jau atsakytus klausimus. Smurtas tarp vaikų turi būti matomas ne kaip atsitiktinumas, o kaip signalas, kad jų gyvenime kažkuriuo metu pritrūko dėmesio, empatijos jiems, supratimo ar žmonių, pastebinčių jų patiriamus sunkumus. Itin svarbu domėtis ir suprasti vaikų ir paauglių pasaulį.

„Aš jų klausiau, kas jiems įdomu, kas rezonuoja, – pasakojo psichologė R.Varanavičiūtė. – Klausiu vaikų: tikriausiai tėvai jums siūlo visokių veiklelių, išvykų, o jūs sakot „man niekas neįdomu, aš noriu užsidaryti „TikTok“ ir skrolinti? Jo jo, grynai, atsako jie. Ir jie patys jaučia, kaip tai žudo jų kūrybiškumą, kad jie izoliuojasi.

Jiems patiems dienos pabaigoje žiauriai gaila ir apmaudu, kad taip tuščiai praleido tas valandas. Kad nepadarė to, ką būtų norėjęs padaryti. Tie svetimi vaizdiniai (images, vizualinis turinys socialiniuose tinkluose. – Red.) jiems numuša norą kurti. Jie nebenori ir draugauti. O draugystėse juk irgi kyla daug šaunių kūrybinių idėjų.“

Psichologė ragino pažvelgti į tai vaikų akimis. Domėtis socialiniais tinklais vaikams svarbu, nes tai – būdas pažinti pasaulį, matyti, kuo domisi vaikai kitose šalyse, būti pasaulio dalimi, netapti provincialiais. Vaizdų vartojimas neišvengiamas, nes šiandiena – vizualinio turinio laikas. Todėl labai svarbu mokytis būti vizualiai raštingiems, atsirinkti gerus, kokybiškus vaizdus ir istorijas. Ir tokio raštingumo šiuo metu pirmiausia reikia mokytojams.

„Klausiu vaikų, ką jie daro, kai juos pagauna kokio nors dalyko aistra, smalsumas? Jie goglina, žiūri laidas – juk viskas dabar taip prieinama. Aš bandžiau juos padrąsinti, įkvėpti, priminti, kad jie yra labai kūrybingi. Ir jie prisiminė, kad dažnai kyla noras ką nors parašyti, nupiešti, pakoliažinti, kyla idėjų, kaip nufilmuoti klipus ar vaizdo siužetus“, – pabrėžė psichologė.

Ką gi daryti, kad autentiškas vaikų kūrybiškumas „nenusimuštų“? „Reikia burtis patiems, – atsakė R.Varanavičiūtė. – Paaugliui ypač  svarbus bendruomeniškumas. Reikia turėti savo draugų, su kuriais galėtų kurti, filmuoti, fotografuoti, paišyti, kartu kelti idėjas, kovoti už teisybę – daryti, kas svarbu paauglystėje. Ir turėti savo kūrybinių reikaliukų, o ne tik būti pasyivais kitų kūrėjų vaizdinių vartotojais.“

Stovykla Šalčininkuose ir yra viena tokių erdvių, kur vaikai, palaikomi nuoširdžiai įsitraukusių profesionalų, jau daugiau nei dešimtmetį auga, turėdami savų kūrybinių reikaliukų.